Ką bendro turi Rusija ir Lietuva? Gali pasirodyti akiplėšiškas klausimas – juk Rusija yra Ukrainoje vykstančio karo agresorė, pripažinta teroristinė valstybė. Į Rusiją, be kita ko, jau ne vieną dešimtmetį baksnojame pirštais, kad ši, būdama tarptautinių organizacijų narė, nevykdo savo pačios prisiimtų įsipareigojimų ir pažeidžia tarptautinę teisę. O kaip Lietuva? Pasirodo, su Rusija turime daugiau bendro nei norėtume.
Sausio 23 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) pripažino, jog Lietuva pažeidė Europos žmogaus teisių konvenciją, ribodama rašytojos, literatūros kritikės, vaikų knygų autorės bei vertėjos Neringos Dangvydės (Macatės) saviraiškos laisvę. Šis teismo sprendimas – rimtas atsakas Lietuvos edukologijos universitetui 2014 m. pašalinusiam pasakų rinkinį „Gintarinė širdis“ iš prekybos kaip „angažuotą homoseksualizmo propagandą“, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai (ŽEIT) bei nacionaliniams teismams, diskriminavusiems rašytoją.
Beveik dešimtmetį trukusi Neringos kova baigėsi pergale, tačiau šio reikšmingo sprendimo vaikų rašytoja nebesulaukė – po sunkios ligos jos gyvybė užgeso 2020-aisiais. Lietuva jai lieka skolinga „Neringos pataisą“, kuri įgyvendintų EŽTT sprendimą ir atitinkamai pakeistų Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą.
Pagrindinis EŽTT nagrinėtos bylos objektas buvo pasakų knyga „Gintarinė širdis“, kurią, remiantis Lietuvoje (tebe)galiojančiais teisės aktais, uždrausta platinti kaip darančią neigiamą poveikį nepilnamečiams iki keturiolikos metų. Knygoje papasakotos vaikams niekur nematytos ir niekur negirdėtos karalaitės ir batsiuvio dukros bei karaliaus sūnaus ir siuvėjo meilės istorijos. Skandalas!
Iš pradžių pats išleidęs, 2014 m. kovą Lietuvos edukologijos universitetas knygą iš prekybos visgi išėmė. Po mėnesio Zitos Zamžickienės vadovaujama Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba nustatė, kad pasakų rinkinyje skatinama kitokia nei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Civiliniame kodekse įtvirtinta santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata, o dvi knygos pasakos yra „kenksmingos, per invazyvios, direktyvios ir manipuliatyvios” vaikams iki keturiolikos metų.
Pasakų knyga „Gintarinė širdis“, LŽTC nuotr.
Nuo 2014 m. bandžiusi įrodyti, jog pasakose pavaizduotos tos pačios lyties poros nėra grėsmė nepilnamečiams, Neringa išgirsta nebuvo – nė vienos instancijos teismas nesutiko pripažinti cenzūros ir diskriminacijos fakto. Padedant nevyriausybinėms organizacijoms, „Gintarinė širdis“ buvo perleista 2015 m., vėliau aktyvistai ją išvertė ir į anglų kalbą. Lietuvos teismų priteistas bylinėjimosi išlaidas Neringai padėjo apmokėti visuomeninės kampanijos metu surinkta finansinė parama. Galiausiai 2019 m. buvo pateiktas skundas Europos Žmogaus Teisių Teismui.
Dėl savo svarbos ir įtakos Europos žmogaus teisių konvencijos aiškinimui „Gintarinės širdies“ bylą nagrinėjo EŽTT Didžioji kolegija. Šioji po beveik dešimtmetį trukusios kovos pripažino minėtos konvencijos 10 straipsnio (saviraiškos laisvė) pažeidimą. Teismas konstatavo, jog negalima riboti vaikų galimybės gauti informaciją apie tos pačios lyties asmenų santykius vien tik seksualinės orientacijos sumetimais, t. y. kai nėra jokio kito pagrindo laikyti tokią informaciją netinkama ar žalinga vaikų augimui ir vystymuisi. Vadinasi, pati informacija apie tos pačios lyties šeimas nebuvo ir nėra grėsmė vaikams, jų augimui bei vystymuisi.
Iki šiol esame viena iš nedaugelio šalių Europoje, kurioje informacija apie homoseksualius ar biseksualius asmenis gali būti laikoma daranti neigiamą poveikį nepilnamečiams – šiuo klausimu rikiuojamės šalia Vengrijos ir Rusijos.
Nors, pavyzdžiui, 2021 m. kai kurie politikai kritikavo Vengrijos sprendimą įteisinti LGBTQ+ cenzūrą, tačiau panaikinti tokią pat cenzūrą Lietuvoje politinės valios neatsirado. Lietuvos Respublikos Prezidentas netgi atsisakė pasirašyti Vengrijai adresuotą laišką, nes, pasak vyriausiojo patarėjo, būtų neteisinga kritikuoti kitas valstybes, patiems turint panašų įstatymą.
Pagrindas riboti informaciją apie LGBTQ+ bendruomenę Lietuvoje yra tariamas „tradicinės šeimos“ vaizdinio neigimas. Vadinamojo Nepilnamečių apsaugos įstatymo 4 str. nurodo, jog neigiamą poveikį nepilnamečiams darančiai informacijai priskiriama viešoji informacija, „kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata.“
Vis dėlto daug kartų aptartas ir ultra konservatyvių grupių itin mėgstamas naratyvas „tik santuoka=šeima“ seniai nebeatitinka realybės. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. konstatavo, kad santuoka yra viena iš šeimos formų, o 2019 m. dar papildė, kad kitaip nei santuoka, šeima yra ir neutrali lyties požiūriu. Vadinasi, tos pačios lyties asmenų poros buvo, yra ir bus šeima. Nepaisant to, kad pagal galiojančius teisės aktus nei santuokos, nei civilinės sąjungos tokios poros sudaryti negali.
Savo sprendime EŽTT taip pat pabrėžė, kad Lietuvoje taikomi saviraiškos laisvės ribojimai yra nesudarinami su demokratinei visuomenei būdingais lygybės, pliuralumo ir tolerancijos principais. Be to, priemonės, kuriomis ribojama vaikų galimybė gauti informaciją apie tos pačios lyties asmenų santykius tik dėl seksualinės orientacijos, turi platesnių socialinių pasekmių: nesvarbu, ar yra tiesiogiai įtvirtintos įstatyme, ar priimtos individualiais sprendimais, jos rodo, kad valdžios institucijos pirmenybę teikia vieniems santykių ir šeimų tipams, o ne kitiems, t. y. mano, kad skirtingos lyties porų santykiai yra socialiai priimtinesni ir vertingesni nei tos pačios lyties asmenų santykiai, ir taip prisideda prie nuolatinės pastarųjų stigmatizacijos.
Dabar, turint EŽTT sprendimą, laikas parodyti, kad mūsų ateitis yra europietiškos vertybės, o ne Rusijos glėbys. Laikas priimti „Neringos pataisą“ ir padėti tašką šioje istorijoje.
Komentaras parengtas įgyvendinant projektą „Mano teisės: Kokybiško žmogaus teisių diskurso stiprinimas Lietuvoje“. Projektas yra Aktyvių piliečIų fondo, finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.
