Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo (Stambulo konvencija) yra teisiškai įpareigojanti tarptautinė sutartis, skirta kovoti su smurtu prieš moteris ir smurtu šeimoje.
2011 m. priimta Stambulo konvencija kol kas neratifikuota Lietuvoje, nors birželio 7 d. suėjo lygiai dešimt metų nuo Lietuvos pasirašymo datos.
Daug diskutuota apie pramanus, skleidžiamus apie Konvenciją, pamirštant, kad Stambulo konvencija skirta ne tik kovai su smurtu prieš moteris, bet taip pat yra vaiko teisių apsaugos įrankis.
Stambulo konvencija numato taisykles, skirtas apsaugoti vaikus liudytojus, ir įtvirtina pareigą užkirsti kelią smurtui prieš vaikus, patraukti smurtautojus atsakomybėn bei apsaugoti vaikus nuo smurto. Ji glaudžiai susijusi su JT Vaiko teisių konvencija ir yra papildomas įrankis, sustiprinantis vaiko teisėmis grįstą požiūrį.
Anot Pasaulio sveikatos organizacijos, daugiau nei 1,2 milijardas vaikų kasmet patiria įvairių formų smurtą. Smurto rizika didėja, kai vaikas yra itin pažeidžiamas (pvz., vaikas yra migrantas, vaikas su negalia), kai artimoje aplinkoje yra buvę smurto, kai bendruomenėje yra problemų (pvz., tankus apgyvendinimas, skurdas), kai visuomenėje vyrauja socialinės normos, normalizuojančios smurtą prieš moteris ir vaikus.
Lietuva yra ratifikavusi JT Vaiko teisių konvenciją, kuri nustato pareigą imtis „visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių“, kad apsaugotų vaiką tiek nuo smurto visuomenėje, tiek artimoje aplinkoje (19 straipsnis).
Kaip konkrečiau įgyvendinti Vaiko teisių konvencijos 19 straipsnį, yra išaiškinta 2011 m. JT Vaiko teisių komiteto bendrajame komentare Nr. 13, kuris laikomas labai svarbiu žingsniu šioje srityje. Komentare pirmą kartą itin aiškiai ir struktūruotai įtvirtintas vaiko teisėmis pagrįstas požiūris. Nurodoma, kad joks smurtas prieš vaikus nepateisinamas, kad bet kokiam smurtui galima užkirsti kelią efektyvia prevencija, ir pateikiamos rekomendacijos, kaip tą reikėtų padaryti.
Nors Vaiko teisių komiteto komentarai neturi įpareigojančios teisinės galios, tačiau jie naudojami kaip pagalbinė priemonė, atskleidžianti Vaiko teisių konvencijos normų turinį, o ši Konvencija yra įpareigojanti Lietuvai.
Ar galima sakyti, kad valstybė tikrai ėmėsi visų teisinių priemonių, jei Stambulo konvencija, kuria sustiprinama vaiko teisių padėtis, yra atidedama į šalį geresniems laikams?
Stambulo konvencijos 26 straipsnis numato vaikų, tapusių smurto aukomis, teises, ir apsaugą vaikams liudytojams.
„1. Šalys imasi būtinų teisėkūros ar kitų priemonių, kuriomis užtikrinama, kad teikiant aukoms apsaugos ir paramos paslaugas būtų deramai atsižvelgiama į vaikų, tapusių visų formų smurto, įtraukto į šios Konvencijos taikymo sritį, liudininkais, teises ir poreikius.
2. Priemonės, kurių imamasi pagal šį straipsnį, turi apimti vaikų, tapusių visų formų smurto, įtraukto į šios Konvencijos taikymo sritį, liudininkais, amžiui pritaikytas psichologines ir socialines konsultacijas ir jomis turi būti tinkamai atsižvelgiama į vaiko interesus.“
Galime prisiminti paskutines žiniasklaidos nušviestas istorijas apie smurtą prieš vaikus Lietuvoje ir paklausti savęs, ar išties vaikams liudytojams buvo tinkamai suteikta apsauga, ar jie gavo paramą, ar buvo tinkamai atsižvelgta į geriausius vaiko interesus? Deja, daugumos vaiko teisių specialistų požiūriu, dar yra labai daug ką veikti šioje srityje.
Šeima atlieka labai svarbų vaidmenį, įgyvendinant vaiko teises, tačiau kartais šeimoje yra nesaugu. Pagal Vaiko teisių konvencijos 19 straipsnį, valstybės įsipareigoja kovoti su smurtu prieš vaiką šeimoje, o ne tik plačioje visuomenėje (smurtas mokyklose, bažnyčiose, sveikatos priežiūros įstaigose ir kitur).
Stambulo konvencijos 31 straipsnis numato, kad į smurto šeimoje atvejus būtina atsižvelgti, kai sprendžiami klausimai dėl vaiko globos, bendravimo teisių.
Daugelyje valstybių smurtas prieš motiną neturi teisinės reikšmės, tėvams skiriantis ir sprendžiant vaiko globos ir bendravimo su vaiku klausimus. Greičiausiai smurtautojas galės bendrauti su vaiku be apribojimų ir turės teises priimti pagrindinius sprendimus vaiko gyvenime. Jei motina bandys su tuo nesutikti, bus apkaltinta trukdymu bendrauti su vaiku. Stambulo konvencijoje bandoma kovoti su tokiu požiūriu, ir įtvirtinama taisyklė, kad „naudojimasis vaikų lankymo arba globos teisėmis nesukeltų pavojaus aukos ar vaikų teisėms ir saugumui“ (31 straipsnis).
Oponentai gali teigti, kad Konvencija reikalauja per daug pagarbos vaiko nuomonei ir moterų teisėms. Tačiau iš tiesų 31 straipsnis suformuotas gana aptakiai ir tai, kad reikia „atsižvelgti“ į smurto faktą bei garantuoti saugumą, nebūtinai reiškia drastiškus tėvo teisių apribojimus. Tai tiesiog gali reikšti, kad galimai bus pritaikytos apsaugos priemonės vaikui pagal Stambulo konvencijos 56 (2) straipsnį.
Vaikui skirtos apsaugos priemonės pateisinamos, nes prieš motiną smurtaujantis tėvas neretai pakelia ranką ir prieš vaikus, ypač skyrybų kontekste. Bylos tarptautiniame kontekste tai parodo: pvz. Kontrova prieš Slovakiją (nužudyti vaikai), Branko Tomasic prieš Kroatiją (kūdikio nužudymas), Durmaz prieš Turkiją (dukters nužudymas), Talpis prieš Italiją (sūnaus nužudymas), Kurt prieš Austriją (sūnaus nužudymas), Landi prieš Italiją (sūnaus nužudymas). Visose šiose Europos žmogaus teisių teismo nagrinėtose bylose moteris buvo pagrindinis smurto ir agresijos taikinys, tačiau smurto ratui įsibėgėjus, smurtautojas nužudė ir vaikus. Galbūt atėjo laikas atsižvelgti į vaikų, gyvenančių smurto ratuose, gyvenimo realijas?
Stambulo konvencijoje taip pat yra daug kitų nuostatų, svarbių vaikams. Konvencija aiškiai taikoma patyrusiems smurtą vaikams ir/ar vaikams liudytojams, o, teikiant apsaugą ir paramą, būtina atsižvelgti į vaikų poreikius (Stambulo konvencijos 18 (3) straipsnis). Tai reiškia, kad siūlant įvairias paslaugas nukentėjusiems asmenims, reikia taip pat galvoti apie vaiko interesus ir specifinius poreikius, o kalbant apie įvairaus amžiaus vaikus, apsaugos ir paramos paslaugas reikia individualizuoti. Be abejo, tam turi būti skirti ir atitinkami finansai.
Stambulo konvencijoje yra nuostatų, susijusių su specifiniais vaikų patiriamais nusikaltimais, kaip priverstinės vaikų santuokos ir mergaičių lytinių organų žalojimas. Pastarieji nusikaltimai nėra kultūriškai būdingi Lietuvai, tad su jais gali būti lengviau kovoti. Daug sudėtingiau bus keisti požiūrį į seksualinį smurtą prieš vaikus, kuris vis dar yra tabu. Šį klausimą reguliuoja atskira Europos Tarybos konvencija, tačiau Stambulo konvencija taip pat yra dalis vientiso tarptautinių įsipareigojimų audinio, sustiprinančio vaiko teises.
Vaiko teisėmis pagrįstas požiūris reikalauja, kad į vaikus būtų žiūrima ne tik kaip į „aukas“, o kaip teisių turėtojus su savo individualiu orumu, fiziniu bei psichologiniu vientisumu. Tai reiškia, kad reikia gerbti vaikus liudytojus, išklausyti vaikus teismo ir ikiteisminiuose procesuose, o tai pat įgalinti vaikus ginti savo teises ir dalyvauti, kai sprendžiama dėl jų teisių.
Tačiau prisiminkime, kad vaikai yra vaikai. Vaikai negali nuolat savarankiškai kovoti už savo teises, suaugusiems stovint nuošalyje ir laukiant, kol nauja karta išspręs visas problemas, kurias jiems perleidžiame (ir kurių nemažai patys sukūrėme). Ar vaikai turėtų pasirūpinti klimato kaita, žmogaus teisių problemomis, pandemijomis, karais ir smurto epidemija? Tai yra visų pirma mūsų, suaugusių atsakomybė, ir nedera šios naštos perduoti kitai kartai.
