Jūratė Juškaitė. Už lyčių nelygybę mokame mažesniu gimstamumu

Ilgai nekreipę dėmesio į moterims namuose tenkančią naštą, šiandien (ne)gimstamumo pavidalu raškome savo abejingumo vaisius.

Lyčių lygybės indeksas Lietuvoje rodo, kad vienas iš didžiausių atotrūkių tebėra laiko, skiriamo namų ruošai, sergančiųjų artimųjų ir vaikų priežiūrai, srityje. Vyrai tame dalyvauja gerokai mažiau, o antra pamaina namuose, švelniai tariant, nebevilioja. Dalis moterų, paragavusių šios duonos, antro vaiko ar daugiau vaikų apsisprendžia neturėti.

Neseniai kalbėjausi su daugiavaike mama, turinčia tris vaikus. Moteris svarstytų ir ketvirto vaiko turėjimą – kaip žmonės sako, vaikai jai tinka ir patinka. Augindama vaikus ji jaučia didelę vidinę prasmę ir džiaugsmą. Tačiau ji sako nenorinti būti vieniša keturių vaikų mama.

Nors moteris yra susituokusi, turi vadovaujamą darbą (kaip ir jos vyras), tačiau realiai už buitį yra atsakingas tik vienas žmogus – ji. Ji rūpinasi vaikų maitinimu, būreliais, rūbų pirkimu, atostogų planavimu, ima nedarbingumą, kai serga vaikai, guodžia, kai jiems liūdna, džiaugiasi, kai jiems gerai. Iš esmės laiko visus keturis namų kampus.

Vyras uždirba pinigų – jis yra aukščiausios grandies vadovas. Dirba daug, uždirba daug. Tada vėl daug dirba ir vėl daug uždirba. Taip šis ratas sukasi jau daugiau nei dešimt metų.

Paklausiau jos, kaip jai pavyksta išlaikyti savo darbą – ji yra vidutinės grandies vadovė, tačiau aukščiau, net ir skatinant įmonės vadovams, karjeros laiptais ji kilti nenori. Dėl krūvio šeimoje didesnių įsipareigojimų darbe ji nepatemptų, jau ir dabar viską apibėgti vos spėja, dažnai darbuojasi naktimis, kai namie „pagaliau ramu“.

Tokios istorijos nėra išimtis, didesniu ar mažesniu intensyvumu jos atsikartoja nemažos dalies šeimose Lietuvoje.

Socialiniame tinkle „Facebook“ priklausau vienai uždarai mamų grupei. Joje mamos dalinasi savo džiaugsmais ir problemomis, pataria, guodžiasi ir diskutuoja. Žiniasklaidoje prasidėjus diskusijai apie gimstamumą, pokalbis apie tai užvirė ir šioje mamų grupėje. Į klausimą, ar svarstytų turėti dar vieną vaiką, daugelis atsakė neigiamai arba svyruojančiai. Kodėl?

Priežasčių labai daug: nuo ir viešojoje erdvėje nesunkiai identifikuojamų ekonominių sunkumų, nepakankamų vaiko priežiūros paslaugų iki mažai gimstamumo kontekste diskutuojamų problemų. Dalis moterų apie kitą vaiką negalvoja dėl gimdymo metu patirto akušerinio smurto traumos, patirtos pogimdyvinės depresijos, nepalankaus visuomenės požiūrio į vaikus (kaip viena mama rašė, įstaigose laukiami žmonės su šunimis, bet ne žmonės su vaikais) ir, žinoma, dėl šiame komentare aptariamo menko buities bei vaikų priežiūros pasiskirstymo namuose.

Kaip kita mama įvardijo, „man atrodo visų pirma pokytis turėtų prasidėti vyruose ir apskritai visuomenėje, kad šeima, buitis nėra tik moters reikalas, jei būtų daugiau porų, kur abu partneriai yra tikrai partneriai, o ne mama  / žmona / menedžerė ir vyras, kuris kartais kažką padaro“.

Paradoksalu, kad tais atvejais, kai tėvas vaiko auginime dalyvauja lygiavertiškai, dalis visuomenės stebisi, kad „vyras atvedė vaiką pas gydytoją“ ar į darželį, gėdina moteris, kad vyras namuose priverstas suktis „lyg moteris“ arba perdėtai giria, kai, pavyzdžiui, pagamina valgyti (lyg jie nevalgo ir jiems gaminti nereikia?). Kitaip tariant, elgesį keičiantys vyrai dažnai turi pasiteisinti, kodėl dalyvauja šeimos gyvenime.

Mano kolega iki šiol kartas nuo karto papasakoja apie anekdotines situacijas, nutikusias vaiko priežiūros atostogų metu: pamačiusios vyrą, stumdantį vežimėlį, dalis vyresnio amžiaus moterų teiraudavosi, kas nutiko mamai, ar ji žuvo, ar mirė nuo kokios staigios ligos. Tai realūs komentarai ir klausimai, kurių susilaukdavo ir iki šiol susilaukia vyrai.

Taigi, ką daryti?

Jei diskusija apie gimstamumo skatinimą yra nuoširdi, ji turi būti daugiabriaunė ir įtraukti perspektyvas, kurių iki šiol girdėti visuomenė norėjo. Kaip lyčių nelygybė mažina gimstamumą? Kokių pokyčių laukia moterys? Kokių pokyčių reikia vyrams? Ar tikrai tos priemonės, apie kurias diskutuojame viešojoje erdvėje, skirtos realiems žmonėms, kurie svarsto turėti ar neturėti vaikų?

Juk kas iš to, jei, pavyzdžiui, padidinsim vaiko pinigus ar būsto prieinamumą, bet dalis visuomenės nenorės šia pagalba naudotis dėl nesprendžiamų visuomenės nuostatų. Aptarnaujančiu personalu namuose moterys būti jau nebenori.

Norite, kad tokių nuomonių mūsų viešojoje erdvėje būtų daugiau? Skirkite 1,2 proc. Lietuvos žmogaus teisių centrui. Ši parama Jums nieko nekainuoja, tačiau ji leis ir toliau kurti Jums svarbius pokyčius žmogaus teisių srityje. Aiškią ir paprastą instrukciją, kaip skirti 1,2 proc. rasite Lietuvos žmogaus teisių centro puslapyje internete.