„Kurk Lietuvai“ projektų vadovės Aušra Raulušonytė ir Agnė Pakšytė atliko pirminį Lietuvos žmogaus teisių lauko tyrimą. Jos identifikavo pagrindinius iššūkius, su kuriais susiduria valstybės institucijos ir nevyriausybinės organizacijos (NVO).
Pasak tyrimo autorių, šalies žmogaus teisių sistemos iššūkius galima suskirstyti į 6 pagrindines grupes:
Lyderystės ir tarpinstitucinio bendradarbiavimo trūkumas. Dalis tyrimo dalyvių įvardijo, kad žmogaus teisių užtikrinimo efektyvumą pagerintų nacionalinė institucija, kuri koordinuotų žmogaus teisių politikos įgyvendinimą ir tarpinstitucinį bendradarbiavimą. „Šiuo metu procesas yra fragmentiškas, politikos formavimą dažnai lemia politinės reikšmės krizės, tarptautinės rekomendacijos, o ne nuosekli, šalies poreikius žmogaus teisių klausimais atliepianti strategija“, – sako A. Raulušonytė.
Aušra Raulušonytė, „Kurk Lietuvai“ nuotrauka
Tarptautinių rekomendacijų įgyvendinimo kliūtys. Dalis apklaustų organizacijų ir įstaigų darbuotojų įvardijo, kad reikėtų peržiūrėti ataskaitų Jungtinių Tautų (JT) konvencijų stebėsenos mechanizmams rengimo ir rekomendacijų įgyvendinimo tvarką – ji beveik nekito nuo 2001 metų.
Netvarus bendradarbiavimas su NVO. Institucijų atstovai (-ės) norėtų, kad NVO sektorius labiau įsitrauktų į politinius procesus, ypač trūksta kai kurias pažeidžiamas bendruomenes (pavyzdžiui, pagyvenusius asmenis) atstovaujančių organizacijų pozicijos. „NVO atstovai (-ės) pabrėžė, kad jų įsitraukimą riboja finansavimo stoka – dalyvavimas valstybės institucijų tarybų, komisijų veiklose ar teisės aktų rengimo procesuose dažniausiai nėra apmokamas“, – teigia A. Pakšytė.
Agnė Pakšytė, „Kurk Lietuvai“ nuotrauka
Finansinių ir žmogiškųjų išteklių stoka. Žmogaus teisių užtikrinimas dažnai nėra pagrindinė atsakingų įstaigų veikla, todėl darbuotojai ne visada gali tam skirti reikiamo dėmesio. Be to, tarptautinės organizacijos ne kartą rekomendavo Lietuvai užtikrinti pakankamą finansavimą ombudsmeninėms institucijoms, tačiau šis klausimas vis dar išlieka problemiškas.
Teisinės apsaugos priemonių neprieinamumas. Dėl administracinių ar finansinių kliūčių delsiama spręsti krizines žmogaus teisių problemas (pavyzdžiui, kai nereguliarios migracijos sąlygomis kyla pavojus asmens gyvybei). Institucijos turi vadovautis procedūromis, o tai užtrunka. NVO gali neturėti prieigos ar resursų sutekti skubią pagalbą. Tyrimo metu dėmesys atkreiptas ir į tai, kad teisiniai procesai yra sudėtingi, trūksta suprantamos informacijos, todėl gyventojams sunku efektyviai ginti savo teises.
Siauras žmogaus teisių supratimas visuomenėje ir valstybiniame sektoriuje. Kartais tarptautinės rekomendacijos įgyvendinamos sukuriant dokumentus ar aprašus, tačiau jie nevirsta realiai įgyvendinamomis priemonėmis. Pokyčiams trukdo ir įsišakniję stereotipai apie tam tikras pažeidžiamas visuomenės grupes.
Atlikdamos tyrimą A. Raulušonytė ir A. Pakšytė išanalizavo nacionalinius bei tarptautinius dokumentus, apklausė 43 valstybinių įstaigų ir NVO atstovus (-es). Pirminė apžvalga atlikta įgyvendinant projektą „Lietuvos žmogaus teisių sistemos žemėlapis“.
