Skaitinys

Ekspertė: Tinkamas advokatų pasirengimas galėtų „atrakinti“ daugiau seksualinio priekabiavimo bylų

Specialistai skaičiuoja, kad seksualinio priekabiavimo bylų Lietuvoje turėtų būti daug daugiau. Anot teisininkės, Lietuvos žmogaus teisių centro tarybos narės Jolantos Samuolytės, mažas į teismus besikreipiančių žmonių skaičius rodo, kad nukentėjusieji ne visada supranta, kad jų teisės pažeistos. Anot teisininkės, šiai jautriai sričiai reikia ir specifinio advokatų pasiruošimo, kuris padėtų užmegzti saugų santykį su auka taip „atrakinti“ tokias bylas.

Jolanta Samuolyte, asmeninio archyvo nuotr.

Neseniai pasirodė J. Samuolytės ir Lygių galimybių plėtros centro ekspertės Vilanos Pilinkaitės-Sotirovič parengtos gairės teisininkams, kurios ne tik aptaria šalyje egzistuojančius teisės aktus ir susiformavusią teismų praktiką, tačiau ir pristato svarbiausius bendravimo su nuo seksualinio priekabiavimo nukentėjusiais asmenimis ypatumus.

Su kokiomis teisinėmis problemomis susiduria seksualinio priekabiavimo aukos?

Sunku apibendrinti esamą situaciją, nes bylų ir praktikos nėra tiek jau daug. Jei kalbame apie teisinį reguliavimą, pas mus, Lietuvoje, viskas yra pakankamai gerai sustyguota – yra Europinės direktyvos, jos yra perkeltos į mūsų teisinę bazę ir yra priimti atitinkami įstatymai. Tačiau tie įstatymai nėra dažnai taikomi praktikoje. Kyla klausimas kodėl. Atlikti tyrimai, pavyzdžiui Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros, rodo, kad Lietuvoje nuo seksualinio priekabiavimo nukentėjusių asmenų turėtų būti daug daugiau nei yra pradedama bylų. Tai reiškia, kad nukentėjęs žmogus nesuvokia, kad jo teisės buvo pažeistos ir dėl to nesikreipia į advokatą.

Ar požiūris į seksualinį priekabiavimą keičiasi?

#MeToo judėjimas davė labai gerą postūmį. Nors visuomenė reagavo įvairiai, vis tiek visi ėmė mąstyti apie seksualinį priekabiavimą – kas tai yra, kaip tai vyksta, ar mane asmeniškai tai liečia. Tada diskusijos pradėjo vystytis ir teisinėje bendruomenėje – kaip kvalifikuoti tokius pažeidimus, ar juos priskirti baudžiamajai ar civilinei atsakomybei. Dėl to ir kilo tokių gairių poreikis – reikėjo apžvelgti egzistuojančią teisminę praktiką, kokį vaizdą ji dėlioja.
Mūsų gairės buvo pirmasis bandymas apibendrinti teisminę praktiką ir sujungti teisines ir sociologines žinias šioje srityje. Tai yra labai siaura specializacija, tačiau kai mes rengėme šias gaires pristatantį seminarą, advokatų ir advokatų padėjėjų susidomėjimas buvo pakankamai didelis. Tikrai nemanau, kad seksualinio priekabiavimo problema kažkur pradings. Kaip tik – mes daromės vis labiau sąmoningi ir tikėtina, kad ateityje ir skundų dėl seksualinio priekabiavimo tik daugės, todėl ir ši teisinė specializacija yra perspektyvi.

Koks esminis jūsų parengtų rekomendacijų tikslas?

Tikslas yra suteikti pirmines gaires teisininkams, į kuriuos potencialiai kreipsis auka, patyrusi arba šiuo metu patirianti seksualinį priekabiavimą. Tokiu atveju teisininkams reikia turėti pakankamai geras profesines žinias, kad susigaudytų, ar tai galima vertinti kaip seksualinį priekabiavimą, kokia galėtų būti taikoma atsakomybė – administracinė, baudžiamoji ar civilinė. Svarbu žinoti, kurie teisės aktai yra susiję su šia sritimi ir kokia yra Lietuvos teisminė praktika, reglamentuojanti šį klausimą. Tačiau seksualinis priekabiavimas yra labai specifinė sritis, ji paliečia žmogų labai asmeniškai. Aukos nėra įprasti klientai, kurie ateina pas advokatą, todėl mes taip pat norėjome parašyti gaires advokatui, kaip bendrauti su tokiu asmeniu – į ką atsižvelgti, ką turėti omenyje, kad užmegztas ryšys su auka būtų saugus, kad auka galėtų palaipsniui pasitikėti advokatu ir jam atsiverti. Šitie patarimai gali padėti advokatui suprasti, kodėl seksualinį priekabiavimą patyręs žmogus yra užsisklendęs ir kaip padaryti, kad bylos „atrakinimo“ procesas judėtų greičiau nei įprastai. Jei tu suvoki problemos kontekstą, žmogaus pažeidžiamumą ir situacijos ypatingumą, gali atitinkamai koreguoti savo elgesį ir užmegzti glaudesnį kontaktą su į tave besikreipiančiu asmeniu. Norėjome suteikti teisininkams žinių tiek iš teisinės, tiek ir iš socialinės pusės.

Todėl rekomendacijose daug dėmesio skirta patarimams, kaip teisininkai turėtų bendrauti su seksualinio priekabiavimo aukomis?

Pirma, pats advokatas turėtų susivokti, kaip formuojasi lyčių stereotipai – kaip atsiranda nuostatos apie tai, kaip turėtų elgtis vyras, o kaip moteris. Advokatas turi pabandyti „nuskenuoti“ save, pabandyti atpažinti savo išankstines, galbūt giliai užslėptas, nuostatas. Tai yra vidinė advokato inventorizacija.

Antra, mūsų gairės duoda platesnį suvokimą ir kontekstą, kaip šis reiškinys formavosi visuomenėje ir kaip dėl to gali jaustis pati auka. Kai mes bendravome su ekspertais ir prokurorais, jie mums aiškino, kad priekabiautojai savo aukomis dažniausiai pasirenka jau ir taip pažeidžiamus asmenis. Dažniausiai tai nebūna savimi pasitikintys žmonės. Tai būna labiau socialiai pažeidžiami, žemesnėse pareigose esantys, kažkaip nuo kitų priklausomi žmonės, kuriems sunku pasipriešinti psichologiškai ir fiziškai. Toks žmogus yra pažeidžiamas prieš priekabiavimo faktą ir dėl skaudžių asmeninių priežasčių tampa dar jautresniu, silpnesniu. Būtina suvokti, kaip svarbu, kad žmogus advokatu pasitikėtų. Viso proceso metu tokiai aukai reikia labai daug palaikymo ir padrąsinimo.

Šias gairės sukūrėte po to, kai Konstitucinis Teismas pateikė išvadas dėl Kęstučio Pūko bylos. Ką šis atvejis pakeitė Lietuvos teisiniame kontekste?

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra svarbus tuo, kad atkreipia dėmesį ir išaiškina patį seksualinio priekabiavimo apibrėžimą. Aiškinantis, ar įvykis yra seksualinis priekabiavimas ar ne, svarbu yra ne tik tai, kaip situaciją suvokia priekabiautojas, bet ir tai, kaip šį elgesį priima ir kaip jaučiasi pati auka. Tai yra labai logiškas paaiškinimas, kadangi seksualinis priekabiavimas yra viena iš diskriminacijos formų. Kai mes kalbame apie diskriminaciją, tiek akademinėje, tiek teisinėje literatūroje visuomet yra pabrėžiama, kad nesvarbu koks buvo pažeidėjo siekis. Net jeigu priekabiautojas nesiekė seksualiai priekabiauti, bet visas jo elgesys vidutiniškai protingam žmogui galėjo būti suprantamas kaip įžeidus ar žeminantis seksualinio pobūdžio elgesys, to užtenka, kad būtų galima svarstyti incidento kvalifikavimą kaip seksualinio priekabiavimo atvejį.

Tarp advokatų buvo iškilusi diskusija – kas yra tas vidutinis standartas? Kokie yra tie elgesio rėmai, kuriuos peržengus įvyksta pažeidimas, kaip jausti tą ribą? Žinoma, tai nėra lengva, kol kas tai yra lyg tam tikra „pilkoji zona“, kur ribos nėra aiškios. Tai yra ir vidinės kultūros, išsilavinimo dalykas. Kaip nustatyti leistino elgesio ribas? Be galbūt skirtingai suvokiamo vidutiniškai protingo asmens elgesio standarto, galima atsižvelgti į teismų formuojamą praktiką, iš kurios matyti, kad, pavyzdžiui, lietimasis prie kolegės intymių kūno vietų ar net su darbu nesusijusių sms žinučių rašymas, nėra vertinamas kaip tinkamas darbinėje aplinkoje elgesys.

Kalbant apie seksualinio priekabiavimo apibrėžimą, dažnai girdimas klausimas – kaip atskirti flirtą nuo priekabiavimo?

Tai labai paprastas klausimas. Flirtas – kai abi pusės bendraudamos jaučia malonumą. Jeigu tu bendrauji ir negauni atgalinio ryšio arba matai, kad kitas žmogus reaguoja neigiamai – tai nėra flirtas. Reakcijos nebuvimas taip pat yra išduodantis ženklas.

Ar teisiniame seksualinio priekabiavimo apibrėžime įvardinta, kad tarp aukos ir priekabiautojo privalo būti nelygiavertis profesinis ryšys ar priklausomumas?

Tai yra esminis skirtumas tarp civilinės ir baudžiamosios atsakomybės. Vienas iš baudžiamosios atsakomybės kvalifikuojančių požymių yra tai, kad asmuo turi būti pagal tarnybą ar kitaip nuo priekabiaujančiojo priklausomas asmuo. Dažniausiai tai būna šeimos bylose susiję žmonės – vaikai, tėvai, įtėviai, įvaikiai, seneliai, anūkai. Jei kalbame apie seksualinį priekabiavimą, kaip jis yra apibrėžiamas Vyrų ir moterų lygių galimybių įstatyme, priklausomumo aspekto apibrėžime nėra paminėta. Kalbama tik apie nepageidaujamą, užgaulų elgesį išreikštą žodžiu, raštu ar fiziniu veiksmu, turintį seksualinį pobūdį. Tai, žinoma, yra gerai, nes šiuo įstatymu apsaugomi ir tie, prie kurių priekabiauja žmonės, neturintys valdžios santykio su auka. Vis dėlto, svarbu paminėti, kad dažniausiai priekabiavimo atvejai pasitaiko darbe arba švietimo, mokslo įstaigose, kur egzistuoja vertikalus valdžios santykis – kai pažeidėjas užima tam tikras pareigas (mokykloje – mokytojo, universitete – dėstytojo) ir seksualinį priekabiavimą patiriantis asmuo turi tam tikrą priklausomumo santykį su pažeidėju.

Kaip aukos turėtų pasiruošti skundo teikimui? Kaip ir kokius įrodymus reikėtų fiksuoti, kad juos būtų galima vėliau panaudoti teisminiame procese?

Kiek įmanoma patartina viską fiksuoti – fotografuoti, išsaugoti laiškus ar žinutes, įrašus socialiniuose tinkluose. Tai yra medžiaga, kuri vėliau, teisminio proceso metu, gali pagrįsti įrodinėjamas faktines aplinkybes.

Ar legalu daryti vaizdo ar garso įrašus, kurie įrodo priekabiavimo atvejį? Ar tai negali būti laikoma priekabiaujančiojo asmens privatumo pažeidimu?

Šiuo klausimu teisminė praktika, deja, nėra gausi. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba pataria, kad jei yra galimybė fiksuoti pažeidėjo elgesį – garso ar vaizdo formatu – reiktų tai ir padaryti. Įrodymų leistinumo klausimą spręs teismas, atsižvelgdamas į visas su nagrinėjamos bylos aplinkybes. Jeigu bus nustatoma, kad jūsų užfiksuotas laiko tarpas yra susijęs su nagrinėjama byla, kad pateikti įrodymai atskleidžia pažeidimą, jie nėra suklastoti, tikėtina, kad teismas tokius įrodymus priims ir į juos atsižvelgs nagrinėdamas bylą.

Visada pažeidimą reikia bandyti fiksuoti. Jeigu tik turite galimybę fiksuoti – patarčiau tai ir padaryti.

Interviu parengtas įgyvendinant projektą „Jos basas: įgalinant seksualinio priekabiavimo ir smurto aukas“. Projektą įgyvendina Lietuvos žmogaus teisių centras, partneris – Lygių galimybių plėtros centras. Projektą finansuoja Alumni Engagement Innovation Fund. 

Komentarai (0)
Susiję straipsniai