Viena svarbiausių „Nepatogaus kino klasės“ bendruomenės dalių – edukatoriai, vedantys dokumentinio kino edukacijas jaunuoliams įvairiausiomis temomis.
Šiemet pasiūlėme naujovę – galimybę NKK edukacijas užsisakyti ne tik „Nepatogaus kino“ festivalio metu, bet ir metų bėgyje, naudojantis „Kultūros pasu“. Tikimės, kad taip turėsime dar daugiau susitikimų su mokytojais ir jaunuoliais visoje Lietuvoje.
Plečiant edukacijų tinklą, norime supažindinti jus ir su puikiais, inovatyviais ir profesionaliais mūsų edukatoriais. Šiandien norime supažindinti su Veronika Mačinskaite – neformalaus ugdymo eksperte, savanorystės entuziaste, taip pat vedančia ir NKK edukacijas. Veronika pasakoja apie įsimintinas edukacijas ir savo patirtį šiame lauke.
Malonaus skaitymo!
Kaip save pristatytum?
Manau, kad geriausias mano apibūdinimas – ledų kokteilis. Kiekvieną dieną save įsivaizduoju kaip skirtingų skonių kombinacija. Svarbiausia, kad jame visada lieka seni, geri ledai, kurie tuos skonius sujungia. Mėgaujuosi tuo. Vieną dieną saldu, kitą – gaivu ar rūgštu.
Taip ir mano kasdienybė – pilna skonių, galima pasirinkti skirtingas puošmenas ar serviravimo taures.
Kaip tapai edukatore, koks buvo kelias lig šios veiklos?
Prieš kiek daugiau nei ketverius metus prisijungiau prie Jaunųjų maltiečių mokymų komandos. Ten daug gilinausi į neformalų ugdymą, darbą su grupe, jos dinamiką. Nemažai suorganizuota mokymų jaunimui bei suaugusiems esančiam svanoriškoje socialinėjė veikloje. Tai kelios iš temų, kurios man įdomios – jaunas žmogus ir savanorio konceptas.
Kaip atsidūrei „Nepatogaus kino klasės“ edukatorių gretose? Kodėl pasirinkai būtent „Nepatogaus kino klasę“?
Natūralu, kad po kelių metų būvimo savo mylimoje savanoriškoje organizacijoje atsirado noras plėsti akiratį ir išeiti iš komforto zonos, todėl, paskatinta tuometinės kolegės, pabandžiau savo laimę „NKK“. Iki šiol džiaugiuosi šiuo sprendimu.
Kas tau yra edukacija? Dėl ko pasirinkai darbą su dokumentiniu kinu?
Man edukacija – tai galimybė atkreipti dėmesį į aktualias temas, išgirsti nuomones.
Mano akimis, dokumentinis kinas yra puiki priemonė patirtiniam mokymuisi. Mintis prisijaukinti dokumentinį kiną – prasminga, kalbant svarbiomis temomis, gretinant siužetus prie mūsų gyvenimo, reflektuojant ką pajautėme ar pastebėjome.
Kaip atrodo tavo vedama edukacija?
Man kiekviena edukacija – tai kelionė. Ne visada žinau, kur ji mane nuves, tai įsitaisau patogiau ir keliauju! Edukacijas stengiuosi orientuoti kuo labiau į grupę bei jos dinamiką, aktualią temą, nevengiant pajuokauti ar kartu paliūdėti. Edukacijos neretai kinta savaime,prisitaikant prie auditorijos ir išreikštų lūkesčių. Tas ir gražu – turim gyvą organizmą su savo visa ekosistema!
Galbūt turi įsimintiną istoriją iš vykusios edukacijos?
Įsimintinos bent kelios.
Pernai turėjau nuotolinę edukaciją – susidūriau su klasikiniais trikdžiais, kurių pasekmė – prastas garsas, tad kiekvienas dalyvis turėjo eiti prie mikrofono ir pasisakyti. Negana to – klasės kamera buvo pakabinta viduryje lubų, tai iš viršaus tematydama pakaušius kalbinau jaunuolius.
Kita istorija – apie edukaciją, kurią teko šiek tiek sutrumpinti ir sudalyvauti mokyklos evakuacijoje dėl susidariusios nepaprastos situacijos. Buvo keista patirtis. Džiaugiuosi, kad viskas ramiai praėjo ir iš viso turėjau galimybę susitikti su jaunuoliais.
Galbūt turi mėgstamiausią „Nepatogaus kino klasės“ filmą?
Mano, kol kas (!), mėgstamiausias „NKK“ filmas yra „Istorijos iš dušo“. Man tai buvo gera proga padiskutuoti su jaunuoliais apie ne visai malonias patirtis, baimę, savo identitetą ir kt.
Ką rekomenduotum tiems, kurie svarsto, ar verta pakviesti edukatorių į savo klasę?
Manau, kad tai puiki – proga praplėsti akiratį ne tik jaunajai kartai, bet ir mokytojams. Stiprinti tarpusavio ryšius, atrasti kitoniškas diskusijas. Esu dėkinga, kad vis daugiau švietimo atstovų renkasi rodyti iš kuo įvairesnių kampų šį nuostabų ir margą pasaulį.
Tekstas parengtas projekto „Nepatogaus kino klasė“ – inovatyvus švietimas dokumentiniu kinu“ rėmuose. Projektą finansuoja LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
