Dešimt metų su specialiųjų poreikių vaikais dirbanti Justė Vančenkovaitė spinduliuoja optimizmą ir pozityvumą: „Man didžiausias džiaugsmas kai vaikas išmoksta naujų dalykų, išgirsta, supranta, klauso ir pradeda pritaikyti įgytas žinias, tada mano pastangos susiveda į vientisą, gražų epizodą ir kaskart įsitikinu, kad dirbu ne veltui. Neskirstau vaikų, dirbu su turinčiais įvairius raidos sutrikimus. Tinkamas dėmesys, nuodugnus situacijos analizavimas, metodų išmanymas ir kantrybė yra raktas, net ir į atrodytų, užtrenktas vaiko duris.“
Juste Vancenkovaite
Dirba su visais vaikais
„Dirbu su vaikais nuo 4 m. iki 18 m. ir visiška8i jų nerūšiuoju, neskirstau, kad su tais dirbsiu, o su tais ne. Tarp mano ugdytinių yra ir turinčių autizmo spektro sutrikimą, Dauno sindromą, cerebrinį paralyžių ar kitus sutrikimus – toks mano darbas, mano pasirinkimas, noras dirbti ir įgalinti žinias. Labai paprasta nusisukti, nueiti ir pasakyti, kad „nedirbsiu“, „per sunku.“ Aš manau, kad jeigu tai yra sunkiau, nereiškia, kad neįveikiama ir, kad to galima nedaryti ar nesistengti. Kai matau rezultatus po sunkaus įdirbio, motyvacija stengtis toliau tik didėja“, – dalijasi Justė, dirbanti specialiąja pedagoge, ankstyvosios reabilitacijos specialiąja pedagoge ir priešmokyklinio ugdymo auklėtoja Vilniaus miesto kompleksinių paslaugų centre „Šeimos slėnis.“
„Justė ne tik šiltas žmogus, tačiau ir kompetentinga specialistė, nuostabi mokytoja, kokių retai būna, kad dirbtų su mūsų vaikais. Ji atsirado mūsų gyvenime, kai buvo krizinis Covid-19 laikotarpis. Labai vertinu, kad nepabijojo dirbti su mano sūnumi Ugniumi, kuriam tuo metu buvo itin sunki situacija ir padėjo jam, visai mūsų šeimai ir komandai išvedant vaiką iš sudėtingos emocinės būklės ir atkryčio“, – sako Lina Sasnauskienė, Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ pirmininkė.
Lina Sasnauskienė, asmeninio archyvo nuotr.
Lina akcentuoja, kad labai vertina Justės požiūrį į vaikus, turinčius raidos sutrikimų: „Kai matai kaip ji dirba, kaip bendrauja, supranti, kad išties nėra beviltiškų atvejų, kad ji už kiekvieną pasiekimą moka pasidžiaugti ir tą džiaugsmą perteikti mums, įkvėpti pozityvumo ir tikėjimo. Ji išmokė mano sūnų elementarių gestų veido mimikų, kuriomis jis parodo, kad nori atsakyti į užduodamus klausimus ar kitaip į juos reaguoti. Tai mums padeda su juo komunikuoti.“
Svarbu ieškoti elgesio priežasčių
„Visi vaikai, su kuriais dirbu, man yra nuostabūs. Aišku, būna momentų, kai jie bando mano ribas, kantrybę, ieško būdų, kaip išvengti ir nedaryti užduočių. Bet suprantu, kad tai normalu – mes, neurotipiški suaugusieji, irgi vengiame to, kas mums nemalonu, tad ir vaikai vengia, tų veiklų, kurių nenori. Aš žiūriu į juos kaip į vaikus, su kuriais man gera, ir informaciją bandau perteikti per žaidimą, smagias veiklas – tai ką vaikai iš tikrųjų nori daryti, tačiau tuo pačiu metu vyksta ir edukacija, perteikiu informaciją, kurią jiems svarbu įsisavinti“, – sako specialistė.
Justė Vančenkovaitė, asmeninio archyvo nuotr.
Anot Justės, nėra sunkių vaikų, yra tik situacijos, kurias mes patys susikuriame ar padarome sunkiomis: „Taip, būna, kad nutinka vienokia ar kitokia krizė, gal užsigavo, kažkaip netinkamai pasielgė, bet visa tai yra tik pasekmė. Dažniausiai pasekmės yra iškeliamos į pirmą vietą: „vaikas taip ir taip padarė.“ Nieko tokio, kad padarė, svarbu klausti, kodėl jis taip padarė? Analizavimas ir ieškojimas, kodėl vaikai vienaip ar kitaip pasielgė man yra vienas iš įdomiausių darbų. Tada piešiu tinklą, analizuoju, kas buvo prieš tai, kas nutiko, kas galėjo iššaukti vaiko elgesį, kaip vaikas sugrįžo atgal į ryšį, ar jam buvo skirta laiko pačiam suvokti, kas įvyko su juo ar aplinka ir pan.“
„Situacijų analizavimas tikrai padeda išspręsti iššūkius. Pavyzdžiui, turėjome tokią situaciją: į centrą atvyko vienas iš vaikų ir visa komanda niekaip nesupratome, kodėl jis labai bijo ir baimė labai aktyviai buvo reiškiama. Pradėjus sekti ir analizuoti, kurioje vietoje, kaip kas, pasidarė aišku, kad jis bijo laiptų. Tada pradėjome aiškintis, kodėl. Bendraudami su tėvais išsiaiškinome, kad laiptai namuose yra su tarpais t.y. tarp dalių, kur dedame koją yra erdvė, ir vaikas, tikriausiai, fokusavosi ne į pakopą, o į tarpelį ir iš čia atsirado didelės baimės. Tai sužinoję, pradėjome viską nuo pradžių. Pirmiausiai nuo slenksčio – perlipome jį, tada didesnį, tada užlipome ant pakylos, nulipome, tada nuėjome prie vieno laipto, prie dviejų, tada lauko laiptai ir t.t. Šiai dienai mes neturime jokių problemų su laiptais“, – džiaugiasi Justė.
Žinios išsklaido baimę
„Pedagogus dažnai girdžiu kalbant, kad individualių tvarkaraščių, planų sudarymas, paveikslėlių klijavimas yra papildomas „apsikrovimas.“ Tačiau jau iš patirties galiu pasakyti, kad tai veikia ir tikrai palengvina darbą, sutaupo laiką, išsprendžia situacijas. Kai pamatau, kad pirmas dalykas, ką padaro vaikas atėjęs į centrą ar ankstyvosios reabilitacijos užsiėmimą, yra savo tvarkaraščio peržiūra apima pasitenkinimo jausmas. Reiškia aš jį padariau teisingai, o to rezultatas: ramus, saugus ir užtikrintas vaikas“, – patirtimi dalijasi Justė.
Justė sako, kad tiems pedagogams, kurie labai nenori turėti specialiųjų ugdymosi poreikio vaiko savo klasėje, linkėtų siekti sužinoti, kuo daugiau apie vieną ar kitą sutrikimą: „Dabar jau nesibaiminame vaiko, sėdinčio neįgaliojo vežimėlyje ar su klausos aparatu, cukriniu diabetu. Nereikia baimintis ir raidos sutrikimų turinčių vaikų, tiesiog reikia kuo daugiau apie tai sužinoti. Linkiu pedagogams kantrybės ir žingeidumo. Kai atsiras noras žinoti, prasidės informacijos paieška, sudalyvaus patyriminiuose seminaruose ir pamėgins tai pritaikyti savo klasėje, o paskui pamatys – metodai veikia ir su vaikais dirbti malonu.“
