Vilniaus moterų namų direktorė Lilija Henrika Vasiliauskė rugpjūčio mėnesį Vilniuje, prie Martyno Mažvydo bibliotekos suorganizavo piketą, kurio tikslas buvo supažindinti praeivius su Stambulo konvencijos turiniu. Tuomet ji džiaugėsi, kad visuomenėje daugėja palaikymo Stambulo konvencijos ratifikavimui, bet tai mažas žingsnis tikslo link. Tokios iniciatyvos – tik viena iš L. H. Vasiliauskės ir Vilniaus moterų namų misijų.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria Vilniaus moterų namai, teikiant pagalbą nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusioms moterims?
Pradėti reikėtų nuo to, kad šiaip jau tai smurtas prieš moteris šeimoje yra susijęs su lytimi. Ir mes prieš tai kovojame visomis išgalėmis, kaip pirmoji nuo 1996 metų pagalbą Lietuvoje nuo smurto nukentėjusioms moterims teikianti organizacija. Deja, bet istoriškai šeimose tarp vyrų ir moterų yra susiklosčiusi nelygi galios pusiausvyra. Natūraliai tebėra laikoma, kad tėvas yra šeimos galva, todėl jis esą turi teisę administruoti kitų šeimos narių gyvenimus, sprendimus ir kitus dalykus. Jeigu trūksta to įrodymų, pakanka pasižiūrėti į Lietuvos Respublikos Seimą. Kiek ten moterų? Jos ten nesudaro net 30 proc.
Visomis išgalėmis stengiamės pabrėžti, kad tai nėra socialinė problema. Gyvename visuomenėje, kur vis dar bandoma artimoje aplinkoje moters patiriamą smurtą suvesti į kažkokį moters tipą, kokias tai nelaimingas aplinkybes arba kažkokį piktą vyrą. Ne. Tai – moterų, žmogaus teisių pažeidimo problema. Yra visa eilė tarptautinių teisės aktų, kurie tai įtvirtina. Paskutinis jų – Stambulo konvencija.
2010 m. Vilniaus moterų namams pavyko inicijuoti labai progresyvų Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą Lietuvoje. Mes pabandėme į jį perkelti Austrijos modelį, kuris laikomas progresyviausiu Europoje, ir didele dalimi mums pavyko. Būtent jame ir buvo pažymėta, kad tai yra žmogaus teisių pažeidimas bei nusikaltimas. Taip kad ir valstybės pareiga yra suteikti ir reikalingą apsaugą, ir specializuotą pagalbą. Mūsų pasiūlytas modelis numatė, kad asmuo, kuris kreipiasi į valstybę dėl savo teisių pažeidimo, privalo būti apsaugotas. Visus nepatogumus turi patirti smurtautojas. Pagal schemą policija privalo perduoti informaciją specializuotosios pagalbos centrui regione, kuris turėtų proaktyviai susisiekti su nukentėjusiomis moterimis. Taip pasiekiamas daug didesnis moterų skaičius bei tos, kurios neturėjo informacijos apie pagalbą, ir tos, kurios nebuvo motyvuotos dėl jos kreiptis arba jau buvo nusivylusios institucijomis.
Savo pagalbą siūlome, kuomet į procesą įsitraukia institucijos, kai kreipiamasi pagalbos į policiją, apie tai praneša kaimynai ar giminaičiai. Turiu pabrėžti, kad apsaugos ir pagalbos tandemas yra neišardomas. Jeigu yra apsauga, galima ir pagalba, bet, jeigu nėra deramos apsaugos, tai tu gali kitam būti nors auksinis, stotis ant ausų, bet, smurtautojui likus namuose ir toliau smurtaujant, bet kokia pagalba bus neefektyvi. Štai čia ir paslaptis, kodėl socialinė pagalba neveikia ir kodėl vis dėlto specializuotos kompleksinės pagalbos centrų darbas per dešimtmetį tapo moterims labai patrauklus. Tam ir yra priiminėjami specialūs įstatymai, kad valstybė įsikištų į šį ydingą ratą. Vilniaus moterų namai, deja, tėra tik viena dalis, mažas sraigtelis, tame bendrame valstybės veikime.
Kaip manote, kodėl kompleksinės pagalbos modelis yra veiksmingas?
Mes, moters prašymu, tarpininkaujame institucijose, jai sutikus – reikalaujame apsaugos. Taip pat suteikiame teisinių žinių, išaiškiname toms, kurios kreipiasi pagalbos, ką jos gali ir ką privalo daryti valstybės institucijos. Padedame moterims apskųsti sprendimus, jeigu nepradėtas ikiteisminis tyrimas, jeigu jis nutrauktas. Tampame joms vedlėmis teisėsaugos sistemoje ir išsireikalaujame, kad valstybė vykdytų savo pareigą – visų pirma, apsaugoti. Tiesą sakant, tai yra labai didelė dalis pagalbos.
Mes jokiu būdu nemoralizuojame, nedūsaujame su klientėmis, bet bandome kartu įveiksminti valstybės institucijas atlikti tą pareigą, kurią jos yra įtraukusios į įstatymus. Mes neturime jokios galios. Manau, kad pats galios klausimas yra labai svarbus, suteikiant pagalbą. Mes neturime galimybės nei atimti pašalpos, nei duoti, nei atimti vaikų, nei dar ką nors padaryti. Moteriai tampame resursu, į kurį ji gali remtis, kreiptis ir veikti pagal savo pačios apsisprendimą. Mes neesame socialinės darbuotojos, kurios darytų spaudimą.
Kai kurios klientės ne kartą sugrįžo pas smurtautojus, atsisakė mūsų pagalbos, o paskui, supratusios, kad tai yra naudinga, vėl sugrįžo pas mus. Joms tesame galimybė. Taip ir turėtų būti.
Specializuotos pagalbos modelis nurodo į tai, kad moteris nėra stigmatizuojama. Mes tas moteris matome tokias pačias, kokios esame pačios. Skirtumas tarp mūsų tik tas, kad mes turime daugiau informacijos joms aktualiu klausimu, tuo metu aktualios problemos sprendimui surasti.
Ką galite pasakyti apie moteris, kurios į jus kreipiasi pagalbos?
Tos, kurios kreipiasi pačios, dažnai yra kovotojos. Kaip čia pasakius, jos supranta, kad iš valstybės to, ką privalėjo gauti, negavo ir tada bando darkart su mūsų pagalba. Ir kartais pavyksta. Mes nė vienos moters nepaliekame toje pačioje vietoje, kurioje ji buvo, kai į mus kreipėsi. Ir vėliau jos su ašaromis dėkoja, kad išaiškinome, kad parodėme kelią. Būna, jos sako, kad kiti joms aiškino, jog reikia taikytis, reikia padėti sutuoktiniui…
Kiek anksčiau išsakėte nuomonę, kad nepritariate nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusių moterų istorijų viešinimui. Kodėl?
Tikiu, kad nukentėjusioms moterims reikia kuo mažiau pozicionuoti save kaip smurto auką, tam, kad ji galingu greičiu it raketa šautų iš situacijos, iš kurios, taip sakant, nėra taikios išeities. Tačiau nesprendžiant tokių situacijų, smurto artimoje aplinkoje mastas tik augs, o moterims tai labai pavojinga. Padėti moteriai išeiti iš tokios situacijos įmanoma ją įgalinant per informavimą, konsultavimą, palaikymą, tarpininkavimą institucijose.
Prieš kurį laiką buvo vykdyta tokia socialinė kampanija, kai mieste reklaminiuose stenduose pasirodė plakatai su nuo smurto nukentėjusiomis moterimis. Didelė jų dalis gyveno prieglaudoje ir nė viena iš jų nebuvo įveikusi savo situacijos. Po tų plakatų iškabinimo jas su baisia jėga užpuolė jų smurtautojai, giminės, advokatai. Tarp moterų buvo ir kelios mūsų klientės. Jos buvo labai pažeidžiamos ir po to projekto jų situacija dramatiškai pablogėjo. Tai yra nesusivokimas. Kartais gali atrodyti, kad moteris nori kalbėti, pasidalinti istorija, tačiau niekada nėra aišku, kaip tai ją paveiks. Neaišku, ar ji yra pilnai sustiprėjusi.
Kalbėti šia tema reikia, tačiau grąžinant atsakomybę valstybei, reikalaujant, kad valstybė nustotų imituoti veiklą ir iš tikrųjų suteiktų apsaugą moterims. Svarbu kalbėti taip, jog būtų išvengta to antrinio traumavimo, institucinio smurto. Kuomet valstybė pradės kitaip žiūrėti į problemą, ją kitaip vertins ir visuomenė. Įstatymas – geriausias sąmoningumo ugdymas.
Tačiau tiesa tokia, kad Lietuva iki šiol yra viena labiausiai aukas kaltinančių valstybių, nors progresas yra matomas. Dar 2010 m. „Eurobarometro“ apklausoje 80 proc. respondentų teigė, kad auka yra pati kalta arba, kalbėdama apie smurtą, sutirština spalvas. Jau po kelių metų, rodos, 2016 m., veikiant Apsaugos nuo smurto artimojoje aplinkoje įstatymui, tokių respondentų buvo per pusę mažiau – 42 proc. Tai reiškia, kad, priėmus įstatymą, pradėta apie tai kalbėti kitaip, ėmė keistis visuomenės nuostatos. Na, bent jau dalies jos. Tad, manau, kad mums kol kas tikrai per anksti skatinti moteris viešinti savo patirtis su tikraisiais vardais ir pavardėmis.
Ne kartą paminėjote institucijų bendradarbiavimo svarbą. Kaip jūs manote, ar Lietuvoje jos dirba išvien, ar greičiau stokoja bendro modelio, kaip dirbti su šia problema?
Didžiausias pasipriešinimas kyla dėl Stambulo konvencijos. Jos ratifikavimas reikštų, kad visos su tuo susijusios institucijos privalės turėti vienodą supratimą apie tą pačią situaciją. O dabar kiekvienas pareigūnas, bet kuris teisės specialistas, gali turėti savitą namuose augintą ir už pečiaus suraugintą suvokimą apie moterų teises. Iš principo mes neturime aiškaus skirstymo pagal lytį, kad tai būtent yra vyro smurtas prieš moterį. Stambulo konvencija, manau, priverstų tai pripažinti. Svarbu pamatyti, kad viena pusė yra suinteresuota siekti pagalbos, nes jai skauda, o kita pusė, kuri sukelia tą skausmą, turi būti sudrausminta. Kol kas mūsų valstybės politikoje tai nėra aiškiai įvardinta. Tai, kad iki šiol neturime atitinkamos įstatymų bazės, kuri numatytų, jog tai yra su lytimi susijęs vyrų smurtas prieš moteris, tol institucijos ir toliau veidmainingai dės lygybės ženklą tarp aukos ir smurto atvejo.
Nors dažnai ir yra kaltinamos pačios, moterys kreipiasi pagalbos. Per metus jų sulaukiame po 60 tūkstančių. Moterys nesikreipia tada, kai jas atgraso įstaigos, finansuojamos, beje, iš mokesčių mokėtojų pinigų. Negana to, ikiteisminių tyrimų pradedama apie 7-8 tūkst., o pagalba reikalinga dešimtims tūkstančių. Dažnai moterys į mus kreipiasi ir pakartotinai dėl neefektyvaus valstybės reagavimo, nesėkmingos intervencijos, ko pasekoje smurtautojas yra įgalinamas pajusti savo nebaudžiamumą.
Kaip manote, kodėl, taip ilgai delsdama ratifikuoti Stambulo konvenciją, Lietuva leido sau atsidurti tokioje situacijoje, kokioje yra dabar?
Iš vienos pusės taip vyksta todėl, kad ydingai veikiančios institucijos, turinčios savo aprašus, savo finansinius srautus, yra tuo žiauriai nesuinteresuotos. Manau, kad tai tam tikras korupcinis modelis, kurį labai daug kas palaiko. Tokiu būdu Lietuvos politikai dalyvauja institucinio smurto įtvirtinime ir palaikyme. Į Konstitucinį teismą kreipėsi jau visa eilė Europos Sąjungos valstybių ir visoms joms buvo išaiškinta, kad šitas tarptautinės teisės aktas niekaip negali prieštarauti demokratinės valstybės Konstitucijai.
Čia norėčiau priminti Vytauto Didžiojo universiteto teisės fakulteto dekano profesoriaus Dainiaus Žalimo žodžius, kuris tiesiai šviesiai pasakė, kad tai, kas vyksta, yra to paties neobolševizmo apraiškos tik kituose apdaruose. Jis išdėstė, kad toks sprendimas yra motyvuotas, atskleidžiantis žiūrėjimą pro pirštus į moterų, žmogaus teises, į moterų ir vaikų kentėjimą. Tai ydingos sistemos nenorėjimas nieko demontuoti, dekonstruoti ir iš tikrųjų padaryti ją kitokią ir efektyvią. Ji greičiau atgraso moteris nuo to, kad jos kreiptųsi pagalbos, negu joms padeda, kad laimingai gyventų.
