Šiauliuose veikiančio Moterų veiklos inovacijų centro vadovė Salomėja Jasudienė įsitikinusi, kad Lietuva neturi kito kelio kaip tik ratifikuoti Stambulo konvenciją, nes šalies įstatymai visiškai neapsaugo nuo pasikartojančio, kibernetinio ir seksualinio smurto atvejų. Jos nuomone, tai leidžia smurtautojams pasinaudoti spragomis ir išlikti nebaudžiamiems.
Stambulo konvencijos ratifikavimo kontekste dažniausiai pasisako didieji miestai, o regionai, būna, taip ir lieka neišgirsti. Kiekvieną dieną dirbate su nuo smurto kenčiančiais asmenimis, konkrečiai moterimis. Kokia jūsų pozicija dėl Stambulo konvencijos?
Stambulo konvencijos būtinybė tikrai akcentuojama ne tik didesniuose miestuose. Regionuose apie tai kalbame ne ką mažiau. Geriausiai į klausimą, kodėl mums, Lietuvai, ji yra reikalinga, gali atsakyti statistika.
Lietuvoje kasdien kas dešimt minučių į bendrąjį pagalbos telefoną 112 ateina pranešimai dėl smurto artimoje aplinkoje. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad daugiau nei 83 procentai nukentėjusiųjų yra moterys. Anot tyrimų, kas trečia moteris yra nukentėjusi nuo smurto artimoje aplinkoje iš artimo asmens, t.y. sutuoktinio ar sugyventinio.
Jei kalbėčiau apie padėtį Šiaulių apskrityje, tai praeitais metais specializuotos kompleksinės pagalbos centras įregistravo beveik 5000 pranešimų dėl smurto artimoje aplinkoje. Iš jų daugiau nei 4000 atvejų, kai smurtą patyrė moterys.
Itin reikšmingas ir sistemiško smurto artimoje aplinkoje aspektas. Praėjusiais metais mūsų apskrityje dėl pasikartojančio smurto buvo nužudyta daugiau nei dešimt moterų.
Nepaisant to, atsakingos institucijos tikina, kad smurto artimoje aplinkoje atvejų mažėja, bet reali situacija yra visai kitokia. Smurtas tampa latentiniu, užslėptu dėl socialinių aplinkybių, visuomenės požiūrio, smurtautojo keršto baimės ar moterų nerimo būti nesuprastoms.
Svarbu, kad Stambulo konvencija įtvirtintų apsaugą dėl smurto artimoje aplinkoje lyties pagrindu, taip pat užtikrintų, jog būtų teikiama savailaikė kompleksinė pagalba.
Su kokiomis problemomis ir iššūkiais susiduriate Šiaulių apskrityje?
Mūsų iššūkiai turbūt tokie patys, kokie būdingi panašiems centrams visoje Lietuvoje ar valstybėse, kuriose dar nėra ratifikuota Stambulo konvencija. Pirma, išskirčiau per mažą dėmesį smurtą artimoje aplinkoje patyrusioms moterims. Turiu omenyje valstybines institucijas.
Mano ir kitų kolegų vertinimu, jų požiūris yra neadekvatus, moteris jų akyse dažnai nuvertinama. Tokiais atvejais pasireiškia visuomenės stereotipai, kai nukentėjusioji dėl smurto laikoma pati kalta: moteris kaltinama išprovokavusi konfliktą, atseit nesiimanti veiksmų, nepaliekanti savo namų, sutuoktinio ar sugyventinio. Specializuotos pagalbos centruose nuolat akis į akį susiduriame su nukentėjusiomis moterimis, tačiau institucijos nuo jų per daug nutolusios, dėl to ir turi tokį požiūrį.
Antra, Šiaulių apskrityje matau, kad asmenims, nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje, trūksta efektyvios ir tikslingos pagalbos. Dažnu atveju neatsižvelgiama į tai, kad pagalbą tokiems žmonėms turėtų teikti tam tikrą išsilavinimą, žinių bagažą turintys profesionalai. Tačiau ne visada taip yra.
Be to, moterys ne visada kalba apie patiriamą smurtą, bijodamos pasmerkimo. Joms nedrąsu. Atsakingas pareigas užimančios moterys kur kas labiau linkusios kreiptis į mus asmeniškai, nenorėdamos įtraukti policijos. Tačiau jos labai dažnai domisi, kokias turėtų galimybes, jei ateityje joms prireiktų platesnės pagalbos, kovojant su smurtu artimoje aplinkoje.
Užsiminėte apie bendruomenę. Ar ji suinteresuota šiomis problemomis? Kaip manote, ar bendruomenės gali įsitraukti į smurto prevenciją?
Mes ne tik teikiame pagalbą nuo smurto nukentėjusiems asmenims, bet ir aktyviai vykdome prevenciją, kuriame ryšį su bendruomenėmis. Prėjusiais metais organizavome mokymus moksleiviams, su kuriais kalbėjome apie smurto atpažinimą, jo prevenciją, baudžiamąją atsakomybę. Šiemet esame suplanavę mokymus, skirtus kibernetiniam smurtui.
Bendruomenė nėra abejinga. Sulaukiame pranešimų iš kaimynų, iš pilietiškų žmonių, kurie, išgirdę triukšmą tiek už namų sienų, tiek pamatę netinkamą elgesį gatvėje, praneša policijai.
Manau, kad tai, kodėl informacija nepasiekia didesnės masės žmonių, kodėl dedamas pernelyg silpnas akcentas, jog smurtas vykdomas lyties pagrindu, galbūt yra pačios visuomenės abejingumas, tuo pačiu ir turimų įstatymų netobulumas.
Kodėl, jūsų vertinimu, turimas įstatymas, skirtas apsaugoti nuo smurto artimoje aplinkoje, yra nepakankamai efektyvus?
Bendraujame su smurtą artimoje aplinkoje ar jo grėsmę patiriančiomis moterimis ir jos kaskart džiaugiasi, kad 2023-ųjų liepos mėnesį patvirtintas įstatymo dėl smurto artimoje aplinkoje orderis. Tai joms suteikia galimybę 15 dienų ramiai bendrauti su specialistais, atrasti savyje jėgų ir noro imtis veiksmingų priemonių, kad smurtas artimoje aplinkoje nepasikartotų.
Taip, dabar smurtu laikomos ne tik fizinio smurto pasekmės, bet ir psichologinė prievarta. Tačiau šis įstatymas ir minėtas orderis nėra pakankami. Susiduriame su labai daug pasikartojančio smurto atvejų, o pats įstatymas neapibrėžia galimybių tam užburtam ratui sustabdyti.
Smurtą patyręs asmuo bijo pasekmių: smurtautojas gali imti kerštauti, smurtas gali tapti agresyvesnis. Dažnu atveju nusprendžiama susitaikyti, o smurtautojas, jausdamas ir matydamas tiek įstatymuose esančią spragą, tiek moters „geranoriškumą“, jais manipuliuoja, taip smurtas artimoje aplinkoje kartojasi.
Apsauga nuo kibernetinio ir seksualinio smurto – dar viena Lietuvos teisinės bazės spraga. Ar Šiaulių apskrityje sulaukiate pranešimų dėl tokio smurto atvejų?
Noriu atkreipti dėmesį, kad nei kibernetinis, nei seksualinis smurtas artimoje aplinkoje nėra plačiai akcentuojami visuomenėje. Paskutiniu metu išties sulaukiame nemažai pranešimų, kai moterys kreipiasi būtent dėl seksualinio ar kibernetinio smurto artimoje aplinkoje.
Tačiau tokiais atvejais susiduriame su tuo, kad tampa neįmanoma įstatymiškai nubausti smurtautojo. Pavyzdžiui, į policiją pagalbos kreipėsi moteris, nes jos vyras dalijosi intymiomis jos nuotraukomis internete, jos buvo prieinamos net nepilnamečiams. Jai buvo suteikta konsultanto, psichologinė, teisinė pagalba, drauge parengti procesiniai dokumentai, tačiau tyrimo eigoje byla buvo nutraukta. Greičiausiai, dėl įrodymų trūkumo.
Atitinkamų įstatymų nėra. Teisėsauga ne visada žino, kaip elgtis tokiose situacijose. Be to, kelią pastoja ir tai, kad tai liečia šeimos santykius. Pasikartosiu, bet Stambulo konvencijos ratifikavimas yra būtinybė ir prievolė Lietuvai, kad visi tokie atvejai būtų užkardyti, o mes, visuomenė, jaustumėmės saugesni, nes žinotume, jog smurtautojai sulaukia bausmės, nepriklausomai nuo smurto rūšies.
Jei patiriate smurtą, kreipkitės pagalbos. Pagalbą telefonu bei internetu (angl. chat) teikia Specializuotos kompleksinės pagalbos centrai.
Interviu parengtas įgyvendinant projektą „Laikas ratifikuoti Stambulo konvenciją“. Projektą finansuoja Europos Sąjungą. Interviu reiškiama nuomonė yra tik interviu pasisakančio asmens nuomonė ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos švietimo ir kultūros vykdomosios įstaigos (EACEA) požiūrį. Nei Europos Sąjunga, nei EACEA negali būti laikoma atsakinga už pateikiamas nuomones.
