Įvairovės edukacijos namų vadovė Lina Januškevičiūtė sako, kad lyčių stereotipai tarp jaunų žmonių ne taip stipriai skiriasi nuo to, kas buvo prieš dvidešimt metų. Anot edukatorės, jauni žmonės augo su mumis, kurių supratimą apie lytiškumą ugdė „Panelės“ žurnalas, sudėtingomis aplinkybėmis augę tėvai ir seneliai, tad reikšmingesniems pokyčiams dar reikės subręsti.
Lina Januškevičiūtė, asmeninio archyvo nuotr.
Jums tai – kasdienybė, bet kitiems kyla klausimų. Kas yra lytiškumo ugdymas?
Lytiškumo ugdymas yra tam tikrų gyvenimo įgūdžių ugdymas, kurie susiję su savo kūno priėmimu, santykio su savimi ir kitais, apskritai santykio su pasauliu kūrimu. Sveiko ir saugaus santykio. Priedėlis „lytiškumo“ tam priduoda esminį suvokimą apie savo kūną – juk mes su juo gyvename kasdien. Svarbu suprasti, kaip jis keičiasi, kaip vyksta pokyčiai, kaip jį mylėti, auginti savivertę. Tai apima ir dalykus, susijusius su kitais žmonėmis, pavyzdžiui, draugiškus, romantinius ar lytinius santykius.
Kodėl toks ugdymas reikalingas?
Nemaža dalis suaugusiųjų iki šiol nepriima savo kūno, nežino savo ribų, nesupranta, kas yra malonu, kas – nemalonu, kokie santykiai yra sveiki, o kokie ne, galų gale kas yra smurtiniai santykiai. Jei paauglys gyveno tokioje situacijoje, kai aplink matė tik smurtinius santykius, jam ar jai gali atrodyti, kad tai yra tas santykis, kuriame jis ar ji ir turi būti.
Lytiškumo ugdymo sritis taip pat apima įgūdžių ir gebėjimo atsispirti lyčių stereotipams, nepasiduoti bendraamžių spaudimui stiprinimą, suteikia informacijos apie pornografijos žalą. Jauni žmonės mokosi iš filmų, o kai intymūs santykiai nevyksta taip, kaip matytuose ekrane, juos užklumpa nepasitikėjimas savimi.
Pavydas, asociatyvia pexels.com iliustracija.
Kokių iššūkių kelia toks „neraštingumas“?
Paauglystėje ar jau suaugę galime pakliūti į tokius santykius, kuriuose mumis gali manipuliuoti, naudotis. Jei kalbėtume iš praktinės pusės, nemaža dalis paauglių pavydą priskiria prie sveikų santykių – tiesiog apie tai kažkur girdėjo. Svarbu dekonstruoti tokį mąstymą. Lytiškumo ugdymas taip pat veikia kaip labai ankstyva seksualinio priekabiavimo prevencija. Kai žmogus nežino, kokios yra jo ribos, tai jis nesupranta, kada peržengia kito žmogaus ribas, nesuvokia, kad pats priekabiauja ar nesupranta, jog yra priekabiaujama prie jo.
Seksualinis priekabiavimas internete, asociatyvi shutterstock nuotr.
Koks šio „neraštingumo“ ryšys su lyčių stereotipais, seksualiniu priekabiavimu, smurtu lyties pagrindu ir kitomis jautriomis temomis?
Šios temos yra labai susijusios. Seksualinis priekabiavimas, smurtas lyties pagrindu ir kyla iš lyčių stereotipų. Sakyčiau, jauni žmonės su lyčių stereotipais supažindinami dar vaikystėje. Tai gali būti daroma per žaislus, posakius, griežtą skirstymą, kas yra berniukiška, kas mergaitiška, kaip berniukai turi elgtis ar neturi elgtis. Vėliau tai nešamės į paauglystę. Jeigu kažkas prabėga ir suduoda per užpakalį, vis dar vyrauja įsitikinimas, kad taip rodomas dėmesys. Tai – nėra dėmesio rodymas, tai yra skausmo sukėlimas ir iš esmės priekabiavimas. Kai tokie dalykai priimami labai natūraliai, tada ir atsiduriame taške, kai tikima, kad, jei esi moteris, turi pakentėti, nusileisti, gražiai elgtis. Paskui pasigirsta tokie pasakymai, kaip „Žinai, vis tiek bent jau geras vyras, pažiūrėk, jis tave išlaiko, galbūt dar gali pakentėti“. Taip ateinama iki smurto lyties pagrindu. Kalbant apie paauglius, tokios dinamikos išryškėja ir romantiniuose santykiuose, kuriuos jie kuria.
Smurtas artimoje aplinkoje, asociatyvi pexels.com nuotr.
Lytiškumo ugdymo srityje dirbate ne vienerius metus. Ar kokie pokyčiai joje įvyko? Galbūt Lietuvos visuomenė jau pasiekė lūžio tašką?
Rodos, gyvename 2025-aisiais. Neabsoliutinu, bet, kai pasiklausai, atrodo, kad dabar viskas yra labai panašiai, kaip buvo prieš 15-20 metų. Kas turbūt pasikeitė labiausiai – šiomis temomis daug daugiau kalbamės. Joms skiriama dėmesio viešojoje erdvėje, atsirado daugiau metodinių priemonių mokytojams. Jeigu anksčiau buvo žurnalas „Panelė“, tai dabar jauni žmonės naudojasi kur kas tobulesniu įrankiu – socialiniais tinklais, kur rasti galima bet kokią informaciją.
Tačiau lytiškumo tema tapo labai poliarizuota. Prieš kokius 8-10 metų šios temos tiesiog baugino, nes mokytojai nežinojo, kuo remtis, ką sakyti, kaip kalbėti, bet jiems buvo įdomu sužinoti, ką galima perduoti jauniems žmonėms. Tikrai atrodė, kad jau persilaušime – visi tapo atviresni šioms temoms. Pastebėjau, kad tokia tendencija tęsėsi iki COVID pandemijos.
Mergina su apsaugine kauke kavinėje, asociatyvi pexels.com nuotr.
Pandemijos metu visas socialinis gyvenimas persikėlė į socialinius tinklus ir, rodos, sprogo kažkoks pykčio pūlinys, imta ieškoti kaltų, „atpirkimo ožių“ ir jais tapo visos pažeidžiamos grupės – moterys, LGBTIAQ+ asmenys, ir mano minėtos temos. Tai susiję su vaikais, jaunais žmonėmis, tad visuomenė tapo labai jautri.
Dabar dažnai, kai kalbamės su mokytojais, išryškėja baimė pasakyti kažką per daug, nes kitą dieną telefonas gali netilti dėl tėvų skambučių. Ypač jautrios pasidarė ir ne tokios specifinės, o tiesiog sveikų santykių, smurto prevencijos, brendimo, menstruacijų temos. Net tokios, kurios yra biologijos vadovėliuose. Kai kur beveik uždrausta jomis kalbėti.
Vakaruose ta seksualinė revoliucija praėjo jau seniai ir jie šiuo metu dorojasi su kitokiais iššūkiais. Na, o Lietuva, kaip mes sakome, yra augantis organizmas, kenčiantis nuo paauglystės, paaugliškų skausmų. Manau, dabar mes išgyvename tuos skausmus, kurie ypač sustiprėja perėjus prie lytiškumo temų. Kaip bebūtų, Lietuvai dar reikia išaugti iš šio laikotarpio.
Visuomenė, asociatyvi iliustracija, lrt.lt nuotr.Kokie stereotipai šiuo metu leidžia šaknis tarp jaunų žmonių?
Kai kalbamės su jaunais žmonėmis, jie kartais pasako tokius stereotipus, kuriuos girdėjome ir mes, ir net mūsų tėvai. Lyčių stereotipai vis dar yra labai gajūs, nesvarbu, kokio amžiaus tai žmonės, bet egzistuoja skirstymas į tai, kas vyriška, kas moteriška.
Be minėtų stereotipų apie tai, kad moteris turi pakentėti, labai daug įsitikinimų apie malonumą apskritai. Tačiau ši tema labai cenzūruojama, nes lytiškumo perspektyvoje atseit negalima kalbėti apie malonumą. Egzistuoja daugybė stereotipų, kokie turi būti intymūs santykiai, dažnai nesuprantama, kad galima savo partneriui arba partnerei kažką apie tai pasakyti ir tai nesugadins santykių.
Emocinę krizę patiriantis vaikinas, asociatyvi pexels.com nuotr.
Lietuvoje taip pat labai paplitę stereotipai, nukreipti prieš moteris smurto atvejais, tebėra galvojama, kad moteris „pati kalta“, o jeigu buvo pavartojusi alkoholio – tai iš viso čia jokių klausimų nėra, aišku, kad „pati kalta“. Kokių tik neprisiklausiau dalykų. Stereotipą, kad moteris „duoda“, o vyras „ima“ vis dar vartoja ir jauni, ir suaugę žmonės. Atrodo, kad karta keičiasi, bet, panašu, kad susiduriama su tais pačiais iššūkiais.
