Sportas – visiems? Ne visai. Lietuvoje moterims sporto valdyme vis dar tenka kovoti už teisę būti išgirstoms. Atrodo, kad kai kurios sporto organizacijos vis dar gyvena laikais, kai moterims sportuoti buvo leidžiama tik „estetiškai“ – šokiuose, gimnastikoje ar būnant vyrų „palaikymo komandoje“. Moterų dalyvavimas priimant strateginius sprendimus vis dar laikomas nebūtinu ar nereikalingu, jų kompetencija – tyliai abejojama, jos retai kviečiamos į diskusijas. Toks požiūris ne tik žeidžia sporte veikiančias moteris, bet ir stabdo pažangą. Sporto valdymas be moterų – tai neišnaudotos idėjos, prarandamas visuomenės pasitikėjimas ir įvairovė.
Iš 82 sporto organizacijų Lietuvoje vos 15 laikosi lyčių lygybės principų valdymo organuose. Likusiose 67 organizacijose – sprendimus priima vienalytės ar beveik vienalytės vyrų grupės. Vadovų statistika dar iškalbingesnė: net 73 organizacijoms vadovauja vyrai, moterys – vos 9.
Statistika atrodo blogai? Tai – dar ne viskas. Didžioji dalis sporto organizacijų savo įstatuose, strateginiuose dokumentuose ar etikos kodeksuose nėra įtvirtinusios jokių nuostatų apie nediskriminavimą, lyčių lygybę ar seksualinio priekabiavimo prevenciją. Tai reiškia institucinį aklumą – sisteminį atsisakymą matyti nelygybę kaip problemą. Tyla – tai ne neutralumas, o tylus pritarimas esamai padėčiai, kuris atveria duris rizikoms, tokioms kaip: seksualinio ir psichologinio priekabiavimo atvejų neidentifikavimas ir nesprendimas, sportininkų (ypač sportininkių) saugumo pažeidimai, didesnė korupcija ir nepotizmas, sumažėjęs pasitikėjimas organizacija visuomenėje, sankcijos ir finansavimo praradimas bei talentų nutekėjimas.
Atlikta sporto organizacijų analizė parodė, jog net 12 sporto organizacijų neturi nė vienos moters prezidentų, viceprezidentų, generalinių sekretorių ar valdybos narių pozicijose. Jeigu pridėtume dar 14 organizacijų, kurios tiesiog neviešina savo valdymo struktūros, turėtume ketvirtadalį viso sektoriaus, kuriame moterys, geriausiu atveju, tėra posėdžio sekretorės. Dar 23 sporto organizacijos į valdymą „įleido“ po vieną moterį.
Ką šie skaičiai reiškia praktiškai? Kai moterų nėra prezidiume, valdyboje ar kitose sprendimų grandyse, dažnai lieka neatsakyti esminiai klausimai: kaip užtikrinamos vienodos galimybės visiems sportininkams ir sportininkėms, ar veikia saugumo ir psichologinės gerovės politika, ar egzistuoja aiškus mechanizmas, kaip reaguojama į diskriminacijos ar priekabiavimo atvejus. Šios spragos kainuoja ne tik reputaciją ar galimą finansavimą, bet ir sportininkių pasitikėjimą, motyvaciją ir norą likti sporte bei siekti aukštumų. Galiausiai, prarandame ir tai, kas matoma visiems – rezultatus nacionalinėse ir tarptautinėse arenose.
Sporto bendruomenėje vis dar vengiama viešai kalbėti apie seksualinio priekabiavimo atvejus. Viena pagrindinių priežasčių – nėra vidinių procedūrų: kur ir kaip pranešti, ką daryti, kas už tai atsakingas. Kai organizacijos neprisiima atsakomybės sukurti saugią aplinką, jos tampa riziką keliančiomis struktūromis. Akivaizdu, kai moterys neturi balso, jos neturi ir apsaugos.
O ką sako įstatymai ir tarptautiniai įsipareigojimai? Pagal Lietuvos Respublikos sporto įstatymą, sporto organizacijos privalo užtikrinti nediskriminavimą, saugumą ir lygių galimybių principų įgyvendinimą. Pagal ES lyčių lygybės strategiją 2020–2025 m., valstybės narės raginamos užtikrinti moterų dalyvavimą sporto valdyme. Tarptautinis olimpinis komitetas dar 2020 m. rekomendavo, kad bent 30 % valdymo pozicijų užimtų moterys. Lietuvos tautinis olimpinis komitetas pasiekė… 30,77 %. Taškai vos vos surinkti, bet jie reiškia realią pažangą?
Tad gerai pagalvokime, ką sportas praranda be moterų? Be moterų sporto valdyme prarandame ne tik jų balsą – prarandame ir sektoriaus kokybę. Prarandame skaidrumą, sprendimų įvairovę ir jautrumą rizikoms, kurios dažnai lieka nepastebėtos vienalyčiuose kolektyvuose. Prarandame galimybę kurti kultūrą, kurioje pagarba, įtrauktis ir saugumas yra ne išimtis, o norma. Prarandame ateitį, nes neišnaudojame galimybės auginti daugiau merginų taip, kad jos taptų lyderėmis, kurios įkvėptų sporto bendruomenę, keistų ir vestų patį sportą į priekį.
Moterų trūkumas sporte ir sporto valdyme nėra tik vertybinė ar moralinė problema – tai strateginis ir sisteminis trūkumas, kuris stabdo viso sektoriaus pažangą. Organizacijos, kurios ignoruoja lygybės klausimus, lieka įstrigusios praeityje, o sportas turi eiti pirmyn – visiems. Juk sportas – judėjimo ir įtraukties simbolis.
Ką turėtume daryti dabar ir nedelsiant? Laikas žodžius paversti veiksmais. Pirmiausia – atnaujinti sporto organizacijų įstatus, strategijas ir etikos kodeksus, aiškiai įtraukiant nuostatas apie lyčių lygybę, nediskriminavimą bei seksualinio priekabiavimo prevenciją. Antra, užtikrinti lyčių balansą valdymo struktūrose, ne tik dėl formalių „taškų“ valstybės finansavimui gauti, bet dėl realaus, sisteminio pokyčio. Trečia – kurti politiką, kurioje būtų aiškiai apibrėžtos priekabiavimo prevencijos, pranešimų ir reagavimo procedūros. Ketvirta – rimtai investuoti į moterų lyderystės ugdymą sporte, siekiant ne simbolinių, o realių kandidačių vadovaujančioms pozicijoms. Ir, galiausiai – komunikuoti savo vertybes viešai, aiškiai ir nuosekliai. Vertybės turi būti matomos ne tik dokumentuose, bet ir kasdienėje praktikoje.
Sportas turi būti saugus, įtraukus ir atviras visiems, kol moterys lieka nuošalyje, sportas praranda dalį savo galios – įkvėpti, vienyti ir auginti teisingesnę visuomenę. Šiandien priimami sprendimai nulems, ar rytoj sportas Lietuvoje bus progresyvus, lygiateisis ir tikrai visus apimantis. Sportas – tai ne tik pergalės, medaliai ar rezultatai, sportas yra ir išlieka vertybių aikštelė, kurioje ugdoma pagarba, atsakomybė ir drąsa, tad metas atverti žaidimo aikštelę visai komandai. Be išimčių. Be išlygų.
