Ar kada nors „googlinote“ save ir aptikote nemalonią ar net klaidinančią informaciją? Tokie atradimai gali sukelti ne tik emocinį diskomfortą, bet ir realią žalą jūsų reputacijai ar veiklai. Kada galima reikalauti, kad tokie duomenys būtų pašalinti iš paieškos rezultatų, ir kaip tai padaryti? Į šiuos klausimus atsako ir praktiniais patarimais dalijasi advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresnioji teisininkė Sandra Mickienė.
Pirminis informacijos skleidėjas – pirmas žingsnis
Svarbu suprasti, kad „Google“ nėra tas subjektas, kuris kuria ar įkelia informaciją apie konkretų asmenį į internetą. „Google“, kaip paieškos sistemos operatorius, tik indeksuoja internete jau esančius šaltinius ir juos pateikia vartotojui, kaip paieškos rezultatus. Todėl, kilus susirūpinimui dėl tam tikros žalingos informacijos viešojoje erdvėje, pirmasis žingsnis turėtų būti nukreiptas ne į „Google“, o į pirminį informacijos skleidėją.
Tad jeigu yra žinomas konkretus fizinis ar juridinis asmuo, kuris paskelbė tikrovės neatitinkančią, šmeižikiško pobūdžio informaciją, pirmiausia rekomenduojama su juo susisiekti ir pareikalauti pašalinti tokius duomenis. Tokį reikalavimą reikėtų pateikti raštu, aiškiai nurodant, kokia informacija laikoma neteisinga, kuo ji pažeidžia asmens teises bei kokių veiksmų prašoma – pavyzdžiui, nedelsiant pašalinti konkretų įrašą ar viešai paneigti paskleistą informaciją.
Vis dėlto, neretai pasitaiko atvejų, kai pirminis informacijos skleidėjas, būdamas įsitikinęs (ar apsimestinai deklaruodamas įsitikinimą), kad jo skleidžiama informacija yra teisinga, arba, esant konfliktiniams santykiams su asmeniu, apie kurį paskelbta informacija, atsisako ją pašalinti arba apskritai nereaguoja į gautą prašymą.
Tokiais atvejais asmuo gali ginti savo teises teismine tvarka – reikšti ieškinį pirminiam informacijos skleidėjui dėl neteisėto asmens duomenų tvarkymo, garbės ir orumo pažeidimo, nuostolių atlyginimo. Tačiau praktikoje tokios procedūros užtrunka: nuo ieškinio parengimo iki teismo sprendimo priėmimo gali praeiti keli mėnesiai ar net metai. Tuo laikotarpiu internete viešai prieinama tikrovės neatitinkanti informacija gali daryti realią ir nuolatinę žalą – trikdyti asmens profesinį, socialinį ar asmeninį gyvenimą.
Dėl to, siekiant kuo greičiau sušvelninti tokios informacijos keliamus neigiamus padarinius, rekomenduojama nedelsti ir paraleliai ar iškart po to, kai gautas neigiamas atsakymas (ar nesulaukta jokios reakcijos) iš pirminio informacijos skleidėjo, kreiptis į „Google“ su prašymu pašalinti paieškos rezultatus, susijusius su tokia šmeižikiška ir tikrovės neatitinkančia informacija.
Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (BDAR) taikymas paieškos sistemų operatoriams
BDAR įtvirtinta, kad šis reglamentas taikomas ne tik ES teritorijoje įsisteigusiems duomenų valdytojams, bet ir toms įmonėms, kurios siūlo paslaugas duomenų subjektams Sąjungoje arba stebi ES esančių asmenų elgseną, nepaisant jų buveinės vietos. Taigi, nors „Google“ bendrovė įsteigta už ES ribų, tačiau ji aktyviai veikia visose ES valstybėse narėse, teikia paieškos paslaugas atskirose nacionalinėse rinkose (pvz., per google.lt, google.de ir pan.) ir apdoroja ES gyventojų duomenis, todėl šiai bendrovei yra tiesiogiai taikomos BDAR nuostatos.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) savo praktikoje yra išaiškinęs, kad paieškos sistemų operatoriai, tokie kaip „Google“, laikytini asmens duomenų valdytojais pagal BDAR, kai jie indeksuoja, saugo ir pateikia asmens duomenis paieškos rezultatų forma. Ši veikla – t. y. informacijos gavimas iš trečiųjų šalių svetainių, jos organizavimas ir struktūrizuotas pateikimas pagal konkrečius raktinius žodžius (pvz., asmens vardą ir pavardę) – laikoma asmens duomenų tvarkymu, nepaisant to, kad pati informacija buvo paskelbta viešai trečiojo asmens. Be to, net vien tik asmens vardo ar nuotraukos parodymas paieškos rezultatuose jau pripažįstamas asmens duomenų tvarkymu.
Asmeniniai duomenys rodomi per projektorių, ThisIsEngineering nuotr.
Todėl „Google“, kaip duomenų valdytoja, privalo užtikrinti duomenų subjektų teises, įskaitant ir teisę būti pamirštam – t. y., teisę reikalauti, kad paieškos sistemos pašalintų nuorodas į trečiųjų šalių tinklalapius, kuriuose pateikiama su konkrečiu asmeniu susijusi informacija. Tokia pareiga atsiranda, jeigu (i) prašymą pateikęs asmuo yra ES teritorijoje (BDAR taikomas ES valstybėse narėse esančių asmenų duomenų tvarkymui) ir (ii) egzistuoja vienas iš teisinių pagrindų reikalauti duomenų ištrynimo pagal BDAR 17 straipsnį, pavyzdžiu:
· kai duomenys nebėra reikalingi tikslui, dėl kurio buvo renkami;
· kai asmuo atšaukia sutikimą, kuriuo buvo grindžiamas tvarkymas;
· kai duomenys buvo tvarkomi neteisėtai;
· kai duomenys turi būti ištrinti pagal teisės aktų reikalavimus.
ESTT taip pat yra išaiškinęs, kad paieškos rezultatuose pateikta informacija pagal asmens vardą reikšmingai padidina jos prieinamumą, o tai gali daug stipriau paveikti asmens teisę į privatų gyvenimą, nei vien tik pačios informacijos paskelbimas pirminiame tinklalapyje. Todėl, kai yra teisinis pagrindas reikalauti informacijos pašalinimo, paieškos sistemų operatoriai privalo ištrinti nuorodas į atitinkamus puslapius, net jei:
· ta informacija vis dar prieinama pirminiame šaltinyje,
· jos publikavimas tame šaltinyje yra teisėtas.
Šis išaiškinimas sustiprina duomenų subjektų galimybes kontroliuoti savo asmens duomenų sklaidą internete bei įpareigoja paieškos sistemų operatorius, tokius kaip „Google“, atsakingai įgyvendinti BDAR reikalavimus praktikoje.
Praktiniai patarimai: ką svarbu žinoti, svarstant apie prašymo ištrinti duomenis teikimą „Google“
Pagal ESTT formuojamą praktiką, esminis principas yra tas, kad teisė į privatų gyvenimą bei asmens duomenų apsaugą paprastai yra viršesnė už paieškos sistemos operatoriaus komercinius interesus ar visuomenės interesą žinoti, gauti informaciją.
Tačiau teisė į asmens duomenų apsaugą nėra absoliuti – jeigu asmuo yra viešas asmuo (pvz., politikas), arba informacija reikšmingai prisideda prie viešojo intereso ar demokratinės diskusijos, arba informacija atskleidžia tariamai padarytas nusikalstamas veikas ar kitokį netinkamą / neteisėtai elgesį, tokiu atveju pirmenybė gali būti teikiama ir viešajam interesui bei visuomenės teisei žinoti, o ne asmens duomenų apsaugai. Taigi kiekvienu tokiu individualiu atveju būtų vertinama pusiausvyra tarp asmens teisės į privatumą, duomenų apsaugą ir visuomenės teisės būti informuotai. Taip pat būtų vertinamas informacijos pobūdis, aktualumas, asmens žinomumas, kontekstas, informacijos atitiktis tikrovei ir tai, kaip informacija buvo gauta bei paskleista.
Praktikoje pastebime, kad „Google“ neretai atsisako tenkinti prašymus ištrinti su asmeniu susijusią informaciją, remdamasi būtent viešuoju interesu ir visuomenės teise žinoti. Pavyzdžiui, kai asmuo prašo pašalinti iš paieškos rezultatų nuorodas į informaciją, kurioje jis siejamas su tariamai atlikta neteisėta veika, „Google“ dažnai atsisako tai padaryti, motyvuodama tuo, kad (i) visuomenė turi interesą tokią informaciją žinoti, ir (ii) prašymą pateikęs asmuo, siekdamas, kad informacija būtų pašalinta, turėtų įrodyti, jog bausmė yra atlikta, teistumas išnykęs ar pan.
Šiuo aspektu svarbu pažymėti, kad toks „Google“ elgesys neatitinka ESTT suformuotos praktikos. Nors, iš tikrųjų, vien tik nuorodos į teisę būti pamirštam savaime nepakanka – ESTT yra išaiškinęs, kad asmuo, prašantis ištrinti informaciją, turi pateikti tam tikrus įrodymus, pagrindžiančius neteisingą, tikrovės neatitinkantį informacijos pobūdį. Tačiau kartu ESTT yra pabrėžęs ir kitą itin svarbią taisyklę: tokia pareiga teikti įrodymus neturi būti neproporcinga ar neįgyvendinama. Iš duomenų subjekto negali būti reikalaujama pateikti teismo sprendimo prieš pirminį informacijos skleidėją ar kitokių įrodymų, pagrindžiančių, kad asmuo niekada nepadarė veiksmų, kurie skelbiami internetinėse nuorodose, kurių duomenis prašoma pašalinti.
Priešingai, asmeniui gali būti keliami tik tokie reikalavimai, kurie atitinka protingumo kriterijų, įvertinus konkrečios situacijos aplinkybes. Kaip yra nurodęs ESTT – per didelės įrodinėjimo naštos užkrovimas asmeniui ne tik prieštarautų proporcingumo principui, bet ir praktiškai paneigtų teisės būti pamirštam įgyvendinimą.
Todėl „Google“ neturi teisės nepagrįstai apsunkinti asmens teisės į duomenų ištrynimą, reikalaudama tokių įrodymų, kurių asmuo objektyviai neturi galimybės pateikti. Toks reikalavimas pažeidžia proporcingumo principą ir riboja veiksmingą šios teisės įgyvendinimą.
Kitas svarbus ir susijęs aspektas – jeigu apie asmenį paskleista informacija yra netiksli arba bent jau iš dalies klaidinanti, prioritetas turi būti teikiamas asmens teisėms į privatumą ir duomenų apsaugą, net jei ši informacija susijusi su visuomenei aktualia tema ar su viešu asmeniu. ESTT yra pažymėjęs, kad net ir tais atvejais, kai duomenų subjektas atlieka svarbų vaidmenį viešajame gyvenime, teisė į saviraiškos ir informacijos laisvę negali apimti teisės skleisti netikslią informaciją ar turėti prieigą prie jos. Todėl nustačius, kad bent dalis prašyme pašalinti pateiktos informacijos yra netiksli ir nėra mažareikšmė, „Google“ privalo ištrinti šiuos netikslius, klaidinančius ar šmeižikiškus duomenis iš paieškos rezultatų.
Kur ir kaip pateikti prašymą „Google“
Jei asmuo nusprendžia pasinaudoti teise būti pamirštam, jis turi užpildyti specialią „Google“ formą, kuri yra prieinama internete. Pildant šią formą, būtina nurodyti:
· vardą ir pavardę;
· konkrečias paieškos užklausas (pavyzdžiui, asmens vardas ir pavardė), pagal kurias atsiranda ginčijami rezultatai;
· kiekvieną nuorodą (URL), kurią prašoma pašalinti iš paieškos rezultatų;
· paaiškinimą, kodėl ši informacija turėtų būti pašalinta (pvz., informacija klaidinanti, neatitinka tikrovės, žeidžianti reputaciją ir pan.);
· papildomus dokumentus ar informaciją, pagrindžiančią prašymą (jei turima);
· asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą (pvz., ID kortelės ar paso kopiją).
Ką daryti, jei „Google“ atmeta prašymą
Jei prašymas pašalinti informaciją buvo atmestas, asmuo gali:
1. kreiptis į nacionalinę duomenų apsaugos instituciją, pvz., Lietuvoje – Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją, kuri gali priimti sprendimą ir įpareigoti „Google“ pašalinti duomenis, jei nustato, kad asmens teisės buvo pažeistos.
2. ginti savo teises teisme, remiantis BDAR nuostatomis bei ESTT praktika.
Apibendrinant, teisė būti pamirštam yra svarbus asmens duomenų apsaugos įrankis, leidžiantis apginti savo reputaciją ir privatų gyvenimą nuo klaidinančios, žeidžiančios ar pasenusios informacijos sklaidos internete. Nors praktinis šios teisės įgyvendinimas vis dar kelia iššūkių – nuo įrodinėjimo naštos iki paieškos sistemų operatorių atsisakymo tenkinti prašymus – ESTT praktika aiškiai apibrėžia ribas ir padeda rasti pusiausvyrą tarp asmens teisės į privatumą ir visuomenės teisės žinoti.
Svarbiausia – nedelsti, veikti sistemiškai ir vadovautis teisės aktų nuostatomis bei ESTT išaiškinimais. O jei susiduriate su sudėtinga situacija ar atsisakymu ištrinti duomenis – verta kreiptis į teisininkus, kurie gali padėti parengti pagrįstą ir įrodymais paremtą prašymą arba ginti asmens pažeistas teises teisme.
