Aistė Adomavičienė. Dirba, bet negauna atlyginimo – tokia beveik 15 000 žmonių kasdienybė

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo pakeitimus. Vienas jų siūlo naikinti visuomenei naudingą veiklą, siekiant mažinti žmonių išnaudojimą. Kodėl tokios pataisos – seniai lauktos?

Irena gauna 309 Eur pašalpą ir už ją turi „atidirbti“

Įsivaizduokite, Jūs papuolėte į bėdą – netekote sveikatos, nes ilgai prižiūrėjote savo sergančią mamą, per tą laiką praradote darbinius įgūdžius, o jūsų dar sovietmečiu įgyta profesija nė vienam kiek jaunesniam darbdaviui nieko nebesako. Pridėkime dar tai, kad esate priešpensijinio amžiaus, vieniša ir gyvenate nedideliame Lietuvos miestelyje, kur nedarbas net ir ne krizės metu siekia 15 procentų. Po artimojo mirties vienintelė viltis išgyventi – kreiptis pagalbos į savivaldybę. Bet nuėję ten  išgirstate – „Taip, gausite pašalpą, bet už ją turėsite atidirbti“.

Tai – Irenos gyvenimo istorija. Dabar ji gauna socialinę pašalpą, už kurią šluoja gatves, grėbia lapus, ravi gėlynus, o susirgus vietos mokyklos valytojai, ją pavaduoja. Savivaldybė tokiems ir panašiems darbams pašalpos gavėjus gali pasitelkti iki 40 valandų per mėnesį. Irena, kaip ir dar maždaug 14 800 Lietuvos piliečių darbuojasi už apytiksliai 7,73 Eur valandinį įkainį. Nors, luktelkit, juk tai ne darbas – tai visuomenei naudinga veikla. Tik visuomenei ji ne tokia naudinga kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Ar tikrai „visuomenei naudinga veikla“ yra naudinga?

Pirmiausia, panagrinėkime, kodėl tokia veikla buvo įvesta. Pradiniai ketinimai buvo visai neblogi – žmogus, netekęs darbo, turėtų būti įtrauktas į visuomenę, neprarasti darbinių įgūdžių, taigi, galėtų greičiau grįžti į darbo rinką. Tačiau realybėje geri norai tapo faktiniu išnaudojimu.

Grįškime prie Irenos. Kaip ji įsitraukia į visuomenę? Ar ji palaiko savo įgytos žemės ūkio srities darbines kompetencijas? Kaip gatvių šlavimas jai padeda grįžti į darbo rinką? Juk valstybės interesas turėtų būti organizuoti jai paslaugas, siekiant įgyti naujas kompetencijas ir įsidarbinti, kad ji nebeskurstų, dirbtų ir savo mokesčiais prisidėtų prie valstybės gerovės.  Tačiau tokie aplinkos priežiūros darbai į darbo rinką sugrąžina vos vieną kitą.

Dirba, bet pensijai nekaupia stažo

Šiandien šalyje turime beveik 15 000 žmonių, kurie įtraukiami į įvairias veiklas, įprastai atliekamas kiemsargių, valytojų, medkirčių, o kartais net ir statybininkų. Rinkoje tokios paslaugos yra įkainojamos, mokamas atlygis ir „Sodros“ įmokos bei gyventojų pajamų mokestis. Įdarbinimo atveju žmogus kaupia stažą, tai reiškia, kad išėjęs į pensiją jis ar ji gaus senatvės pensiją.

Už žmones, atliekančius visuomenei naudingą veiklą, įmokos nemokamos, taigi dirbdami jie nekaupia stažo. Išėję į pensiją asmenys, kurie ilgai atliko visuomenei naudingus darbus, gaus šalpos pensiją, kuri, neturint pakankamai darbinio stažo, dabartiniais skaičiavimais gali siekti vos 248 Eur, taigi jie gyvens giliame skurde. Negana to, jie nėra draudžiami nuo nelaimingų atsitikimų. Ponia Irena, o ir jos likimo draugai, puikiai supranta savo pažeidžiamumą, bet pasirinkimo, deja, neturi daug. Jei neis „atidirbti“, parama, kuri vienišam asmeniui šiuo metu siekia beveik 310 Eurų, bus mažinama, o išgyventi net ir už 310 Eur šiais laikais, sutikite, sunkiai įmanoma.

Socialinė pašalpa – paskutinis socialinės pagalbos tinklas ar gudravimas žmonių sąskaita?

Kodėl susiformavo tokia ydinga sistema? Piniginę socialinę paramą kasmet Lietuvoje gauna 2-3 procentai, skaičius kasmet mažėja. Savivaldybės šias išmokas išmoka iš tikslinių valstybės dotacijų.

Taigi, sudaromos palankios sąlygos savivaldybių gudravimui – ponia Irena nesamdoma valytojos darbui, vietoj to jai mokama parama iš valstybės biudžeto, o ji atlieka darbą, kurio reikia savivaldybei. Tokia schema labai paranki savivaldybėms: realiai jos gali naudotis nemokama darbo jėga. Kai verslui ar nevyriausybinėms organizacijoms reikia darbuotojų, jos turi samdyti šiuos žmones ir prireikus mokėti vadinamąsias „Sodros“ grindis. Savivaldybėms – tai nemokamas aruodas.

Girdime ir kitą pusę. Savivaldybės teigia, kad tokie žmonės, kaip ponia Irena, nenori dirbti, jie nepajėgūs eiti į darbus ir juos tinkamai atlikti. Dalis tiesos yra. Kaip minėjau, ponia Irena per ilgametę mamos priežiūrą prarado sveikatą, ji tikrai nėra pajėgi dirbti fizinį darbą visą darbo dieną. Bet mūsų Darbo kodeksas tokiais atvejais labai lankstus, galima žmogų samdyti vos kelioms valandoms.

Kitas dažnas argumentas būna – reikia žmones įtraukti į visuomenę, ugdyti jų socialinius įgūdžius. Ar tikrai visuomenei naudinga veikla, kuri nesprendžia esminės – nedarbo – problemos ir pasmerkia itin skurdžiai senatvei? Galima žmones pakviesti savanorystei nevyriausybinėje organizacijoje, organizuoti kursus. Dalis paramos gavėjų turi gebėjimų, kuriuos būtų galima panaudoti prasmingiau – jie meniški žmonės, geri kulinarai ir t.t.

Kokia išeitis? 

Jei žmogus atlieka tokius darbus, jis turi gauti darbo užmokestį, už jį turi būti mokami mokesčiai bei socialinio draudimo įmokos.

Jei žmogus nedirba, jis turėtų gauti paslaugų pagal poreikius. Vieniems – tai tarpininkavimas įsidarbinant, o sėkmės atveju, pagalba jau dirbant. Kitiems – bazinių socialinių įgūdžių ugdymas, dar kitiems – kompiuterinio raštingumo mokymai, psichologo konsultacijos ar reabilitacija priklausomybių centre. Valstybėje jau yra tam sukurti mechanizmai, pavyzdžiui, atvejo vadyba nedirbantiems asmenims. Nevyriausybinės organizacijos taip pat teikia įdarbinimo paslaugas.

Taip pat nereikia turėti iliuzijų, kad visus žmones pavyks įdarbinti. Gyvename rinkos ekonomikoje, ir, deja, turime daug darbo vietų, į kurias tokie žmonės kaip ponia Irena vargiai kada pretenduos – programuotoja ji netaps, nepersikels ji ir į Vilnių, kur reikia daug aukštos kvalifikacijos žmonių. Tokiu atveju, mes vis vien neturėtume jos palikti nuošalėje ir visą likusį laiką iki pensijos ginanti šluoti gatvių, negaunant už tai jokių socialinių garantijų.

Visuomenei naudingos veiklos panaikinimas apsaugotų ne tik ponią Ireną, bet ir dar beveik 15 000 žmonių Lietuvoje.