Dažniausiai apie traumą galvojame kaip apie tai, kas nutinka su nepažįstamaisiais – gatvėje, tamsoje, su ginklu. Toks sukrėtimas gali pažeisti pasitikėjimą bendrai žmonėmis, saugumo jausmą. Gali įsirašyti atmintyje taip ryškiai, kad prisiminimai užplūs vėl ir vėl, kaip gyva banga. Gali palikti nuolatinės įtampos jausmą kūne, padidėjusį ir sunkiai suvaldomą nerimą. Visgi didelė dalis mūsų trauminių patirčių įvyksta ne gatvėje, o namuose. Intymaus partnerio ar sutuoktinio statusas nesumažina seksualinio smurto žalos – priešingai. Dažnai būtent artimas santykis traumą pagilina, nes smurtas įvyksta ten, kur žmogus turėjo teisę jaustis saugus.
Seksualinio smurto poveikis
Kai seksualinis smurtas patiriamas iš partnerio ar sutuoktinio, trauma dažnai vyksta pačiame santykyje, kuris turėtų būti saugumo šaltinis. Tai reiškia, kad pažeidžiamas ne tik kūnas, bet ir pasitikėjimas, savastis, gebėjimas jaustis saugiai artume. Svarbu tai, kad smurtas įvykęs artimame santykyje, jo nesušvelnina. Kai užpuolikas ne kaukėtas nepažįstamasis, o tavo artimiausias žmogus, trauma tampa tik sudėtingesnė. Su tuo pačiu žmogumi romantiškų akimirkų metu jautei tikrą artumą, ryšį, galbūt kartu auginote vaikus ar stebėjai jį kaip geraširdį tėtį. Kaip suvokti, kas vyksta, kai tas pats žmogus spaudžia lytiniams santykiams, grasina palikti, jei nepaklusite, negirdi „ne“, prievartauja?
Tokiu atveju nebėra namų sienų, tarp kurių saugu. Toks saugumo ir nesaugumo susipynimas gali lemti stiprų pasimetimą, nežinią, kur yra asmeninės ribos, ar apskritai egzistuoja teisė pasakyti „ne“. Artimas santykis, net ir po daugelio metų, gali išlikti vieta, kur niekada negali visai atsipalaiduoti.
Potrauminio streso simptomai, disociacija (jausmas, kad tarsi nesi savo kūne), depresija, nerimas, miego sutrikimai, su seksualumu ir potraukiu susiję sunkumai, savivertės pažeidimas, negebėjimas suprasti savo norų ir ribų – visa tai gali būti iš partnerio patirtos seksualinės prievartos pasekmė. Tai nėra individualus „jautrumas“ ar „sureikšminimas“. Tai – psichikos ir kūno reakcijos į patirtą smurtą.
Svarbiausia – saugi, jautri ir patikima pagalba
Kai žmonės kreipiasi į psichikos sveikatos centrus ir pasakoja apie su depresija siejamus simptomus, nerimą, įtampą, miego sunkumus ar iššūkius mezgant ryšius – seksualinė prievarta ar apskritai trauminės patirtys dažnai nėra tai, ką pirmiausia apsvarsto specialistai. Vis dar nėra įprasta klausti apie galimai patirtą smurtą. Sistema, nematydama smurto konteksto, rizikuoja patologizuoti nukentėjusį žmogų ir palikti nepastebėtą pagrindinį žalos šaltinį. Tai turi keistis ir tam yra priemonių.
Viena iš tokių priemonių – traumai ir smurto patirčiai jautrios pagalbos principai bei praktikos. To dalis ir yra atviras, bet saugus klausimas, apie patirtą smurtą: „Kas jums nutiko?“, „Ar santykiuose buvo situacijų, kai seksualinis kontaktas vyko prieš jūsų valią?“, „Ar jautėtės galinti atsisakyti be neigiamų pasekmių?“. Jokiu būdu nereikėtų atsakomybės permesti nukentėjusiam asmeniui tokiomis frazėmis kaip: „Kodėl neišėjote?“, „Kodėl nesipriešinote?“, „Kodėl tik dabar apie tai kalbate?“.
Taip pat ir nevyriausybinės organizacijos šioje srityje atlieka itin svarbų vaidmenį, nes dažnai būtent jos pirmosios išgirsta tai, kas ilgai lieka nematoma institucijoms. Jos teikia emocinę, teisinę, praktinę ir psichosocialinę pagalbą nukentėjusiems asmenims, padeda įvardyti patirtą smurtą, palydi per sudėtingą pagalbos ar teisinį procesą. Primena, kad niekas neturi likti vienas. Kartu nevyriausybinės organizacijos mato sistemines spragas iš labai arti – kur neveikia apsauga, kur pagalba neprieinama, kur specialistams trūksta žinių apie seksualinį smurtą artimoje aplinkoje ir jo pasekmes psichikos sveikatai. Todėl jų darbas ir balsas itin svarbus kaip praktinė, kasdieniu darbu su žmonėmis grįsta kompetencija.
Sutikimo principas
Šiuo metu Seimui pateikta apsaugos nuo seksualinio smurto pertvarka. Ji įtraukia sutikimu grįsta seksualinio smurto apibrėžimą. Jis svarbus ne tik teisinei sistemai. Jis siunčia visuomenei žinutę, kad žmogaus kūnas nepraranda autonomijos dėl santuokos, partnerystės ar bendro gyvenimo. Svarbu suvokti, kad sutikimas seksualiniams santykiams niekada negali būti automatiškai numanomas. Santuoka, partnerystė ar ankstesnės santykių patirtys nėra nuolatinis leidimas kitam žmogui naudotis kūnu – artimumas nėra sutikimas, o žmonių ilgalaikių santykių trukmė nėra apsauga nuo seksualinio smurto.
Teisinis pripažinimas gali tapti pirmu žingsniu į psichologinį pripažinimą: „Tai, ką patyriau, buvo smurtas. Tai nebuvo mano kaltė. Mano reakcijos turi priežastį. Aš galiu gauti tinkamą, jautrią pagalbą.“
Kartu turime keisti ir institucijų, paslaugų teikėjų gebėjimus tinkamai reaguoti. Psichikos sveikatos sistema turi būti vieta, kur žmogaus patirtis nėra nuvertinama, patologizuojama ar nutylima.
Seksualinis smurtas iš partnerio ar sutuoktinio nėra „santykių nesusipratimas“ – tai smurtas, galintis palikti gilias emocines, psichologines žaizdas, ir jos nusipelno būti pripažintos bei tinkamai atlieptos.
Daugiau apie smurto artimoje aplinkoje ir psichikos sveikatos sąsajas skaitykite naujausiame „Psichikos sveikatos perspektyvų“ leidinyje.
Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Drauge prieš tylą – NVO stiprinimas ir pagalbos teikimas moterims, atsidūrusioms smurto artimoje aplinkoje bei psichikos sveikatos sunkumų ar negalios sankirtoje“ finansuojamą Europos Sąjungos lėšomis ir įgyvendinamą nevyriausybinių organizacijų „Psichikos sveikatos perspektyvos“, „Mėlynas mėnulis“ ir „Bendruomenės iniciatyvų centras“. Išreiškiamas požiūris ar nuomonė yra tik autoriaus(-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos Komisijos (EK) požiūrį ar nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei EK negali būti laikoma už juos atsakinga.
