Visai neseniai Europos žmogaus Teisių teismas (EŽTT) byloje Oliari ir kt. prieš Italiją pirmą kartą nusprendė, kad ši šalis, nesuteikdama jokio teisinio pripažinimo tos pačios lyties poroms, pažeidė Europos žmogaus teisių konvenciją (EŽTK). Paskelbta, kad valstybė turi „pozityvią pareigą“ šiuos santykius sureguliuoti.
Tiek užsienio, tiek Lietuvos žiniasklaidoje šis sprendimas vadintas istoriniu, plačiai diskutuota apie galimą jo įtaką bei atitikimą Vakarų visuomenių tendencijoms. Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros vedėjo prof. Vytauto Mizaro nuomone, tokių santykių reglamentavimas demokratinėse šalyse demonstruoja rimtą valstybių požiūrį į šeimą.
EŽTT, priimdamas sprendimą, remiasi Europos Tarybos valstybėse egzistuojančia teisine praktika. Dabar 24 iš 47 Europos Tarybos narių vienaip ar kitaip reglamentuoja kartu gyvenančių tos pačios lyties asmenų santykius. Ar tai jau galime vadinti susiformavusiu bendru konsensusu?
Šis klausimas dar labai diskutuotinas. Niekur nėra nurodytas apibrėžimas, kada kompromisas pasiektas, o kada dar ne. Yra dar vienas terminas – bendroji nuomonė. Nėra taip, kad kokiu nors aspektu reikalaujama absoliutaus, šimtaprocentinio susitarimo. Jeigu pažvelgtume į EŽTK taikymo praktiką dėl bendrojo konsensuso ar bendrosios nuomonės egzistavimo, matytume, jog labai dažnai vertinama aplinkybių visuma.
Tie skaičiai – 24 iš 47 – jokiu būdu nėra pagrindinis ir vienintelis kriterijus, lėmęs Italijos nuožiūros laisvės reguliuoti vienalyčių šeimų teisinius santykius apribojimą. EŽTT vertino daug faktorių. Žinoma, faktas, kad daugiau nei pusė Europos Tarybos valstybių narių teisiškai reguliuoja tos pačios lyties porų santykius, įtakos turėjo. Be to, mums taip pat aktuali ir kita statistika. Tik 9-iose iš 28 ES narių šie santykiai teisiškai dar nesutvarkyti. Graikija, 2013 metais taip pat pralaimėjusi bylą EŽTT dėl diskriminacinės partnerystės įstatymo nuostatos, numatančios tik vyro ir moters santykius, Vyriausybėje jau svarsto lyčiai neutralų teisės aktą.
Žengtas reikšmingas žingsnis aiškinant 8-ąjį EŽTK straipsnį, saugantį privatų ir šeimos gyvenimą. Iki šiol EŽTT pasisakydavo, kad šeimos gyvenimas, susiklostęs tarp tos pačios lyties porų, turi būti gerbiamas, bet tik dabar nusprendė, jog valstybė privalo numatyti teisę sudaryti kokias nors sąjungas, įtvirtinančias visaverčius santykius.
Jeigu iki šiol Lietuvoje nebuvo rimtai susėsta ir racionaliai apmąstyta, kaip tuos santykius sureguliuoti, tai, matyt, gal ne rudenį, nes artėja rinkimai, tad jokių racionalių diskusijų šiuo klausimu nebus, bet per būsimą naujo Seimo kadenciją šis klausimas turėtų būti išspręstas.
Akivaizdu, kad šiuolaikinėse demokratinėse šalyse teisė į šeimos gyvenimą yra pripažįstama žmogaus teise. Kompromisų tokiose valstybėse dėl žmogaus teisių nėra ir jų būti negali. Yra tik viena kryptis – jas suteikti ir saugoti. Bet kurios teisinės demokratinės valstybės misija – užtikrinti darną tarp visuomenės daugumos ir mažumų. Daugumos interesai, ypač kalbant apie žmogaus teisių sritį, negali lemti mažumų interesų nepaisymo ar apsaugos nesuteikimo. Tai principiniai teisinių demokratinių valstybių egzistavimo pagrindai. Jei jų nesilaikoma, reikėtų kvestionuoti, ar tokia šalis, pirmiausia jos institucijos, tinkamai įgyvendina savo misiją.
Tai sakydamas, turiu pripažinti, kad Lietuvai, kuri teisine demokratine valstybe yra tik 25-erius metus, nelengva. Išsikovoti ir apsaugoti laisvę nuo išorės tikrai pavyko, tačiau viduje kovos dėl teisių kaip ir nebuvo. Priimta Konstitucija, prisijungta prie tarptautinių sutarčių, tapta atskirų tarptautinių organizacijų nare. Viskas tarsi įtvirtinta, bet tai nebuvo kovos rezultatas. Tuo labai skiriamės nuo senųjų teisinių demokratinių valstybių. Pagaliau, visuomeniniai santykiai dinamiški, todėl, jiems keičiantis, natūralu, kad ir visuomenė ar jos dalis reikalaus to, kas yra aktualu tuo konkrečiu laikmečiu.
Istorija rodo, kad EŽTT sprendimai ne visada vykdomi – kartais nusižengusi šalis juos ignoruoja, vilkina sprendimų įgyvendinimą. Italija turi teisę nuosprendį apskųsti. Be to, kitoms Europos Tarybos narėms jis neprivalomas. Ar ne per anksti šiuo sprendimu apsidžiaugta?
Nemanau, kad, jeigu būtų kreipiamasi į Didžiąją kolegiją, ji priimtų kitokį sprendimą. Aš nežinau, kaip būtų, jeigu būtų, bet norėčiau tuo tikėti. Dalies visuomenės džiaugsmas Lietuvoje, mano nuomone, nėra per ankstyvas. Diskusijos jau vyksta. Prieš kokius 3–5 metus jų beveik nebuvo arba panašios temos įvairiuose televiziniuose šou subanalintai iškreipdavo tikrąjį vaizdą. Palaipsniui visuomenėje auga kritinė masė. Plėtojantis debatams brandinamas ir visuomenės požiūris. Net patys politikai, ypač tie, kurie ignoruodavo ar atsisakydavo tuo klausimu kalbėti, pripažįsta, jog ši problema jau spręstina. Galbūt ne jie tą padarys, tačiau jų pripažinimas – pažanga.
Ko, mano nuomone, dabar trūksta – tai politikų supratimo, kad, vietoje priežasčių ir kliūčių, teisinančių jų neveiklumą, eskalavimo, jie turėtų ugdyti visuomenę. Juk teisinė tos pačios lyties porų (ir skirtingos lyties porų) apsauga teikia naudą visai valstybei. Šeimos gyvenimą gyvenantys asmenys, kai jiems suteikiamas oficialus šeimos statusas, įgyja tik šeimos nariams būdingas teises ir pareigas.
Kodėl asmenys suinteresuoti teisinės apsaugos įgijimu? Yra kelios priežastys: bendros nuosavybės pripažinimo prezumpcija, paveldėjimo teisės pagal įstatymą reguliavimas, tam tikri asmeninio pobūdžio įsipareigojimai – pagarba, lojalumas, tarpusavio išlaikymas. Viešosios teisės požiūriu, suteikiamos tam tikros garantijos. Pavyzdžiui, nelaimingo atsitikimo atveju paprastai pranešama šeimos nariui. Jeigu nėra teisinio reglamentavimo, kartu gyvenantys asmenys tokiais nelaikomi, todėl ši informacija nei vienam iš jų nebus suteikta. Tas pats su sveikatos priežiūros paslaugomis, sutikimo davimu, mokestinėmis garantijomis dovanojant turtą, tėvystės nustatymu, skyrybomis. Ne šeimos nariai taip pat neturi teisės atstovauti vienas kitam teismo procese, kaip tą gali sutuoktiniai.
Verta pabrėžti, kad teisiškai sureguliavus nesantuokinį šeimos gyvenimą, įgyjamos ne tik teisės, bet ir pareigos. Pavyzdžiui, dirbant viešojoje tarnyboje, šeimos nariai privalo deklaruoti viešus-privačius interesus, turtą bei pajamas. Juokaudamas kartais sakau, kad nesusituokusių bet šeimos gyvenimą gyvenančių žmonių padėtis Lietuvoje geresnė, nes jie išvengia atitinkamų pareigų.
Vertinant tos pačios lyties porų teisinį santykių reguliavimą, reikėtų išsivaduoti iš vienpusiško, tik emocijomis grįsto ideologinio požiūrio, ieškoti racionalaus sprendimo. Šiandieninė situacija tokia, jog požiūris į šeimą pasikeitęs. Negerbti šeimos gyvenimo, nesvarbu, kokią formą žmonės pasirinkę, yra socialiai neteisinga ir neatsakinga. Tai rodo nerimtą šeimos gyvenimo traktavimą. Teisiškai šiuos klausimus sureguliavus, asmuo, prieš pradėdamas gyventi šeimos gyvenimą, žinodamas visas iš to kylančias teises ir pareigas, priimtų rimtą ir teisiškai informuotą sprendimą.
Pasisakydamas žiniasklaidoje užsiminėte, kad viešajame Lietuvos diskurse šis EŽTT sprendimas gali turėti ir neigiamos įtakos. Kokios?
Omenyje turėjau artėjančius Seimo rinkimus. Net neabejoju, kad politinės partijos ar atskiri politikai naudos šį nutarimą savo interesams. Prieštaraujantys sprendimui bandys ieškoti kokių nors argumentų, įrodančių, kad Lietuva yra unikali ir šis EŽTT išaiškinimas jai neaktualus. Tikėtina, jog bus pasitelkiamos populistinės, skambios frazės, pateisinančios sprendimo netikimą Lietuvos teisinei ir socialiniai erdvei.
Tokios kaip „visuomenė dar nepasiruošusi“?
Taip. Bet visuomenė ir nebus pasiruošusi. Niekada negalėsime pateikti statistikos, kuri reikš, jog visuomenė yra akceptuojanti. Pagaliau, asmenys, ginantys ir reikalaujantys savo teisių į šeimos gyvenimą, nepriims jokio kompromiso. Jie kovos ir politikai arba kenks, arba padės. Deja, tačiau manau, kad pirmiau nei politinis sprendimas, įvyks teisminis.
Tikiu, kad teisių suteikimas įvairioms socialinėms grupėms lemia didesnį pasitikėjimą valdžia ir jos institucijomis. Taip tolsime nuo nedemokratiškų Rytų kaimynių. Šis tikslas įtvirtintas jau senokai, Lietuvai tapus Vakarų bendruomenės nare.
Naudodamiesi „visuomenės nesubrendimu“ politikai slepia savo nedrąsą. Prisiminkime Prancūziją. Įteisinus santuokos lygiateisiškumą, vyko didžiuliai protestai, tačiau politikų valia buvo aiški.
Diskutuojant apie partnerystės institutą visada akcentuojamas tos pačios lyties porų apsektas. Tačiau jis skirtas ir kartu gyvenantiems heteroseksualiems žmonėms. Kodėl taip pabrėžiama tik viena pusė?
Na, viena iš priežasčių, matyt, ta, kad tos pačios lyties poros neturi jokios alternatyvos dėl bet kokių sąjungų ar partnerysčių. Heteroseksualūs asmenys gali tuoktis. Tačiau, be abejo, nesantuokinių šeimos teisinių reguliavimas aktualus ir skirtingos lyties poroms.
Po 60-ųjų, padaugėjus kartu, bet ne santuokoje, gyvenančių asmenų, Vakaruose buvo pradėta propaguoti šeimos autonomijos idėja. Pereita prie to, kad šeimos nario statusą nebūtinai turi lemti koks nors valdžios išleidžiamas aktas, civilinės metrikacijos įstaigos dokumentas ar bažnyčioje suteikiamas palaiminimas. Jeigu du žmonės nusprendžia gyventi šeimos gyvenimą – to turi pakakti. Teisė į teisinį saugumą gyvenant nesantuokinį šeimos gyvenimą grindžiama būtent šiuo principu.
Pastarųjų metų EŽTT praktika juda vis didesnių LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir translyčių asmenų) bendruomenės teisių įtvirtinimo link. 2008 m. laimėta byla prieš Prancūziją, 2010 m. – prieš Austriją, 2013 m. – prieš Graikiją, 2015 m. – prieš Italiją. Ar galima tikėtis, kad panašaus sprendimo sulauksime ir tos pačios lyties asmenų santuokos klausimu?
Teisę į santuoką EŽTK reglamentuoja 12-asis straipsnis. Jeigu į šį dokumentą žiūrėtume gramatiškai, pastebėtume, kad teiginys formuluojamas taip: „vyrai ir moterys, sulaukę santuokinio amžiaus, turi teisę tuoktis ir sukurti šeimą“. Nepasakyta, kad jie būtinai turi tuoktis tarpusavyje. Žinoma, EŽTT rengėjai omeny turėjo heteroseksualias poras.
Stebėdamas, kiek yra valstybių, numačiusių tos pačios lyties asmenų teisę į santuokos sudarymą, JAV Aukščiausiojo teismo sprendimą, nuoseklią EŽTT praktikos kaitą, žinodamas, kad EŽTK yra gyvas organizmas, aiškinamas konkrečiuose socialiniuose santykiuose, manau, kad 12-asis straipsnis ateityje bus aiškinamas kaip lygybę užtikrinantis.
Interviu publikuotas Vilniaus universiteto naujienų portale.
