Apie vokiečių okupacijos metu žudytus romus duomenų išlikę itin mažai. Istorikai sako, kad romų tautybės asmenys, kaip ir žydai, buvo žudomi dėl rasinių priežasčių.
Vida Beinortienė, apklaususi Panevėžio romus ir surinkusi nukentėjusiųjų nuo Holokausto, nuotraukų sako, kad sužinoti autentiškų istorijų beveik nebeįmanoma: „Bandėme paklausti prisiminimų Joną Jablonskį, gimusį 1930 m, Jis tik numojo ranka ir pradėjo verkti (šiuo metu jis jau miręs). Tad beveik visus prisiminumus papasakoja nukentėjusiųjų vaikai ir artimieji. Iš pasakojimų sunku nustatyti tikslią datą, geografinį lagerio pavadinimą, giminaičių pavardes ir jų amžių. Tik vienas kitas dar suranda raštus, susijusius su kalėjimu lageriuose. Dauguma net dabar ieškodami archyvuose jų nesuranda, matyt, naciai pasitraukdami juos sunaikino. Minimi Nacvailerio, Balingeno, Osvencimo – Birkenau, Braderburgo, Aušvico lageriai, Gardino filtracinis lageris, priverstiniai darbai Pocdamo“, – sako V. Beinortienė. Jai šiuo metu žinomi gyvi išlikę 2 panevėžiečiai romai, buvę koncentracijos stovyklų kaliniai.
Manoma, kad iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje gyveno apie 1500 romų. Istoriko dr. Arūno Bubnio duomenimis Lietuvoje jie pradėti suiminėti gerokai vėliau nei žydai.: „1942 m. sausio 12 d. Rytų krašto SS ir policijos vadas Georga Jedicke kartu su Ostlando reicho komisaru Hinrichu Lohse nusprendė, „kad su klajojančiais krašte čigonais, kadangi jie yra nepatikimas elementas, reikia elgtis kaip su žydais“. Vėliau žudymai pakeisti ir Lietuvos policijai nurodyta pristatyti Lietuvoje gyvenusius romus darbams, daugiausiai durpių kasimui, jie pradėti siųsti koncentracijos stovyklas. Lietuvoje romai buvo koncentruojami Pabradės, Pravieniškių ir Ežerėlio durpyno stovyklose“, – rašo istorikas.
Alksesas Bagdonavičius su žmona, Panevėžys, apie 1939 m. Žuvo Vokietijos koncentracijos stovyklose (iš Vidos Beinotienės archyvo)
Ilgaamžę romų bendruomenės istoriją Lietuvoje ir nacių okupacijos metais (1941–1944) vykdytą persekiojimą primena šiuo metu veikianti Genocido aukų muziejaus paroda. Išraiškingose prieškario nuotraukose užfiksuotas romų gyvenimas Lietuvoje iki 1940-ųjų.
Apie Antrąjį pasaulinį karą ir nacių vykdytą terorą liudija išlikę dokumentai ir artimųjų išsaugotos nuotraukos. Pastarosiose – sušaudyti Pravieniškių priverčiamojo darbo stovykloje ar priverstiniams darbams į Vokietijos ir Prancūzijos koncentracijos stovyklas išvežti romai, pateikiama istoriko dr. Arūno Bubnio surinkta informacija.
1944 m. rugpjūčio 2 d. Lenkijoje, Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykloje, buvo sunaikintas romų (čigonų) lageris ir nužudyta apie 3000 jame kalintų romų tautybės žmonių. Pažymint šią tragišką dieną, kasmet pradėta minėti Tarptautinė romų Holokausto aukų atminimo diena. Per Antrąjį pasaulinį karą romai, kaip ir žydai, nacių buvo persekiojami dėl rasistinių paskatų – išžudyta šimtai tūkstančių romų, kurių protėvių kartų kartos gyveno Europoje. Ne išimtis buvo ir Lietuva.
Tarptautinės romų Holokausto atminimo dienos minėjimas Genocido aukų muziejuje (delfi.lt nuotr.)
Toliau straipsnyje galima susipažinti su informacija, kurią Tarptautinės romų Holokausto aukų atminimo dieną, pristatė Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto lektorė Aušra Simoniukštytė.
„Norėčiau pradėti, pacituodama kelis holokaustą išgyvenusius romus:
„Kai grįžau namo, sužinojau, kad mano tėvus, penkis brolius ir dvi seseris užmušė Ašmenoje. Nužudė tuo metu, kai aš konclagery buvau“ (Vanda Stankevič).
„Išvežė kitus, sušaudė vokiečiai Pravieniškėse. Mano pusbrolį, mano tetą išvežė, dėdę išvežė. Jie negrįžo. Daug labai, daug sušaudė. Senukus ir mažiukus sukrovė į mašinas ir išvežė. Ir sušaudė“ (Jonas Brižinskas).
„Mano abu brolius sušaudė. Vokiečiai žydus vedė, ir tuo laiku jiems pakeliui mano broliai pasimaišė, tai ir juos paėmė ir ten vietoj, Pabradėj, sušaudė“ (Pavlina Saračinska).
„Buvo keturiasdešimt antri ar keturiasdešimt treti, kai mano tėvą ir senelį suėmė gestapininkai ir nuvežė į konclagerį Lenkijoje. Ten daug žmonių nužudyta. Palauk, kaip jis vadinasi? Osvencimas!” (Nikolajus Kasparovičius).
„Grįžom iš darbo Pravieniškėse ir neradom savo šeimos, supranti. Neradom šeimos: dingo mano du vaikeliai, anyta, du vyro sūnėnai, keturių ir trejų metų. Tik vienas tas berniukas man liko, tas kur su manimi kartu dirbo“ (Vanda Stankevič).
Su tokia ir panašia šiurpia aritmetika man teko susidurti pirmaisiais 2000-ųjų metais kaimuose ir miesteliuose renkant Lietuvos romų karo atsiminimus. Tuo laiku aš, kaip turbūt daugelis Lietuvos gyventojų, mažai ką žinojau apie romų nacių okupacijos laikais išgyventą tragediją. Neperdėsiu sakydama, kiekvienoje kalbintoje šeimoje vardinamos netektys mane giliai sukrėtė.
Vėliau, analizuodama interviu, atkreipiau dėmesį, kad išgyvenę holokaustą romai apie patirtas kančias kalba labai santūriai, jų nepabrėždami, nekurdami iš savęs nei didvyrių, nei herojų, nei kiek nepozuodami. Iš pasakojimų susidarė įspūdis, kad patirta kančia pasakotojų suvokiama kaip žiauri ir tuo pačiu beprasmė ir todėl ypatingai skausminga. Į persekiojimą kartais buvo žiūrima tarsi į stichinę nelaimę. Kaip teigė viena informantė, „nu nemėgo vokietys šitų tautų, žydų ir čigonų. Kai tik ateidavo vokietys, iškart pradėdavo žydus ir čigonus skriausti“.
Viera Bagdonavičiūtė (pirma iš kairės), Vidos Beinortienės archyvo nuotr.
Tuo pat metu, kai man teko užrašinėti interviu su romais, viena mano studentė, studijavusi VU Istorijos fakultete, Dalia Blažulionytė, rašė bakalauro darbą apie lietuvių tremtinių atsiminimus. Šių dviejų trauminę patirtį turinčių bendruomenių atsiminimų palyginimas leido geriau suvokti, kodėl praeities atsiminimams abejose bendruomenėse priskiriama tokia skirtinga reikšmė.
Blažulionytės kalbinti lietuviai tremtiniai, pasakodami apie Sibiro gulagus, dažnai naudojo tokias metaforas kaip „kryžius“, erškėčių vainikas“, sakydavo „savo kryžių nešiau“ ir pan. Šios metaforos išreiškė tą prasmę, kurią tremtiniai po 1990–ųjų metų priskyrė Sibire išgyventoms kančioms – kančia retrospektyviai buvo interpretuojama kaip auka, paaukota vardan Lietuvos nepriklausomybės. Blažulionytės manymu, tokia interpretacija pirmiausia atėjo iš išorės, už tremtinių bendruomenės ribų. Ir ji iš karto tremtiniams suteikė tam tikrą palengvėjimą, susitaikymą su skaudžia praeitimi. Juk nieko nėra labiau nepakeliamo, nei beprasmė kančia.
Deja, nieko panašaus neįvyko romų atžvilgiu. Romų genocidas tik pastaruoju metu yra minimas ir pripažįstamas Europos Sąjungos lygiu ir atskirose Europos valstybėse.
Lietuvoje romų genocidas, deja, dar netapo visos visuomenės istorinės savimonės dalimi.
Romų holokausto aukų pripažinimas, pagerbimas ir nuolatinis prisiminimas leistų šiai bendruomenei pasijusti Lietuvoje sava ne deklaratyvia, o tikra, gilumine prasme. Ir leistų mums, lietuviams, pripažinti, kad tai buvo mūsų žmonės, ir jų praradimas liečia mus visus.
Ir galbūt tuomet taptų įmanoma nors kažkiek susitaikyti su išgyventa kančia ir suteikti jai išmoktų skaudžių pamokų prasmę.”
