Agnieška Avin Ileri. (Ne)kalta tradicija, arba „čigonas“ lietuvių kalboje

Kaip žodžiai brėžia ribas

Sveikas ir raudonas

Buvo mūsų Jonas.

[…]

Jonas paūgėjo

Ir tingėt pradėjo.

Sėdi apsiblausęs,

Vaikšto nesiprausęs.

Plaukai nešukuoti,

Nagai nekarpyti…

[…]

Vos išeina paryčiais,

Žmonės gūžčioja pečiais:

„Kažin, ar čia Jonas?

Ar čia koks čigonas?“

Ar prisimenate šį vaikišką eilėraštuką? Visų mylimas, tvarkingas ir sveikas Jonukas išauga į maištaujantį ir nevalyvą Joną, kuris, išsigandęs muilo ir šiltos vonios, pabėga pas vietos „čigonus“. Ten jis, regis, pagaliau gali jaustis „tarp savų“. Ši Kazio Binkio poema, pirmą kartą išleista 1937 m., tapo vienu iš lietuviškos vaikų literatūros kanoninių kūrinių. Nuo tarpukario ji sulaukė mažiausiai septynių naujų leidimų, o nuo 2019 m. yra saugoma ir prieinama didžiausioje Europos kultūros paveldo duomenų bazėje „Europeana“.

Kanonas formuoja ne tik literatūrinį skonį – jis nepastebimai veikia kalbą ir vaizduotę, sustiprindamas tekste užkoduotas reikšmes. Taip lietuvių kalboje įsitvirtina „čigono“ sąvoka ir su ja susiję vaizdiniai. K. Binkio kuriamas pasaulis nuo pat vaikystės brėžia simbolinę ribą, kas yra savi – tvarkingi, artimi, ir kas yra kiti – nešvarūs, laukiniai, svetimi. Tokia priešprieša tampa ne tik siužeto dalimi, bet ir kultūrine logika, nejučia formuojančia mūsų santykį su tikrais žmonėmis.

Kasdienė kalba, metaforos ir pasakojimai palaiko socialines hierarchijas net tada, kai diskriminacija nėra įvardijama tiesiogiai. Tai, ką vadiname „nusistovėjusiu žodžiu“, apibūdinančiu tam tikras žmonių grupes, dažnai tėra nusistovėjusi diskriminacijos forma. Stuartas Hallas savo darbuose pabrėžė, kad reikšmės niekada nėra neutralios – jos kuriamos per „mūsų“ ir „kitų“ skirtį, o kalba tampa viena svarbiausių šios simbolinės ribos braižymo priemonių. Kalbos simbolinė galia slypi ne pačiuose žodžiuose, bet tame, kaip lengvai prie jų priprantame ir nustojame svarstyti jų reikšmes.

Žodis „čigonas“ į lietuvių kalbą pateko ne tik kaip tautovardis, bet ir kaip galingas kalbinis ženklas, apimantis socialinių santykių, galios ir atskirties reikšmes. „Čigono“ etimologija – itin iliustratyvus pavyzdys, kaip įvardijimas tampa socialinės kontrolės ir tvarkos įrankiu. Nors lietuvių kalbininkai dažnai pabrėžia, kad tai esą neutralus, istoriškai nusistovėjęs terminas, jo kilmė ir vartojimo istorija yra gerokai sudėtingesnė. „Čigonas“ nėra savivardis – tai egzonimas, kitų suteiktas pavadinimas, skirtas tam tikrai etninei grupei apibrėžti. Kitaip tariant, vardas, suteiktas ne sau, o bylojantis apie kitus*.

Romams pasirodžius Europoje vėlyvaisiais viduramžiais, maždaug XIII–XIV a., vietos visuomenėms kilo esminis klausimas: kas yra šie žmonės? Kadangi romų kilmė iš Indijos buvo nustatyta gerokai vėliau – tik XVIII a., vystantis lyginamosios lingvistikos mokslams, – ankstyvieji aiškinimai apie romų kilmę rėmėsi spėlionėmis, legendomis ir religine vaizduote. Šios interpretacijos greitai pasklido ir įsitvirtino vietinėse kalbose.

Vakarų Europoje paplitęs etnonimas gypsies, gitanos, gitans kilo iš klaidingo įsitikinimo, kad romai į Europą atkeliavo iš Egipto ar vadinamojo Mažojo Egipto – Peloponeso pusiasalio dalies. Ankstyvieji Didžiosios Britanijos dokumentai romus tiesiogiai vadino the Egyptians, kol ilgainiui šis pavadinimas sutrumpėjo iki šiandien žinomo gypsies.

Centrinėje ir Rytų Europoje romų kilmė buvo aiškinama kitaip. Pirmosios romų grupės pasirodė tuometinėje Bizantijos imperijos teritorijoje, ir netrukus joms buvo priskirta etiketė, siejama su Bizantijos laikų eretikų sekta athinganoi (vėliau atsinganoi). Romų kitoniškumas, religinės praktikos, susiformavusios per šimtmečius gyvenant skirtingų imperijų ir religinių sistemų paribiuose – Indijoje, Persijoje, Osmanų imperijoje ir kitur, – buvo interpretuojamos kaip grėsmingos, nepatikimos, svetimos. Pats žodis athinganoi, kilęs iš graikų kalbos ir reiškiantis „neliečiamuosius“, nuo pat pradžių turėjo aiškią stigmatizuojančią reikšmę. Iš šios sąvokos vėliau išsivystė regioniniai atitikmenys: cygan, zigeuner, tzigan, cigano ir lietuviškasis „čigonas“.

Romų stigmatizaciją lėmė ne vien kalbiniai nesusipratimai, bet ir konkretūs politiniai bei ekonominiai procesai. Bažnyčia romus neretai laikė eretikais ar velnio pasiuntiniais; feodalinė sistema, paremta lojalumo ir darbo prievolių principais, klajojančias bendruomenes traktavo kaip nepatikimas ir sunkiai administruojamas, o vietos iždui buvo sunkiau surinkti mokesčius. Augant įtampai tarp Europos ir Osmanų imperijos, romai buvo vaizduojami kaip galimi turkų šnipai ar slapti musulmonai. Taip romai pamažu tapo „kitais“.

Paradoksalu, tačiau Apšvietos epocha šį procesą dar labiau sustiprino. Pažangos, mokslo, evoliucijos ir socialinės tvarkos idėjos įtvirtino hierarchinį pasaulio matymą, kuriame kai kurios bendruomenės buvo pradėtos laikyti „atsilikusiomis“ ar „necivilizuotomis“. Kaip ir kolonizuotos Afrikos ar Pietų Amerikos tautos, Europos romai buvo įtraukti į surasinantį ir dehumanizuojantį pasakojimą. Neatsitiktinai XVIII a. pabaigoje pasirodžiusiame vokiečių istoriko ir Apšvietos filosofo Heinricho Grellmanno veikale „Disertacija apie čigonus“ romai vaizduojami kaip svetimi Europai, esantys ikicivilizacinėje raidos stadijoje. Šis veikalas, tikėtina, vėliau tapo vienu iš įkvėpimo šaltinių XIX a. lietuvių istorikui Teodorui Narbutui, rašiusiam apie romų istoriją ir kultūrą.

Žiauriausiu šio kelis šimtmečius Europoje trukusio romų nužmoginimo etapu tapo Antrasis pasaulinis karas. Čigonai, kaip ir žydai, buvo įvardyti kaip pavojingi ir „nereikalingi“ socialiniai elementai, kuriuos reikia sunaikinti. Po karo kova dėl kalbinio teisingumo įgijo ir politinę formą – 1971 m. netoli Londono vykusiame pirmajame Pasauliniame romų kongrese bendruomenės lyderiai aiškiai pareiškė, kad vienintelis tinkamas apibūdinimas yra „romai“, o ne nužmoginantis „čigonai“. Kova dėl teisės į orų įvardijimą tęsiasi iki šiol.

Ankstyviausią lietuvišką sąvokos „čigonas“ institucionalizavimą galėtume sieti su 1620 m. Konstantino Sirvydo sudarytu pirmuoju lietuvių kalbos žodynu „Dictionarium trium linguarum“. Šis trikalbis (lenkų, lotynų ir lietuvių kalbų) žodynas fiksuoja formą „cygonas“ kaip lenkiško cygan ir lotyniško cyngarus atitikmenį. Vis dėlto tai nereiškia, kad nuo K. Sirvydo prasideda šios sąvokos istorija Lietuvoje.

Tikėtina, kad žodis į lietuvių kalbą pateko per slavų kalbas. Lingvistas Wojciechas Smoczyńskis savo lietuvių kalbos etimologijos žodyne nurodo, jog „čigonas“ perimtas iš baltarusių cyhan, o ne, pavyzdžiui, iš lenkų cygan. Seniausias dokumentas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, kuriame minimi romai (įvardyti kaip cyhani), pasirodė 1501 m. Tai Lenkijos karaliaus ir LDK didžiojo kunigaikščio Aleksandro I privilegija, suteikta vadinamajam „čigonų viršaičiui“ Vosilijui ir jo bendruomenei, leidusi jiems laisvai keliauti per LDK žemes. Pats Vosilijus buvo pripažintas oficialiu romų bendruomenės vyresniuoju, sprendusiu konfliktus ir atstovavusiu bendruomenės interesams. Tiesa, privilegijos originalas iki šiol nėra rastas – žinome tik perrašytą ar perpasakotą jos variantą, pateiktą T. Narbuto darbuose. Visgi šio dokumento tikrumu suabejojo lenkų tyrėjas Lechas Mrózas – jis teigė, kad ši privilegija galėjo būti klastotė arba net paties lietuvių istoriko vaizduotės kūrinys.

Stigmatizuojantį „čigono“ vaizdinį randame Trečiajame Lietuvos Statute. Jo XIV skyriaus 35 straipsnis skirtas būtent klajojančių „čigonų“ klausimui. Šiame straipsnyje romai kriminalizuojami: numatoma juos sulaikyti, ištremti iš LDK teritorijos, o asmenis, kurie juos slėptų, bausti piniginėmis baudomis. Toks teisinis reguliavimas atspindėjo Vakarų Europoje paplitusią praktiką – įstatymais riboti romų mobilumą, juos tremti ar priverstinai asimiliuoti.

Valstybinė lietuvių kalbos komisija savo oficialiame tinklalapyje pateikia išaiškinimą dėl žodžių „čigonas“ ir „romas“ vartojimo. Ši informacija atsirado 2009 m., kai šalia „čigono“ pripažintas ir tautovardis „romas“. Komisija nurodo neprieštaraujanti, kad šalia „čigono“ būtų vartojamas ir „romas“, – jei, žinoma, pačiai bendruomenei tai svarbu. Tačiau „čigono“ šiukštu atsisakyti negalima: tai esą šimtmečius menantis lietuviškas žodis, pats savaime neturintis jokios neigiamos reikšmės. Netgi pateikiama kirčiavimo norma: čigonas, kaip ir romas, kirčiuojami pagal antrąją kirčiuotę. Institucinė kalbos galia tokiu atveju veikia itin nepastebimai – „čigonas“ paverčiamas savu, artimu lietuvišku žodžiu, kartu normalizuojant ir jo nešamas reikšmes. Kalbinė tvarka įtvirtina socialinę tvarką.

„Bendrinės lietuvių kalbos žodyne“ sąvoka „čigonas“ iliustruojama tokiais pavyzdžiais: Į miestą atkeliavo čigonų taboras. Čigonės sudainavo porą romansų. Mažai namie būnam, važiuojam ir važiuojam kaip čigonai. Greta nurodoma, kad „čigonas“ yra tautovardžio „romas“ sinonimas. Tačiau ir prie šio žodžio pateikiami sakiniai kartoja tą patį stereotipinį, stigmatizuojantį vaizdinį: Romų taboras. Mergaitę, einančią stoties link, užkalbino romė. Romus reikia integruoti į visuomenę.

Net pakeitus žodį, kontekstas išlieka tas pats. Romai, kaip ir čigonai, sunkiai įsivaizduojami už socialinės atskirties, marginalumo ar „problemos“ rėmų. Šie žodynuose pateikiami pavyzdžiai aiškiai parodo, kaip „įprasta“ kalbėti apie tam tikras grupes.

Žodžio „čigonas“ natūralizavimas ryškėja ir dar viename kalbiniame poslinkyje – etnonimui virstant veiksmažodžiu. Lietuvių kalbos žodynuose randame veiksmažodį čigonauti (arba cigonauti), reiškiantį nerimtai elgtis, išdykauti, kaulyti ar apgauti. Taigi tas, kuris elgiasi nedorai ar kelia nepasitikėjimą, ne šiaip sukčiauja – jis „čigonauja“.

Šitaip lietuvių kalboje „čigonas“ nustoja būti vien tautybės apibrėžimu. Jis tampa elgesio modelio, socialinės padėties ar moralinės vertės žyma. Žodynai ne tik fiksuoja kalbos vartoseną, bet ir ją legitimizuoja: surasintas romo vaizdinys perkeliamas į kalbos normą, paverčiamas metafora, simboliu, stiliaus figūra.

Jonas pas „čigonus“ ilgai neužsibuvo.

Vakarą pakrūme

Jis namo pardūmė.

Griebė muilą ir įnirtęs

Leidos tekinas į pirtį…

Trina muilu Jonas

Nugarą ir šonus,

[…]

Dingo vėl kaip dūmas

Jo čigoniškumas.

Vėl paliko Jonas

Geras ir malonus.

* Romai yra autonimas, t. y. tautovardis, kilęs iš pačios romų kalbos, jis vartojamas apibrėžti žmones, priklausančius romų bendruomenei.