„Ši situacija, kuri vadinama „pabėgėlių krize“, tiek Europoje, tiek regione – natūralus rezultatas penkių metų neramumų Sirijoje ir daugiau nei dešimties metų karinio konflikto Irake. Žmonės iš Sirijos visų pirma bėgo į kaimynines šalis: Jordaniją, Iraką, Turkiją, Egiptą ir Libaną. Tačiau dėl savo ekonominių problemų joms nepajėgiant išlaikyti pabėgėlių, žmonės pradėjo bėgti į Europą“, – sako sirė-lietuvė Kristina Kaghdo, kuri šiuo metu gyvena Jordanijoje ir dirba kultūrinių bei socialinių projektų koordinatore.
K. Kaghdo taip pat jau kelerius metus seka įvykius Sirijoje ir kartu su kitais aktyvistais savanoriauja teikdama paramą sirų bendruomenėms Amane.
„Žmonės vis dar bėga ir į kaimynines šalis, tačiau Jordanijos pasienis periodiškai tai atidaromas, tai uždaromas. Egiptas jau seniai uždraudė sirams įvažiuoti. Libane ribojamas pabėgėlių skaičius, o šalies teritorijoje leidžiama būti tik mėnesį. Tad net regione sirams darosi sudėtinga kažkur prisiglausti. Tiesa, Turkija vis dar priima žmones, tačiau Europos valstybės ją spaudžia uždaryti sieną arba griežtai reguliuoti pabėgėlių srautus“, – apie nuo karo bėgančių žmonių galimybes prisiglausti kaimyninėse šalyse pasakoja K. Kaghdo.
Gyvenate Jordanijoje, kokia dabar pabėgėlių situacija šalyje?
Dabar Jordanijoje gyvena daugiau nei milijonas pabėgėlių, kurie kenčia itin prastas gyvenimo sąlygas: maisto ir higienos trūkumą, finansinį nepriteklių. Be to, Jordanija turi ekonominių problemų – čia klesti didelis nedarbas, todėl valstybė uždraudė pabėgėliams įsidarbinti. Svarbu paminėti ir tai, kad Jordanijos valstybė niekada neišlaikė pabėgėlių. Juos pinigais, maistu, drabužiais ir kitais dalykais rėmė tarptautinės organizacijos, didžiosios Europos valstybės, tačiau ilgainiui jos nustojo teikti paramą, bet žmonių vis daugėjo ir gyvenimo sąlygos darėsi sunkiau pakeliamos.
Nors vos tik atvykę į Jordaniją sirai tikėjo, kad tai bus laikina viešnagė, o vėliau jie grįš namo į Siriją. Taip galvojo tiek aukštesnio, tiek žemesnio socialinio sluoksnio žmonės. Tačiau situacija Sirijoje negerėjo ir žmonių viltys grįžti namo ėmė bliūkšti. Galiausiai sirai suprato, kad gyvenimas Jordanijoje taip pat neturi jokių perspektyvų – čia nėra galimybių dirbti, siekti mokslo. Todėl žmonės iš beviltiškumo pradėjo ieškotis kelių į Europą, nes daugeliui Europa asocijuojasi su pranašesniu, turtingesniu, oriu gyvenimu, be to, Vokietija atvirai pareiškė priimsianti Sirijos pabėgėlius. Galiausiai ir Irano, Afganistano, Afrikos šalių žmonės pamatė, kad yra kelias į Europą, kurį atrado sirai, ir jie nutarė jungtis prie jų.
Kaip manote, kodėl turtingos arabų šalys nenori priimti pabėgėlių?
Apie tai buvo daug diskutuojama Jordanijoje, žmonės kalbėjo socialiniuose tinkluose, vėliau į šias diskusijos sureagavo Saudo Arabija bei Jungtiniai Arabų Emyratai. Šios šalys pradėjo viešai skelbti, kiek pas juos teritorijoje yra sirų, kiek jų dirba, bet sunku pasakyti ar tie žmonės yra karo pabėgėliai, ar jie yra tie patys sirai, kurie atvažiavo čia dirbti dar prieš karą. Todėl šių valstybių skelbiami skaičiai yra abejotini.
Kita vertus, Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai, ir Didžioji Britanija siuntė didžiulę finansinę paramą nuo 2011 metų, jie išlaikė ligonines Jordanijoje, ištisas pabėgėlių stovyklas. Dabar dalis projektų ir finansavimo nutrūko. O turtingos arabų šalys nenori priimti žmonių, nes esą pabėgėliai gali sukelti chaosą visuomenėje ir kitas problemas, kurias dabar matome kitose šalyse. Tačiau šių valstybių politiką pabėgėlių klausimu sunku suprasti, nes Saudo Arabija ir Jungtiniai Arabų Emyratai nelinkę aiškinti ką ir kodėl daro.
Kodėl tarp pabėgėlių matyti tiek daug jaunų vyrų?
Mes kalbame apie patriarchalinę visuomenę, kurioje vyras turi prisiimti atsakomybę ir leistis į pavojus, norėdamas užtikrinti savo šeimai geresnį gyvenimą. Dažnai tai būna vyresni broliai. Dauguma jų mano, kad įsikurs ir tada galės pasiimti žmoną, vaikus, kitus šeimos narius.
Kita priežastis – dauguma jaunų vyrų nori išvengti karinės prievolės ir tai yra jų teisė. Jie nenori eiti žudyti, todėl bėga.
Kaip keičiasi situacija Sirijoje?
Situacija Sirijoje prastėja, nes Rusija esą ėmėsi misijos sunaikinti Islamo valstybę, tačiau iš tiesų bombarduoja civilius ir opoziciją, jie bombarduoja net mokyklas – tai nesuvokiamo masto destrukcija. Ir žmonių, plūstančių į Europą, skaičiai nemažės. Sirija, regis, tapo pasaulinio karo scena, kur aiškinasi Prancūzija, Didžioji Britanija, Vokietija, Rusija ir JAV. O europiečiai sako, kad čia ne mūsų problema. Mes gyvenome iki šiol gerai ir turime teisę toliau gyventi gerai.
Kristina Kaghdo. Asmeninio archyvo nuotrauka.
Kalbant apie Vladimiro Putino veiksmus Sirijoje, ar žmonės Jordanijoje suvokia, kad Rusijos prezidentas nekovoja prieš ISIS, nors sakosi tą darąs?
Visų pirma žmonės, man atrodo, buvo šokiruoti – V. Putinas Sirijoje atsirado iš niekur ir dar visu pajėgumu. Niekas to nesitikėjo ir nelaukė, labai daug regiono analitikų yra sutrikę ir tą galima labai jausti.
Daliai žmonių visiškai aišku, kad V. Putinas elgiasi neadekvačiai – tai akivaizdu. Dar prieš Rusiją, JAV ir 60 valstybių koalicija bandė kovoti su ISIS atakuodami iš oro ir buvo absurdas, jie nieko nepešė, nes su ISIS reikia kovoti sausumoje.
Kita dalis, vadinamoji „senoji kairė“, kuri labai žavisi Sovietų Sąjunga, Stalinu, Leninu ir kitais, palaiko Sirijos prezidento Basharo al Assado režimą – taigi palaiko ir V. Putiną. Įdomu tai, kad „senoji kairė“ pasisako už Palestinos išlaisvinimą, o Sirija taip pat visą laiką palaikė tą idėją, tad dabar didelė dalis „senosios kairės“ B. al Assadob pusėje, nors tai lyg ir prieštarauja visai išlaisvinimo idėjai, o kartu parodo politinį nebrandumą ir nesusivokimą. Galima sakyti Jordanijoje yra du frontai: prosovietų ir antisovietų.
Bendraujate su pabėgėliais, ar žmonės pasirengę dirbti Europoje?
Yra visokių žmonių. Vieni visą laiką dirbo, jie pripratę dirbti, todėl šiuo metu išgyvena depresiją, nes negali to daryti Jordanijoje. Nusiteikimas ar nenusiteikimas darbui priklauso nuo žmogaus. Tarp daug žmonių yra visko: melagių ir tinginių, darbščių ir sąžiningų, bet dauguma pabėgėlių, su kuriais bendravau, jau ilgą laiką negali dirbti, prastai gyvena, patiria skriaudą, todėl pradeda jaustis aukomis, kas, mano nuomone, yra labai pavojinga. Tokiais atvejais suveikia psichologinis faktorius ir jie pradeda meluoti ar leidžia sau išnaudoti kitus tam, kad kažką gautų, bet jie juk tokie nebuvo, kai čia atvažiavo.
Tad reikia užtikrinti sąlygas pabėgėliams dirbti ir neleisti jiems pasijausti aukomis. Jei pavyktų to išvengti, viskas būtų gerai. Sirai nori būti orūs, dirbti, leisti vaikus į mokyklą ir, svarbiausia, jaustis žmonėmis, ypač, kai kalbame apie žmones, kurie 40 metų gyveno visiškoje priespaudoje, sistemoje, kur žmogus absoliučiai neturi jokios vertės – tėra statistinis vienetas.
Lietuva turi šansą imtis tinkamų priemonių, nes žmonių skaičius, kuris atvažiuos į Lietuvą, nėra didelis. Tai jei mes bendrausime, žiūrėsime į pabėgėlius kaip į žmones – galime pasiekti gerų dalykų ir išvengti didelių integracijos problemų.
Ar pabėgėliai, su kuriais bendraujate, susimąsto apie tai, kad jie gali atsidurti ne tik Vokietijoje ar Švedijoje, bet bus paskirstyti ir po kitas Europos šalis? O gal vyrauja nuomonė, kad „pasieksime Europą, o tada bus matyti“?
Taip, jie tikrai taip mano, kad „pasieksime Europą, o tada bus matyti“. Štai neseniai kalbėjau su į Vokietiją atvykusiais pabėgėliais, vienas jų sakė pastebėjęs, kad Serbijoje ir Vengrijoje yra skurdžių kaimų. Šie žmonės galvoja, kad Europoje gyvena turtingesni, protingesni, atviresni, labiau išsilavinę žmonės ir pabėgėliams net sunku suvokti, kad ir Europoje yra skurdo. Tas pranašumo faktorius toks stiprus, kad net europiečiai, kurie gyvena Jordanijoje, vietinių žmonių manymu yra geresni ekspertai, protingesni žmonės, turintys daugiau patirties, nors tai yra visiška nesąmonė.
Susidaro tokia situacija, kad europiečiai turi stereotipų apie musulmonus, arabus, o patys arabai lygiai taip pat turi stereotipų apie europiečius. Tad žmonės pasiekę Europą nustemba, kad nėra taip, kaip jie įsivaizdavo. Pavyzdžiui, pabėgėliai, kurie išvyko vasarą, nesuvokė Europos konteksto. Vokietija atvėrė jiems duris ir jie net negalvojo apie kitas šalis. Tik dabar žmonės pradeda suvokti, kad yra tokios šalys kaip Vengrija, Serbija, Lenkija, o Europa nėra vienalytė masė.
Tačiau jei pabėgėliai ima suvokti, kad Europa nėra svajonių žemė, o Europos šalys, kur jie bus paskirti, irgi turi ekonominių problemų, ar nebus naujos migravimo bangos?
Mes neseniai apie tai diskutavome. Tarkime, praeina pirminis šokas, prasideda visos procedūros, ir po metų ar dviejų žmonės pamato, kad nėra taip lengva ir gerai, kaip jie įsivaizdavo. Pažįstu pabėgėlių, kurie sako, kad nori laikino prieglobsčio ir nurimus konfliktams Sirijoje grįš namo. Sirai labai myli savo šalį, todėl iš jaunų žmonių dažnai girdžiu: „kai Sirija nurims, mes norėtume grįžti. Sirijai reikia atsigauti ir atsistoti ant kojų, o kas tai padarys jeigu ne mes“.
Aišku, tokiose kalbose daugiau sentimentų ir romantikos, nes žmonės, kurie įsikurs Europoje, sukurs šeimas, įsitvirtins, vargu, ar norės viską pradėti nuo nulio. Tačiau būtų ir tokių, kurie grįžtų. Visgi nepanašu, kad Sirijoje reikalai susitvarkys ir taps ramu.
