Smurtas prieš moteris yra gana keblus dalykas – nesvarbu, kokie puikūs bebūtų mūsų įstatymai ir pagalbos sistema, smurtas vis tiek egzistuoja tose vietose, kurių šiuo metu įstatymai ir pagalbos sistema nepasiekia… Netgi geriausiu atveju, kai dedamos visos pastangos, kad nuo smurto nukentėjusi moteris, kuri atsiduria pagalbos centre kartu su savo trimis vaikais, būtų apibūdinama ne kaip auka, o kaip išsigelbėjusi nuo smurto, paaiškėja, kad netgi tai yra labai sunkiai pasiekiama. Ypač neturtingose šalyse, kuriose aukštas nedarbingumo lygis, kur nuosavybės teisės gerbiamos tik popieriuje.
Tuo pačiu, kaip man pasakė viena Gruzijos Parlamento narė 2007 m., visos mes aukos, dažnai pačios tam ir duodame sutikimą. Retais atvejais nuo smurto nukentėjusioms moterims pasiseka, nes jas palaiko tėvai ir šeima. Kaip jau tapo įprasta, ištekėjusios ir vaikų susilaukusios moters sugrįžimo jos buvusiuose namuose niekas nelaukia. Pasiteisinama tuo, kad jos brolis vedė, susilaukė vaikų, nėra pakankamai vietos ir pan. Be to, niekas nenori, kad pakvaišęs girtas žentas įsiveržtų į namus ir užkurtų pragarą. Taigi kantriai viską kęsk ir išsaugok savo šeimą – toks jau tas gyvenimas.
Gruzijoje jaunų moterų pagrobimai vedybų tikslu buvo gana būdingi septintajam dešimtmečiui. Paprastai, šeimos nesistengė atgauti savo dukterų ir susilaikydavo nuo kišimosi. Manau, kad tai baisiausia išdavystės forma, kai tavo tikras tėvas išduoda ir apleidžia tave, o motina, springdama ašaromis, sako: „Kantriai viską kęsk. Įprasi – toks moters likimas.“ Šiandien pagrobimai, ypač nebaudžiami, nėra plačiai paplitę. Išimčių pasitaiko tik labai uždarose atokiose bendruomenėse.
Svarbu kuo skubiau imtis veiksmų, kurie padėtų užkirsti kelią smurtui šeimoje ir tuo pačiu pasipriešinti jam visur, kur tik jis bepasireikštų. Pasipriešinimas – tai tinkamas atsakas į smurto atvejus, kuris apima minėtą pagalbos sistemą ir įtraukia policiją, teisėjus, krizių ir pagalbos centrus. Įprastai tokį pasipriešinimą inicijuoja ne nuo smurto nukentėjęs asmuo, bet pilietinės visuomenės narys, toks kaip uolus aktyvistas iš vietinės pilietinės bendruomenės organizacijos. Tokių kaimo vietovių organizacijų yra mažai ir jos nutolusios dideliu atstumu viena nuo kitos. Viena iš jų vadovų Ketevan Khidasheli rašo:
„Nors ir dedame be galo daug pastangų, manome, kad mums pasiseks, tik jei visuomenė palaikys mus, jei žiniasklaida dirbs šiuo klausimu, jei teisėsaugos institucijose atsiras pasikeitimų (kalbu apie policininkių moterų įtraukimą sprendžiant su smurtu šeimoje susijusias bylas ir taip pat apie smurtautojams skirtų psichologinės reabilitacijos programų sukūrimą). Nepastebėjau daug palaikymo iš visuomenės, o to priežastis yra vis dar gyvi stereotipai. Jei moteris mušama, iš karto nusprendžiama, kad „ji to nusipelnė“. Susiduriame su problemomis ten, kur turėtumėme gauti palaikymą. Deja, visuomenė ir pačios moterys nesuvokia, kad be moters mušimo ir nužudymo yra ir kitų smurto formų. Tai gali būti psichologinis spaudimas, prievarta, ekonominis piktnaudžiavimas. Dažniausiai, nuo smurto nukentėjusios moterys tyli, nesitikėdamos sulaukti jokios pagalbos, nors ir žino, kad smurtas jų atžvilgiu yra uždraustas įstatymu, renkasi susitaikymą su savo likimu. Net siaubingai nepakeliamomis sąlygomis, jos kreipiasi ne į policiją, bet į vietinės bendruomenės valdžią, kuri papriekaištauja smurtautojui arba paprašo jį parašyti pareiškimą, kuris neturi jokios juridinės galios. Nuo smurto nukentėjusi moteris suvedama akis į akį su smurtautoju, kuris gali ją žiauriai nubausti už tai, kad apie jį pranešė. Policijos pareigūnai, kurie išmano įstatymus ir yra pakartotinai apmokomi, retai kada išduoda apsaugos orderius, o tam yra tik vienas paaiškinimas – vyriškas solidarumas. Tačiau neseniai priimtu teisės aktų pakeitimu policijos pareigūnai yra įpareigoti išvesti smurtautojus iš gyvenamosios vietos, net jei ta vieta priklausytų pačiam smurtautojui“.
Daugelis mano, kad svarbiausias prioritetas šiandien yra pradėti teikti apsaugos paslaugas nuo smurto šeimoje nukentėjusioms moterims. Mes, kita vertus, manome, kad smurto prevencijai turėtų būti suteikiamas prioritetas. Jeigu mums nepavyks išspręsti šios problemos ir užtikrinti, kad ateities kartos būtų auklėjamos pagal vertybes, tokias kaip socialinis teisingumas, jei kiekvienas iš jų neprisiims atsakomybės už teisingumo siekimą, klaidžiodami be tikslo niekada taip ir neištrūksime iš šio užburto rato.
Netoleruokime smurto; nevalgykime prie bendro stalo su smurtautojais ir nesisveikinkime su jais; parodykime jiems savo požiūrį į smurtą. Smurtautojai yra niekšiškiausi sutvėrimai ir jie yra stiprūs, tik kai jų bijome.”
Tekstas parengtas vykdant Užsienio reikalų ministerijos finansuojamą Vystomojo bendradarbiavimo projektą „Įgalinimas per dalijimąsi: moterys (po)konfliktinėse situacijose”. Projektą Lietuvoje vykdo Lygių galimybių plėtros centras.
