Dvidešimt metų be lytinio švietimo: tarp jaunuolių plinta ŽIV

Lytinis švietimas Lietuvoje – tema, kurią pradėjus nagrinėti jautiesi atsidūręs absurdo teatre. Statistika aiškiai rodo, kad Lietuvos paaugliams tenka du kartus daugiau gimdymų nei Vakarų šalių jaunuoliams. Tyrimų duomenimis, 90 procentų Lietuvos gyventojų pritaria lytiniam švietimui mokyklose.

Švietimo ir mokslo ministras šių metų pradžioje sudarė darbo grupę Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai programai rengti. Grupės diskutuotame juodraštiniame variante žadama aiškinti, kad susilaikymas yra tinkamiausia apsisaugojimo priemonė, mokytojai instruktuojami vengti visų rūšių kontracepcijos „propagavimo“ bei „kalbėjimo apie ligas“.

Taigi, kol Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) mąsto, kad problemos išsispręs apie jas nekalbant, tyrimai rodo, kad Lietuvos jaunuoliai lytinį gyvenimą pradeda būdami vidutiniškai 16-17 metų (panaši statistika ir kitose ES šalyse), tačiau beveik kas penktas jų nenaudoja jokių apsaugos priemonių.

O Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, per dešimt šių metų mėnesių Lietuvoje nustatytas 141 naujas ŽIV infekcijos atvejis (102 vyrams ir 39 moterims). Pagal galimą užsikrėtimo būdą pusė (49,6 proc.) asmenų ŽIV infekcija užsikrėtė lytinių santykių metu: 51 – heteroseksualių ir 19 – homoseksualių. Pagal amžiaus grupę daugiausiai ŽIV užsikrėtusiųjų nustatyta 25-34 metų amžiaus grupėje.

ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacijos „Demetra“ projektų vadovė dr. Loreta Stonienė pabrėžia, kad ŽIV plinta jaunimo tarpe dėl seksualinio švietimo spragų.

„Priežastys aiškios – seksualinio švietimo spragos. 20 metų stebiu situaciją ir su darbo grupėmis ŠMM, ir diskusijas LR Seime, ir kartais atrodo, kad vyresnieji elgiasi taip lyg „keršytų“ jaunimui už tai, kad jie gyvens ir kurs ateities pasaulį. Juk akivaizdu, kad negaudami teisingos ir mokslu, o ne mitais, paremtos informacijos, jauni žmonės turi mokytis iš asmeninių klaidų, kurios kartais gali kainuoti galimybę susilaukti sveikų vaikų tuomet, kai bus tam pasirengę. Taigi, ką daryti yra aišku ir pasaulis seniai žino, kad pirmiausia reikalingas lytinis švietimas pagal amžiaus grupes ir rizikos laipsnį, antra – apsaugos priemonių prieinamumas, t.y. žemesnės prezervatyvų kainos, nes jos Lietuvoje gerokai didesnės nei kitose ES valstybėse, trečia – jaunimui skirtos palankios paslaugos, kurių įdiegimas stringa daugelį metų dėl inovatyvaus požiūrio visuose lygiuose stokos“, ŽIV plitimo priežastis jaunimo tarpe aiškina dr. L. Stonienė.

Diagnozė buvo netikėta

27 metų Mantas (vardas pakeistas – aut.past.) dirba viename Lietuvos mieste teisininku, jis baigė ekonomikos studijų programą, dabar studijuoja teisę. Diagnozę, kad yra užsikrėtęs ŽIV, Mantas sužinojo prieš dvejus metus. Tuomet ši žinia buvo itin netikėta ir sukrečianti, nes jaunuolis kas pusmetį neatlygintinai duodavo kraujo, todėl buvo nuolat tikrinimas. Mantas tiksliai nežino, kaip užsikrėtė ŽIV, tačiau įtaria, kad tai įvyko nesaugių lytinių santykių metu.

„Prieš porą metų man buvo kažkokia infekcija, gydytojai taip ir nenustatė jos kilmės, nors gulėjau ligoninėje ir jie atliko daugybę tyrimų. Visa tai papasakojau savo draugui medikui, jis apžiūrėjo mano limfmazgius ir nustatė, kad jie padidėję, todėl pasiūlė pasidaryti ŽIV testą. Dėl šio testo buvau ramus, juk kas pusmetį neatlygintinai duodavau kraujo ir visada buvau tikrinamas. Tačiau ŽIV testo atsakymas buvo teigiamas, papildomai tyrimas buvo nusiųstas į AIDS ir užkrečiamų ligų centrą, jie taip pat patvirtino, kad esu infekuotas ŽIV. Visgi, kaip užsikrėčiau ir nuo ko konkrečiai aš nežinau, svarsčiau galimybes, bandžiau kalbinti vieną žmogų, bet jis tiesiog dingo“, pasakoja Mantas.

Jaunuolis prisipažįsta, kad tuo metu apie ŽIV daug nežinojo, todėl išgirsta diagnozė jam atrodė tolygu mirčiai. Galvoje sukosi klausimai: kas dabar bus? Kiek dar liko gyventi?

„Kai skambinau dėl diagnozės patvirtinimo į AIDS ir užkrečiamų ligų centrą, jie net netikrino, kas skambina, užteko pasakyti vardą pavardę ir davė atsakymą. Klausiau, ką man toliau daryti, o jie tik pasakė, kad turėtų būti mano mieste gydytojas, paieškokit. Tada pradėjau pats ieškoti informacijos google, atradau „Demetrą“. „Demetra“ pasiūlė psichologinę pagalbą, lankiausi 4-5 kartus, psichologė iš tiesų man labai padėjo. Padėjo su tuo susigyventi. Pradėjau skaityti literatūrą, domėtis ŽIV, tiesiog gėriau tą informaciją. Dabar jau praėjo porą metų ir aš su tuo susigyvenau, tačiau žinau jauno vaikino atvejį, kai sužinojęs diagnozę ir negavęs jokios pagalbos, jokio nukreipimo, jis tiesiog nusiskandino. O kitos pažįstamos artimas draugas, nežinodamas diagnozės ir nepradėjęs laiku gydymo, – mirė“, pasakoja Mantas.

Psichologė-psichoterapeutė Jurga Dapkevičienė sako, kad Manto atveju „potestinė konsultacija iš gydytojo pusės buvo neefektyvi arba netinkama, nes žmogui nebuvo suteikta informacija ir su juo nebuvo kalbėta tol, kol jis tą diagnozę suprato tinkamai. Žmogus, sužinojęs diagnozę neturi jaustis taip, kad išeina į mirtį, o ypač dėl ŽIV, nes yra daug ligų, kurios sveikatai ir gyvybei daug pavojingesnės trumpalaikėje perspektyvoje“.

Lytinis švietimas – išsilavinimo dalis

2014 metais atlikta apklausa parodė, didžioji dauguma Lietuvos gyventojų mano, kad vaikai mokykloje privalomai turi būti supažindinami su intymiu gyvenimu. Lytiniam švietimui pritartų 90 proc. gyventojų.

„Lytinis švietimas yra išsilavinimo dalis, jis būtinas. Žinant, kad lytinį gyvenimą moksleiviai pradeda daug anksčiau nei mes jiems to linkėtume, būtina, jog moksleiviai žinotų apie savo lytinį potraukį, suprastų, kas tai yra, kada jis kyla, kokia jo prasmė ir ką dar galima su juo veikti. Ir jei nusprendė turėti lytinių santykių, turi žinoti galimas pasekmes ir kaip tų pasekmių išvengti“, aiškina psichologė-psichoterapeutė J. Dapkevičienė.

Šiai nuomonei antrina ir ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacijos „Demetra“ projektų vadovė dr. L. Stonienė.

„Lytinis švietimas suteikia galimybę suvokti kas tu esi ir kokie svarbūs gyvenime natūralūs poreikiai, tarp kurių ir lytiniai santykiai. Mūsų šalyje ši tema buvo ir yra tabu. Bandymų tai pakeisti būta, bet kuo toliau, tuo labiau suaugusieji, atsakingi už šios problemos sprendimą,  elgiasi kaip pasimetę vaikai.

Ieškant atsakymų, kaip organizuoti šį ugdymą dar paeitame šimtmetyje valstybiniame lygmenyje strigome dėl to, kaip pavadinti informacijos teikimą apie natūralų žmogaus poreikį – lytinis švietimas ar lytiškumo ugdymas. Vėliau užstrigome dėl to, kas pirmiau turi būti programoje – rengimas šeimai, t.y. šeima, ir po to lytiškumo ugdymas ar atvirkščiai. Jeigu atvirkščiai, koks mokyklos vaidmuo? Viena karta užaugo per tas diskusijas ir mes tikrai pasiklydome“, sako dr. L. Stonienė.

Klausiu Manto, ar situacija galėjo būti kitokia, jei Lietuvoje turėtume lytinį švietimą ir nuo mažens kalbėtume apie ligas, plintančias lytiniu keliu, ir priemones, padedančias nuo jų apsisaugoti?

Mantas sako, kad „jei nuo mažų dienų mokykloje kaltų į galvą, kad nesisaugodamas gali lytiniu santykiu metu užsikrėsti ŽIV ar hepatitu, kalbėtų apie būdus kaip to išvengti – žmonės būtų atsargesni. Čia kaip nuo mažens sako: jei blogai mokysiesi – eisi gatvių šluoti, tas pats ir su lytiniu švietimu. Be to, visuomenėje vyrauja stereotipas, kad ŽIV užsikrečia tik narkomanai ir asocialūs žmonės, bet man norisi sakyti: žmonės, atsimerkit, ŽIV užsikrėsti galite daugybe būdų ir bet kuris“.

L. Stonienė, Kęstučio Kantauto nuotr.

Lytinis švietimas nuo darželio

Pasak dr. L. Stonienė, „instituciniame lygmenyje jaunus žmonės reikia pradėti šviesti nuo darželio apie tai, kas yra mergaitė ar berniukas ir kaip reikia bendrauti tarpusavyje, kad mažiau kiltų  problemų suaugus. Ir atitinkamai papildyti informaciją vaikui augant. Tokių, mokslu paremtų leidinių  yra, reikia tik jais pasinaudoti.

Kalbant apie tėvus, tikriausiai nustebsite, bet net ir pasakodami anekdotus šia tema vaikui girdint ar reiškiant nuomonę apie nėščią kaimynę ar neištikimą kaimyną, tėvai perteikia savo požiūrį ir formuoja vaiko nuostatas. Taigi, būkime supratingi, nes lytiškumas yra kasdienio gyvenimo dalis ir tikrai liūdna, kada jis formuojasi iš apkalbų, interneto ar  pornografinių  filmų, o ne naudojant teisingą informaciją. Kaip jau minėjau, ką tik pasirodė italų kolegų parengtas leidinys tėvams apie vaikų lytiškumo ugdymą. Šiuo metu jis verčiamas į lietuvių kalbą ir, manau, kad tai bus puiki knyga į pagalbą tėčiui ir mamai, kai teks atsakyti  į sunkiausią klausimą – o iš kur aš atsiradau?  (http://www.askproject.eu/lt)“.

Taigi, jei ekspertai tvirtina, kad lytinis švietimas būtinas, statistika negailestingai bado akis ŽIV užsikrėtusių jaunų asmenų skaičiais, tūkstančiui paauglių Lietuvoje tenka 13,3 gimdymo, o  net 90 proc. Lietuvos gyventojų tam pritaria, kodėl ŠMM ruošia programą, kur vengiama kontracepcijos „propagavimo“ bei „kalbėjimo apie ligas“?