Kai pakeičiau savo disertacinio tyrimo temą, pasirinkdama smurtą prieš moteris, bendramintės atsiliepė, kad turėtų būti paprasčiau, nes ši tema Lietuvoje mažai kontraversiška. Ir iš tiesų, 2016 m. teiginiai, kad moters teisės – žmogaus teisės, ar kad turėtų būti pripažinta fundamentali moters teisė būti laisvai nuo smurto – atrodytų, nieko negalėtų nustebinti.
Tačiau ar iš tikrųjų?
Iki šiol nėra jokios globalios tarptautinės konvencijos, aiškiai įtvirtinančios moters teisę būti laisvai nuo smurto. Egzistuoja konvencijos, draudžiančios smurtą rasės pagrindu, ginančios neįgaliųjų ir vaikų teises, tačiau moters teisė būti laisvai nuo smurto – įtvirtinta tik deklaracijose, rezoliucijose, konvencijas stebinčių organizacijų jurisprudencijoje bei bendrosiose rekomendacijose. Pripažįstama, kad tarptautiniu lygiu iki šiol egzistuoja normatyvinė spraga.
Tai gal nėra, nes nereikia?
2014 m. ES Pagrindinių teisių agentūros duomenimis, 62 milijonai moterų Europos Sąjungoje yra patyrusios smurtą.[1] Kiekvieną dieną 12 moterų ES nužudomos dėl smurto dėl lyties. Pasaulio Sveikatos Organizacija skelbia, kad tai epideminio lygmens globali problema.[2] Konvencijos dėl visų rūšių diskriminacijos panaikinimo moterims (CEDAW) komitetas smurtą prieš moteris Lietuvoje išskyrė kaip prioritetinį klausimą, dėl kurio turėsime atsiskaityti nelaukiant periodinio pranešimo pabaigos, t.y. jau 2016 m. liepą.
Konvencijos nėra, nes iki šiol abejojama, ar prie specialios smurtą prieš moteris (ar smurtą dėl lyties) draudžiančios sutarties valstybės sutiktų prisijungti. Nors problema labai aktuali, ją nuolat bandoma išplauti, teigiant, kad smurtą patiria visi, tokia jau žmogaus prigimtis, kai kurie regionai tiesiog tokie jau yra, „mažiau civilizuoti“ bet kokiais klausimais, ir moterų teisių išskirti nereikėtų.
Ar Lietuvoje egzistuoja smurtas prieš moteris? Praktiškai – jis labai dažnas. Teisiškai – ne, tokios sąvokos įstatymuose ar programiniuose dokumentuose nėra.[3] Po ilgos kovos, Seimo narių pastangomis, Prezidentei pritariant, bei dėl „feminisčių ir lesbiečių“ įsikišimo, kaip pasakė vienas a.a. seimo narys, 2011 m. priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas. Įstatymas nuo smurto artimoje aplinkoje gina visus – vyrus ir moteris, vaikus ir senelius. Pagal įstatymą sukurtas specialiosios pagalbos centrų (SPC) tinklas skirtas teikti pagalbą išgyvenusiems asmenims – visų pirma konsultavimą telefonu (nuo š.m. – kiaurą parą), po to – jei reikia, konsultacijas su psichologu, teisininku ir kitokią pagalbą. SPC nėra apsaugą garantuojančios organizacijos – tą turi užtikrinti valstybė, kai jai tampa žinomas grėsmės gyvybei ar sveikatai faktas.
Deja, apsaugos priemonių taikymo praktika nėra gera, kai kuriuose regionuose jos apskritai niekada nebuvo taikytos. Teismuose formuojasi ydinga praktika, kai apsaugos priemonės pažeidimas nesukelia neigiamų pasekmių. Pvz., Visagine moteris pensininkė buvo sumušta sūnaus, ir šiam buvo uždrausta prie jos artintis, grįžti pas ją į namus. Kai jis vis dėlto tą padarė, teismas nutarė, kad tai, jog moteris priėmė smurtautoją atgal, paneigia bet kokį jo veiksmų pavojingumą.[4] Taigi, smurtautoją tuoj pat paleido, o po kelių savaičių jis moterį nužudė. Pagal šiuo metu galiojančią praktiką formuojasi išvada, kad už apsaugos priemonės taikymą atsakinga pati išgyvenusioji, o smurtautojui priemonės pažeidimas neigiamų pasekmių nesukelia.
Ar reikia stebėtis, kad išgyvenusios moterys taip vangiai kreipiasi pagalbos: vos 1 proc. į soc.darbuotojus, 2 proc. į krizių centrus.[5] Jos įvardino nepasitikėjimą institucijomis, gėdą, ir nenorą viešintis kaip pagrindines tokio nesikreipimo priežastis. Nors daugelis jų fizinio ir seksualinio smurto atveju kreipėsi į ligonines, poliklinikas (net dažniau, nei į policiją), sveikatos apsaugos ministerija nėra viena iš ministerijų atsakingų už smurto artimoje aplinkoje įgyvendinimo stebėseną.[6]
Lietuva pasirašė, tačiau iki šiol neratifikavo Stambulo Konvencijos, Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir šalinimo, kuri įsigaliojo 2014 m. Buvo teigiama, kad konvencijos ratifikuoti mums neleidžia religiniai įsitikinimai, tačiau kitoms katalikiškoms valstybėms, įskaitant Italiją, Lenkiją, Maltą – tai nesutrukdė prie jos prisijungti. Konvencija užpildo tarptautinės teisės spragą Europos regione ir yra pirmasis toks išsamus dokumentas, skirtas kovoti su smurtu prieš moteris ir smurtu artimoje aplinkoje. Deja, Lietuvoje apie Konvenciją skleidžiamos paskalos. Spaudoje ji pristatoma kaip lytį pasikeisti leidžianti konvencija, Seime surengtos kelios konferencijos, perspėjančios apie tariamą pavojų. Bandoma atnaujinti raganų medžioklės dvasią, o Lietuvoje tai deja, nesunkiai prigyja.
Kadangi Lietuvoje egzistuoja tik sąvoka „smurtas artimoje aplinkoje“, o nėra siekiama kovoti su smurtu prieš moteris, visi mano toliau minimi atvejai būtų suvokiami kaip atsitiktiniai smurto atvejai:
– 13 m. mergaitė eina į pirmą pasimatymą, yra nužudoma,
– moteriai grįžtant iš darbo namo, ją nužudo gatvėje sutiktas vyras, susinervinęs, kad iš jo pasišaipė sugėrovai,
– mergina bėgioja ryte, ją kalbina pro šalį automobiliu važiuojantis vaikinas, pagrobia ir nužudo, kai ši nesureaguoja,
– mergina laukia autobuso stotelėje, ją pagrobia, išprievartauja ir gyvą sudegina pro šalį važiavę vyrai,
– auklę išprievartauja vaiko tėvas, kol jo žmona guli gimdymo namuose,
– pensininkę išprievartauja kaimynas, teisme ginasi supainiojęs duris,
– mergina nueina į darbo pokalbį dėl auklės darbo, vėliau jos kūno dalys randamos paupyje,
– televizijos žurnalistė išsiskiria su vaikinu, vėliau randama negyva savo namuose,
– mergina išsiskiria su draugu, jos kūnas nesugrįžtamai subjaurojamas rūgštimi,
– neregė tranzuoja, ją išprievartauja sustojęs vairuotojas,
– studentė susiranda bendrakeleivį su kuriuo dalinsis degalų išlaidomis, yra išprievartaujama ir nužudoma,
– ir tt ir tt ir tt.
Visi šie atvejai nėra smurtas artimoje aplinkoje, jie nepatektų į smurto artimoje aplinkoje įstatymą bei spec. programų taikymo sritį. Jie yra tiesiog …atsitiktinis (random) smurtas, baustinas Baudžiamojo Kodekso, kurio priežasčių ieškoti neverta, su juo kovoti atskirai – nereikia. Toks yra dabartinis Lietuvos įstatymų leidėjo požiūris.
Ar mums toks požiūris tinka?
Man – ne. Nepakanka, kad sisteminis smurtas yra uždraudžiamas baudžiamuoju įstatymu. Nei vienas policininkas, prokuroras, teismas nepakeis savo įprastos praktikos, jei nepakis teisės normos. Tam nėra pagrindo. Pinigai taip pat neatsiras iš niekur, kad galėtų būti vykdomos prevencinės programos. Turime labai aiškiai uždrausti smurtą prieš moteris, kad pradėtume matytume lėtus pokyčius. Jokiu būdu netinka ir siūlymai tapti policine valstybe ar grąžinti žiaurias bausmes, įskaitant mirties bausmę. Jei norime realių pokyčių, turime neneigti sisteminės problemos ir nusitaikyti į smurto priežastis.
Pagal konkrečias rekomendacijas Lietuvai, šiandien būtina reikalauti:
– pirma, būtų ratifikuota Stambulo Konvenciją, kuri numato išsamias prevencijos priemones, apsaugos, baudžiamojo persekiojimo ir kompensacijos pareigas, įsteigia stebėjimo sistemą.
– antra, būtų priimta Smurto prieš moteris mažinimo programa (ar atnaujinta senoji strategija) ir veiksmų planas su numatytu biudžetu;
– baudžiamajame įstatyme turi būti aiškiai uždraustos atskiros smurto prieš moteris formos, pvz. intymių partnerių seksualinis smurtas. Teorijos nepakanka, praktikoje šis smurtas nefiksuojamas ir nebaudžiamas.
– būtina apsaugos priemonių reforma. Jos turėtų veikti plačiau, ilgiau, į jų pažeidimus turi būti reaguojama labai rimtai. Be to, turėtų būti numatyti tiek baudžiamosios, tiek civilinės apsaugos priemonės, pvz., studentei ar mokinei patyrus seksualinį smurtą, smurtautojas galėtų būti įpareigotas nebesimokyti toje mokslo įstaigoje.
– būtinas švietimo ir sveikatos sektorių įsitraukimas, kovojant su smurtu prieš moteris. Šie sektoriai esminiai, galvojant apie prevenciją.
Vieno iš mano anksčiau išvardytų atvejų jau turėjo pakakti, kad žmonės suvoktų pokyčių būtinumą. Šiuos 25 metus, o ir visus 98 metus, nuo 1918 m. vasario 16 d. mes pasižymėjome ypatinga kantrybe. Bet ne visada ji puošia. Ir ar tikrai tokios svarbios tos puošmenos?
Kol moterys neturi teisės būti laisvos nuo smurto gatvėje, smurto namuose, smurto darbe ir visose įmanomose aplinkose, tol negalime rimtai kalbėti apie jokias kitas teises ir laisves. Tai fundamentali teisė, ir sunku patikėti, kad 2016 m. vis dar turime jos reikalauti.
PS: teisinis-feministinis požiūris į smurtą prieš moteris
Galbūt tam reikėtų atskiro straipsnio, tačiau norėčiau paminėti, kad pasauliniu lygiu nėra vieningos nuomonės – vyksta feministinės diskusijos dėl to, kaip kovoti su smurtu prieš moteris. Vienos mano, kad reikalinga konvencija, skirta būtent smurtui prieš moteris, ir kad toks smurtas turėtų būti suvokiamas kaip diskriminacijos rūšis,[7] kitos mano, kad reikia platesnio smurto dėl lyties (gender violence arba gender based violence) draudimo, kuris apimtų ne tik moteris, bet ir LGBT asmenis, ir dar kitos sako, kad reikia toliau bandyti inkorporuoti moterų teises į tradicinius tarptautinės teisės dokumentus – savotiškas prisišliejimo (lean-in) metodas. Dvi esminės jau kelis dešimtmečius naudojamos strategijos: smurto suvokimas kaip diskriminacijos, ir prisišliejimo prie tradicinių žmogaus teisių dokumentų, kad ir kokie androcentriški jie būtų, naudojant lyčių lygybės inkorporavimo techniką (gender mainstreaming).
Mano nuomone, nors struktūrinė nelygybė apima ne tik lyties klausimus, smurtas prieš moteris yra paplitęs visame pasaulyje dėl sąsajų su siaurai suvokiamais, tradiciniais lyčių vaidmenimis bei išliekančios faktinės moterų ir vyrų nelygybės. Deja, faktinė lyčių lygybė niekur nėra sėkmingai pasiekta nei vienoje pasaulio valstybėje ir visose egzistuoja smurtas prieš moteris. Todėl manau, kad reikia tarptautinės konvencijos ar protokolo, aiškiai uždraudžiančio tokį smurtą. Kartu toks teisės aktas turėtų siūlyti kuo platesnį smurto draudimo apibrėžimą, kad jis apimtų taip pat ir LGBTIQ asmenis, kurie taip pat patiria smurtą dėl tradicinio požiūrio į lyčių vaidmenis. Be to, toks teisės aktas neturėtų smurto prieš moteris traktuoti tik kaip diskriminacijos formos, nes minėtas požiūris esencializuoja moterų patirtis ir iš dalies patvirtina tradicinį lyčių vaidmenų suvokimą: būti moterimi ir patirti smurtą savaime reiškia diskriminaciją. Toks požiūris (smurtas prieš moterį visada yra diskriminacija) yra tinkamas kaip trumpalaikė strategija, kol nėra geresnio metodo, t.y. aiškios teisės normos, įtvirtinančios teisę būti laisvai nuo smurto, ir vienintelė Konvencija, kuria pavyksta naudotis, kovojant su smurtu, yra CEDAW (t.y. diskriminacijai skirta Konvencija). Tuo pat metu, svarbu išlaikyti lyčių lygybės paradigmą kaip pagrindą, nes smurto priežastys yra susijusios su lyčių nelygybe, subordinaciniu požiūriu. Galiausiai, be abejonės, individualiais atvejais smurtą išgyventi gali visi – tiek moterys, tiek vyrai, tiek skirtingų lyčių, tiek tos pačios lyties asmenų santykiuose, todėl turėtų būti numatyta galimybė požiūrį individualizuoti.
Taip pat reikia pabrėžti, kaip svarbu mažinti struktūrinę nelygybę ir stiprinti ekonomines teises. Iki šiol ekonominėms teisėms tarptautiniai teismai ir konvencijas prižiūrinčios institucijos skiria labai nedaug dėmesio, jos mažai rūpi ir valstybėms. Progreso šioje srityje nedaug arba visai nėra.[8] Tuo tarpu moterų ekonominės laisvės tiesiogiai susijusios su jų galimybėmis išsilaisvinti nuo smurto ir siekti kitų teisių įgyvendinimo.
[1]European Union Agency for Fundamental Rights (FRA), Violence against women: an EU wide survey, 2014.
[2]The World Health Organisation (WHO), Global and regional estimates of violence against women. Clinical and policy guidelines, 2013.
[3] Anksčiau tokia sąvoka buvo, žr. Valstybinę smurto prieš moteris mažinimo strategiją, patvirtintą 2006 m. gruodžio 22 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1330, kuri nebegalioja nuo 2014 m.
[4] Panevėžio apygardos teismas 2016 m. sausio 4 d.Nr. 1A-24-581/2016.
[5] EU FRA survey, 2014.
[6]Valstybinės smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir pagalbos teikimo nukentėjusiems asmenims 2014-2020 metų programos įgyvendinimo vertinimo kriterijų ir jų reikšmių sąrašas. http://www.lrs.lt/pls/proj/dokpaieska.showdoc_l?p_id=223899&p_org=&p_fix=n&p_gov=n
[7] Tokią konvenciją 2015 m. vasarą pasiūlė JT pranešėja dėl smurto prieš moteris.
[8] Tyrimai rodo, kad prisijungę prie CEDAW, valstybės suteikia daugiau politinių ir šiek tiek daugiau socialinių teisių moterims, tačiau progreso nėra arba jis labai mažas, kalbant apie ekonomines teises. Englehart, Neil A. Miller, Melissa K. The CEDAW Effect: International Law’s Impact on Women’s Rights. Journal of Human Rights. Jan-March 2014, Vol. 13 Issue 1, p22-47. 26p.
Šis pranešimas skaitytas Nacionalinėje dailės galerijoje vykusioje diskusijoje „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje“, minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.
