Kas yra žmogaus teisės

Saviraiškos laisvė ir įsitikinimai

Mano teisės
manoteises.lt

Konstitucijos 25 straipsnis yra skirtas saviraiškos laisvei, jame plačiai reglamentuota informacijos laisvė, kuri apima laisvę turėti įsitikinimus ir juos reikšti, teisę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, spaudos ir kitų informacijos priemonių laisvę.

Su šia konstitucine teise siejasi ir Konstitucijos 44 straipsnyje suformuluotas masinės informacijos cenzūros draudimas ir draudimas monopolizuoti masinės informacijos priemones. Saviraiškos laisvė yra reglamentuota ir Europos žmogaus teisių konvencijos 10 straipsnyje.

Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalyje suformuluotas bendras principas, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Šiose konstitucinėse nuostatose saviraiškos laisvė ir teisė į informaciją deklaruojama be kokių nors apribojimų, tačiau šio Konstitucijos straipsnio 3 dalyje suformuluoti apribojimai laisvei reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją, nustatant, kad tai gali būti ribojama tik įstatymu ir jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. O šio Konstitucijos straipsnio 4 dalyje teigiama, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės ar socialinės neapykantos, prievartos ir diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Šios Konstitucijos nuostatos ir juose suformuluoti apribojimai koreliuojasi su Europos žmogaus teisių konvencijos 10 straipsnyje suformuluotais saviraiškos laisvės apribojimais, tačiau Konstitucijos nuostatose nėra suformuluoto draudimo riboti saviraiškos laisvę siekiant užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą.

Saviraiškos laisvė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją ir idėjas. Kartais teisė į informaciją išskiriama atskirai. Saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama. Didelis dėmesys skiriamas teisei į informaciją, kadangi tinkamas šios teisės įgyvendinimas turėtų asmeniui padėti realizuoti ir kitas teises, tarp jų ir socialines, ekonomines, kultūrines. Konstitucijos nuostatos suformuluoja du svarbius teisės į informaciją aspektus: tai teisė gauti informaciją ir teisė ją skleisti. Teisėje gauti informaciją gali būti išskiriama ir teisė gauti informaciją (ir susipažinti su bylomis) apie save. Konstitucijos 25 straipsnio 5 dalis nurodo, kad pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį.

Teisė gauti informaciją yra interpretuojama įvairių įstatymų nuostatose, Civilinio kodekso normose, Visuomenės informavimo, Asmens duomenų teisinės apsaugos, Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės įstaigų įstatyme ir kituose įstatymuose. Tam tikra prasme svarbus yra ir Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas, kuriame suformuluoti pagrindai, kuriems esant informacija gali būti priskirta valstybės ar tarnybos paslapčiai ir tokiu būdu ribojamas jos gavimas ir skleidimas.

Kiekvienas asmuo turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, nevaržomai rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Visuomenės informavimo įstatymo paskirtis – nustatyti viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę. Visuomenės informavimo priemonės – laikraštis, žurnalas, biuletenis ar kitas leidinys, knyga, televizijos programa, radijo programa, kino ar kita garso ir vaizdo studijų produkcija, informacinės visuomenės informavimo priemonė ir kita priemonė, kuria viešai skleidžiama informacija (nepriskiriami – techniniai ir tarnybiniai dokumentai, vertybiniai popieriai). Visuomenės informavimo įstatyme numatyta, kad naudojimasis informacijos laisve gali būti saistomas tokių reikalavimų, sąlygų, apribojimų ar bausmių, kuriuos nustato įstatymai ir kurie demokratinėje visuomenėje būtini Lietuvos valstybės saugumui, teritorijos vientisumui, viešajai tvarkai, konstitucinei santvarkai apginti, teisminės valdžios nešališkumui garantuoti, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams, konfidencialios informacijos atskleidimui, apsaugoti žmonių sveikatą bei dorovę, taip pat jų privatų gyvenimą, orumą ir kitas teises. Už informacijos laisvės pažeidimus, taip pat už įstatymų nustatytų naudojimosi informacijos laisve apribojimų pažeidimus atsakoma šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Teisei gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų skirtame straipsnyje atkartojamos ir kai kurios Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo nuostatos ir nustatoma, kad kiekvienas asmuo turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų biudžetinių įstaigų viešąją informaciją apie jų veiklą, oficialius jų dokumentus (kopijas), taip pat informaciją, kurią minėtos įstaigos turi apie jį patį. Valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos turi informuoti visuomenę apie savo veiklą. Valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos privalo Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo bei kitų įstatymų nustatyta tvarka teikti viešąją informaciją, taip pat turimą privačią informaciją, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai privati informacija neteikiama. Valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų viešoji informacija yra nemokama. Šios įstaigos gali imti mokestį tik už paslaugas ir patarnavimus, susijusius su teikiamos informacijos paieška, informacijos ar dokumentų dauginimu (kopijavimu).

Konstitucijos 29 straipsnyje suformuluota labai svarbi žmogaus teisė, kuri gali būti traktuojama ir kaip principas – lygiateisiškumas. Jame nurodoma, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs; žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.

Lygiateisiškumas šiuo metu ypač plačiai reglamentuojamas tarptautiniuose dokumentuose, jo turinys plečiamas. Priešinga lygiateisiškumo samprata – diskriminacija, jos draudimas užtikrina lygiateisiškumo įgyvendinimą.

Europos žmogaus teisių konvencijos 14 straipsnyje „Diskriminacijos uždraudimas“ numatyta, kad naudojimasis šioje Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas be jokios diskriminacijos dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais. Diskriminacijos draudimui taip pat skirtos ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos nuostatos, jos 21, 23 straipsniai. Chartijos 21 straipsnyje „Nediskriminavimas“ suformuluotas bendras principas, kad draudžiamas bet koks diskriminavimas dėl lyties, rasės, odos spalvos, etninės ar socialinės kilmės, genetinių ypatumų, kalbos, religijos ar įsitikinimų, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turto, gimimo, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos.

Kalbant apie asmenų lygiateisiškumą ypač svarbūs Lygių galimybių ir Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymai, kurie detalizuoja Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas. Lygių galimybių įstatymo paskirtis – užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios asmenų lygybę ir draudimą varžyti žmogaus teises ir teikti jam privilegijas lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Įstatymas draudžia bet kokios formos diskriminaciją darbo santykiuose, švietime, valstybės ir savivaldos institucijų veikloje, ginant vartotojų teises (tarp privačių subjektų taip pat), organizacijose ir asociacijose.

Informaciją 2020 10 04 atnaujino teisininkė Eglė Tilindienė.

Informacija atnaujinta įgyvendinant projektą „Kalbanti demokratija: erdvių demokratijai ir žmogaus teisių puoselėjimui kūrimas Lietuvoje“, projektą finansuoja Švedijos institutas ir Švedijos karalystės ambasada Vilniuje.