Kas yra žmogaus teisės

Teisė į gyvybę

Mano teisės
manoteises.lt

LR Konstitucijos 19 straipsnyje įtvirtinta viena svarbiausių asmens prigimtinių teisių – teisė į gyvybę. Šiame straipsnyje nurodoma, kad „žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas“, taigi žmogaus teisę į gyvybę turi užtikrinti įvairialypė teisinių priemonių sistema. Gyvybės klausimas yra interpretuojamas ne tik konstitucinėje teisėje, bet ir civilinės, baudžiamosios, sveikatos teisės ir kitose srityse.

Įstatymai ir kiti teisės aktai negarantuoja ir negali garantuoti pačios žmogaus gyvybės, kurios išlikimas priklauso nuo daugelio faktorių. Žmogaus gyvybės teisinė apsauga siejasi su jos pradžios ir pabaigos kriterijais. Teisėje nevienareikšmiškai yra vertinama žmogaus gyvybės pradžia: ar tai apvaisinta ląstelė, embrionas, naujagimio gimimas, pirmas savarankiškas naujagimio įkvėpimas, ar kt.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.2. straipsnio „Fizinių asmenų civilinio teisnumo atsiradimas ir išnykimas“ 1 dalyje nurodoma, kad fizinio asmens teisnumas atsiranda asmens gimimo momentu ir išnyksta jam mirus. O šio straipsnio 3 dalyje numatoma, kad jeigu negalima nustatyti, ar vaikas gimė gyvas, ar negyvas, preziumuojama, kad jis gimė gyvas. Kodekso 2.3. straipsnio „Fizinio asmens gimimo ir mirties momentas“ 1 dalyje nurodoma, kad fizinio asmens gimimo momentu pripažįstamas pirmas savarankiškas naujagimio įkvėpimas. O šio straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad gimimo ir mirties momento konstatavimo kriterijus ir tvarką nustato įstatymai.

Įdomu tai, kad kai kurios teisės asmeniui pripažįstamos dar jam negimus, kaip pvz. paveldėjimo atveju (Civilinio kodekso 5.5. straipsnio „Asmenys, galintys būti įpėdiniais“ nuostatos). Vis dėlto, vadovaujantis Civilinio kodekso 2.2. straipsnio „Fizinių asmenų civilinio teisnumo atsiradimas ir išnykimas“ 2 dalimi, galima daryti išvadą, kad teisių, kurias įstatymai pripažįsta pradėtam, bet dar negimusiam vaikui, atsiradimas priklauso nuo jo gimimo. Tad paveldėjimo atveju, teisė į paveldėtą turtą vis tiek įgyvendinama tik gimus nurodytam paveldėtojui.

Europos žmogaus teisių konvencijos jurisprudencijoje susiformavo požiūris, kad žmogaus gyvybė pagal 2 Konvencijos straipsnį ginama nuo gimimo momento, o nėštumo nutraukimas priskiriamas moters apsisprendimo teisei, tačiau valstybei leidžiama reguliuoti šią sritį.

Teisė į gyvybę susijusi ne tik su teisiniais žmogaus gyvybės pradžios ir gyvybės pabaigos kriterijais, bet ir yra svarbi moralės problema, ypač plečiantis naujosioms technologijoms.

Žmogaus mirties klausimus reglamentuoja ne tik Civilinis kodeksas, bet ir specialus Žmogaus mirties registravimo ir kritinių būklių įstatymas. Teisinė mirties (biologinės, smegenų mirties) sąvoka turi reikšmę ne tik juridiniams faktams nustatyti, bet ir transplantacijai vykdyti, nes iš asmens, kuriam yra nustatyta smegernų mirtis (kuri nėra biologinė mirtis), gali būti paimami audiniai ir organai transplantacijai. Žmogaus audinių ir organų transplantaciją reglamentuoja Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas. Pagal šį įstatymą transplantacija – donorų audinių, ląstelių, organų persodinimas recipientams gydymo tikslu. Asmuo, iš kurio paimami audiniai ar organai, vadinamas donoru, o asmuo, kuriam gydymo tikslais yra persodinami kito asmens audiniai ar organai, recipientu. Informacija apie donoro ir recipiento sveikatos būklę, taip pat visa kita asmeninė informacija, įskaitant ir duomenis apie asmenų tapatybę, yra konfidenciali ir suteikiama tik Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nustatyta tvarka.

Žmogaus kūnas, jo dalys ar organai ir audiniai negali būti komercinių sandorių dalyku. Tokie sandoriai yra niekiniai. Asmuo, kurio teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą buvo pažeista, turi teisę reikalauti iš kaltų asmenų atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.

Konstitucijos 19 straipsnio nuostatos, formuluojančios teisę į gyvybę, susijusios ir su viena iš daug diskusijų visuomenėje kėlusių ir tebekeliančių problemų – mirties bausmės klausimu. Šios problemos interpretavimas turėtų būti sietinas su Europos žmogaus teisių konvencijos 2 straipsnio nuostatomis ir Konvencijos 6 protokolu, numatančiu, kad mirties bausmė panaikinama ir niekas negali būti nuteistas šia bausme ar ji įvykdyta.

Seimas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo nutarimą, 1998 m. gruodžio 21 d. priėmė įstatymą, kuriuo mirties bausmė Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse buvo panaikinta.

Pabaigai, keli žodžiai apie eutanaziją. Šiandien ji suprantama kaip veiksmas ar veiksmo nebuvimas, kuris savaime arba turint tikslą sukelia mirtį, kad baigtųsi kentėjimai. Eutanazija taikoma nepagydomiems ligoniams, kurių likęs gyvenimas praeitų skausmuose, ir tik jiems patiems išreiškus norą. Eutanazija Lietuvoje šiuo metu nėra galima. Baudžiamasis kodeksas numato, kad kas beviltiškai sergančio žmogaus prašymu padėjo jam nusižudyti, gali būti baudžiamas ir laisvės atėmimu iki ketverių metų.

Informaciją 2020 10 04 atnaujino teisininkė Eglė Tilindienė.

Informacija atnaujinta įgyvendinant projektą „Kalbanti demokratija: erdvių demokratijai ir žmogaus teisių puoselėjimui kūrimas Lietuvoje“, projektą finansuoja Švedijos institutas ir Švedijos karalystės ambasada Vilniuje.