Praeitą mėnesį Airijos referendume dėl abortų net 66,4 proc. balsavusiųjų pasisakė už tai, kad ši procedūra šalyje būtų nebedraudžiama. Airijos premjeras L.Varadkaras referendumo rezultatą įvertino taip: „Žmonės išsakė savo valią. Jie pareiškė, kad mums reikia modernios Konstitucijos moderniai šaliai“.
Europos Sąjungoje tik trys valstybės – Airija, Lenkija ir Malta – draudė abortus nepriklausomai nuo nėštumo stadijos. Tiesa, vienintelėje Airijoje šis ribojimas buvo beveik absoliutus – abortas leidžiamas tik jei nėštumas kelia grėsmę moters gyvybei, tuo tarpu Lenkijoje ir Maltoje numatyta daugiau draudimo išimčių.
Lietuvoje šiuo metu abortas leidžiamas iki 12 savaičių, vėliau – tik jei gresia pavojus moters sveikatai ar gyvybei. Daugelyje kitų Europos Sąjungos valstybių apsispręsti dėl aborto laisva valia leidžiama iki 16 ar net 22 savaičių.
Airijos referendumas parodė, kad nepaisant to, kad didelė dalis šios šalies gyventojų išpažįsta katalikiškas vertybes, jų požiūris į abortą, paliudytas referendume, yra panašus kaip Lietuvoje: remiantis 2015 metais atlikta „Spinter“ visuomenės nuomonės apklausa, apie 60 proc. Lietuvos gyventojų nepritaria abortų reguliavimo griežtinimui. Tikėtina, kad pastaraisiais metais tokios pažiūros tik sustiprėjo.
Nepaisant šių tendencijų, Lietuvos Seime kelią skinasi Gyvybės prenatalinėje fazėje įstatymas kartu su Baudžiamojo kodekso ir Civilinio kodekso pataisomis, kuriomis ketinama įtvirtinti abortų draudimą ir kriminalizavimą, išskyrus atvejus, kai nėštumas kelia grėsmę moters gyvybei ar sveikatai, arba moteris pastojo po išžaginimo. Visais kitais atvejais abortas būtų draudžiamas nepriklausomai nuo nėštumo savaitės.
Artimiausiu metu įstatymų projektų paketas turėtų būti svarstomas Seimo Žmogaus teisių komitete, ir, gavus žalią šviesą, keliauti į Seimo posėdį. Neformaliai kalbama, kad tai turėtų būti dovana rudenį į Lietuvą atvyksiančiam popiežiui Pranciškui. Moterų sąskaita?
Ar tikrai tokia „dovana“ ir uolumas apsaugotų nuo rizikų, kurias sukeltų nepageidaujamas nėštumas ir „abortų turizmas“? Pastarosiose savo kalbose net ir popiežius pabrėžė, kad pernelyg didelis dėmesys skiriamas abortų klausimams – ne mažiau svarbios socialinės gerovės, visuomenės skurdo, migracijos, prekybos žmonėmis, užslėptosios eutanazijos ir panašios problemos. Abortų draudimas Lietuvoje padidintų rizikas, kad gimtų nenorimi ir nelaukti vaikai, padaugėtų išmestų, nužudytų, gyvybės langeliuose ar globos namuose paliktų naujagimių, būtų žalojama moterų sveikata, jaunoms šeimoms padidėtų skurdo ir psichosocialinė rizika, padaugėtų esminių apsigimimų.
Abortų draudimo pasekmių grėsmė akivaizdi: jau ir dabartinėje situacijoje, kai iš esmės nėra trukdžių Lietuvoje teisėtai atlikti abortą iki 12 nėštumo savaitės, periodiškai girdime apie pagimdytus ir užkastus, į konteinerius ar šulinius metamus ar darže užkasamus vaikus.
Aktualus taptų ir plačiai nuskambėjęs Savitos Halappanavar mirties atvejis Airijoje, kai gydytojai atsisakė atlikti šiai moteriai abortą dėl to, jog nebuvo tikri, ar grėsmė gyvybei yra išties reali (kas iki šiol buvo būtina sąlyga teisėtam aborto atlikimui). Siūlomame Lietuvos Baudžiamojo kodekso projekte numatyta iš esmės identiška sąlyga – gydytojas galės būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, jei paaiškėtų, kad jis atliko abortą, o grėsmės moters gyvybei ar sveikatai vis dėlto nebuvo, nors gydytojas galbūt manė kitaip.
Abortų reguliavimas yra lakmuso popierėlis vertinant valstybės požiūrį į savo gyventojus. Tikinčios moterys, tikėtina, ir taip laikosi bažnyčios mokymo. Tuo tarpu visuotinis valstybės kišimasis į šeimos planavimą draudimais yra totalitarinės valstybės bruožas, kada valstybė nepasitiki savo gyventojais ir už juos prisiima sprendimus visais, net ir intymiausiais klausimais. Žmogus tokioje valstybėje yra ne laisvas pilietis, o nurodymų vykdytojas.
Atrodytų, kad Lietuva yra pakankamai aukštą demokratijos lygį pasiekusi valstybė ir tokie sprendimai neatrodytų racionaliai priimtini. Daugumos Lietuvos gyventojų nuomone valstybė neturėtų kištis į asmeninius žmonių sprendimus dėl nėštumo nutraukimo. Minėto 2015 m. „Spinter“ tyrimo duomenimis, tik 1 proc. Lietuvos gyventojų sutiktų, kad valstybė galėtų kištis sprendžiant, ar turėtų būti atliekamas abortas, ar ne. Be to, visuomenė išaugo iš požiūrio, kad tik abortas yra šeimos planavimo priemonė. Statistika rodo, kad nuo nepriklausomybės atkūrimo abortų skaičius Lietuvoje sumažėjo beveik devynis kartus. Tai aiškiai parodo, kad vis dažniau abortas laikomas kraštutine, tik būtiniausiais atvejais atliekama procedūra.
Valstybė vietoje draudimų, turėtų žymiai labiau pasirūpinti visuomenės, ypač jaunimo, sveika gyvensena, lytiniu ugdymu bei rengimu šeimai. Lietuvos Statistikos departamento ir Higienos instituto duomenimis Lietuvoje kasmet 260-300 paauglių (15-17 metų) pagimdo (2 proc. visų gimdymų), o apie 70 pasidaro abortą (6 proc. visų abortų). Abortų draudimai tik pablogins nepilnamečių situaciją, o nelegalūs abortai sukels riziką jų gyvybėms ir ateičiai. Tiesa, per dešimtmetį nepilnamečių abortų skaičius sumažėjo tris kartus, o gimdymų du kartus.
Lieka tikėtis, kad Seimas nepasiduos kraštutinių pažiūrų šalininkams, kurie bet kokiomis priemonėmis, pamindami pagarbą asmenų privačiam gyvenimui, išreikšdami nepasitikėjimą savo gyventojais ir nesibaimindami galimų pasekmių visuomenei žūtbūt siekia priimti minėtą įstatymų paketą.
Virginija Būdienė yra Vilniaus politikos analizės instituto direktorė.
