Nacionaliniai Europos Sąjungos valstybių rinkimų rezultatai rodo, kad Europos politinis kompasas krypsta į dešinę. Daugelyje ES valstybių narių, tokių kaip Italija, Suomija, Slovakija, Vengrija, Kroatija ir Čekija, į valdžią išrinktos dešiniosios partijos, o kairiosios politinės pažiūros partijos patyrė tolimesnius pralaimėjimus dar ir neseniai vykusiuose Europos Parlamento rinkimuose. Nuo kandidatų, bijančių imigrantų, iki neo-fašistinių lyderių, Europa, turinti įvairią migrantų populiaciją, susiduria su kritiniu lūžio tašku. Šiame straipsnyje bus nagrinėjama, kas lėmė kraštutinių dešiniųjų partijų sėkmę Europos šalyse ir kaip šios partijos prisideda prie migracijos politikos formavimo.
Dešimtmečius politinės partijos vienijosi, siekdamos užkirsti kelią kraštutinei dešinei įgyti ženklią politinę galią. Ši strategija, Prancūzijoje vadinama „cordon sanitaire“ (arba „apsauginiu barjeru“), dabar silpnėja, nes populistinės ir nacionalistinės partijos įgauna reikšmingo populiarumo. Kraštutinės dešinės partijos, iš pradžių daugiausia dėmesio skyrusios patriotinėms idėjoms, dabar savo darbotvarkėmis apima anti-imigracines pozicijas, ekonomines reformas ir priešinimąsi multikultūralizmui.
Nors daugelį metų kai kurios kraštutinės dešinės partijos buvo laikomos pernelyg radikaliomis, kad į jas būtų žvelgiama rimtai, pavyzdžiui, Prancūzijos Nacionalinis frontas, tačiau per pastaruosius parlamento rinkimus ši partija ženkliai padidino savo vietų skaičių. Naudodami praktiškai komišką retoriką, šių partijų politiniai lyderiai bando pasiekti platesnę auditoriją. Vienu pavyzdžiu galima būtų laikyti Nacionalinio fronto partijos kandidatės bandymą apsiginti nuo kaltinimų rasizmu ir antisemitizmu, kuomet ji teigė, kad „turi žydų kilmės akių gydytoją ir musulmoną odontologą“.
Kraštutinių dešiniųjų sėkmę lemiantys veiksniai
Karas Ukrainoje ir Gazos ruože, ekonominė krizė ir kiti veiksniai smarkiai prisideda prie Europoje juntamo nerimo jausmo. Gyvendami tokio neapibrėžtumo laikotarpiu rinkėjai ieško tų politinių jėgų, kurios suteiks didžiausią saugumo jausmą, o kraštutinės dešiniosios partijos tai išnaudoja savo naudai. Nemažą žmonių susirūpinimą kelia imigracijos tema. Nuo 2015 metų Europa priėmė milijonus pabėgėlių, kurie, dalies europiečių manymu, didina terorizmo ir nedarbo skaičius valstybėse. Daugelis rinkėjų mano, kad kraštutinės dešinės partijos yra geriausias atsakas, apsisaugant nuo tokių „grėsmių“, nes jos propaguoja „tradicines vertybes“ ir nacionalinius interesus. Pasipriešinimas imigracijai yra viena iš nedaugelio politikos sričių, kur įvairios kraštutinės dešiniosios partijos randa bendrą kalbą ir veikia vieningai.
Kraštutinės dešinės partijos ilgą laiką išnaudojo žmonių susirūpinimą dėl sveikatos priežiūros, prieinamo būsto ir darbo rinkos, pristatydamos migraciją kaip bendrą priešą. Toks diskursas ypač sustiprėjo 2015 m., kai ženkliai išaugo migrantų srautai. Reaguodamos į tai, centristinės partijos, nenorėdamos prarasti savo rinkėjų balsų, taip pat perėmė šią antimigracinę retoriką.
Šis požiūris lėmė Europos Sąjungos bendradarbiavimą su tokiomis šalimis kaip Libija ir Tunisu, siekiant sustabdyti migrantų srautą jiems dar prieš pasiekiant Europą. Toks bendradarbiavimas buvo kritikuojamas dėl Libijos ir Tuniso prastų žmogaus teisių rodiklių ir bendrai nuo Vakarų smarkiai besiskiriančių vertybių. Be to, tai paskatino sienų saugumo politikos stiprinimą, vaizduojant atvykėlius kaip grėsmę, ir pastūmėjo naujam migracijos ir prieglobsčio paktui, kurį ES Taryba priėmė gegužę. Tai yra reikšmingiausia ES migracijos politikos reforma per pastarąjį dešimtmetį, tačiau šis paktas greičiausiai bus laikomas nepakankamai griežtu, sprendžiant migrantų antplūdį kraštutinės dešinės požiūriu.
Kaip kraštutinės dešiniosios partijos formuoja ES politiką?
Vienas iš pagrindinių klausimų, susijusių su migracijos politika ir kraštutinių dešiniųjų partijų įtaka ES, yra tai, ar pasipriešinimas migracijai yra tikras, ar jis formuojamas šių politinių jėgų. Dešiniosios partijos dažnai pozicionuoja save kaip populistines jėgas, kurios sprendžia problemas, keliamas iš „liaudies“. Jei žmonės laiko imigraciją problema, šios partijos teigia, kad ją reikia spręsti, nepaisant platesnių perspektyvų (1). Tačiau klausimas lieka tas pats – ar migracija yra tokia didžiulė problema, ar tai tik atpirkimo ožys, sukurtas tam, kad žmonės turėtų ką kaltinti, neatsižvelgdami į nesprendžiamas vidaus politikos problemas?
Dešiniosios partijos dažnai sprendžia migracijos klausimą, formuodamos specifinę diskurso kryptį. Migrantai vis dažniau vertinami per sociokultūrinę, o ne ekonominę prizmę, naudojant plačią ir neaiškią terminologiją jų kategorizavimui. Kai kurie migrantai laikomi priimtinais, o kiti laikomi per daug kultūriškai skirtingais. Toks požiūris yra rasistiškas ir linkęs marginalizuoti jau šalyje esančias mažumas, stiprinant esamas galios disproporcijas ir netolygų politinį atstovavimą (2). Toks diskursas formuoja visuomenės požiūrį į užsieniečius ir sukuria daugiau iššūkių, su kuriais susiduria migrantai, siekdami įsitvirtinti naujoje šalyje. Valstybėse, kur egzistuoja prastai įgyvendinama integracijos politika ir migrantai laikomi grėsme saugumui, atvykstantiems žmonėms yra sunku ne tik prisitaikyti, bet ir pakeisti žmonių nuomonę apie save.
Tad kraštutinės dešinės partijų kilimas Europoje atskleidžia viešą ekonominį, politinį ir kultūrinį nesaugumą, politikams sprendžiant klausimus, kurie rezonuoja su reikšminga visuomenės dalimi. Nors šios ekstremistinės partijos naudojasi viešomis baimėmis ir susirūpinimu, būtina įvertinti galimus iššūkius, kuriuos jų politika gali kelti ES ateičiai. Europai, turinčiai tokią kultūrinę įvairovę, antimigracinių pozicijų priėmimas ir nacionalizmo įgalinimas yra kontrproduktyvus ir pavojingas, nes nepaiso ilgalaikių ekonominių perspektyvų.
Naudota literatūra:
- Mondon, A. (2022). Populism, public opinion, and the mainstreaming of the far right: The “immigration issue” and the construction of a reactionary “people.” Politics, 026339572211047.
- Ten pat.
