Atidaryti paeišką Grafinis elementas
Atidaryti paiešką Grafinis elementas
Uždaryti paieškos laukelį
X

Paremk Lietuvos žmogaus teisių centro veiklą!

Kasdien siekiame mažinti atotrūkį tarp deklaruojamų vertybių – laisva, vakarietiška, demokratiška, žmogaus teises užtikrinanti Lietuva – ir realybės, kurioje žmonės gyvena šiandien. Dirbame tam, kad užtikrintume žmogaus teises Lietuvoje ir padėtume kiekvienam jaustis oriai būnant savimi.

Reklaminis baneris Reklaminis baneris
Komentaras

Aistė Adomavičienė. Erdvėje nesigaudanti moteris nesulaukia pagalbos – toks likimas gali laukti mūsų visų

Aistė Adomavičienė, Bertos Tilmantaitės nuotr.

Aistė Adomavičienė, Bertos Tilmantaitės nuotr.

Aistė Adomavičienė, Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė | 2023 11 23

Su Onute susipažinau prieš keletą metų per vieną iš mūsų tinklo narių renginį. Buvusi mokytoja įstrigo dėl savo humoro jausmo ir todėl, kad nieko nebijodama dalijosi savo nuomone. Vėliau Onutę sutikau senjorų dienos centre, tačiau prieš metus sužinojau, kad Onutė ne tik nebeateina į centrą, bet jai jau reikia pagalbos namuose.

Organizacija, kuri teikia pagalbą Onutei, ją lanko po dvi valandas kasdien: nuperka maisto, paruošia valgyti, pabendrauja. Savaitgaliais Onute rūpinasi jos dukra.

Praėjusią savaitę sužinojau, kad Onutės sveikata smarkiai suprastėjo: ji visai nebesiorientuoja savo bute, neberanda tualeto, atsisėdusi neretai pristinga jėgų atsikelti ir nueiti iki lovos. Onutei įtariama demensija. Nors pagalbą jai teikianti organizacija daugiau nei prieš du mėnesius kreipėsi į savivaldybę, prašydama skirti intensyvesnių paslaugų, kad darbuotojai pas Onutę ateitų bent du kartus per dieną, savivaldybė sako, kad jos finansinės galimybės ribotos. Reikia laukti.

Onutės dukra jaučiasi įsprausta į kampą: ji negali sau leisti prarasti darbo ir skirti laiką tik mamos priežiūrai – pati turi vaikų, kuriais reikia rūpintis. O atlyginimas toks, kad samdyti pagalbininkų nėra iš ko. Savaitgalius skiriant mamos priežiūrai, nuovargis vis labiau slegia moterį.

Onutės ir jos artimųjų situacija – deja, vis dar labai įprasta Lietuvoje. Kaip man pasakojo minėtos organizacijos vadovė, pasirūpinti savimi negalintys žmonės pagalbos vidutiniškai laukia apie 3 mėnesius. Sako, yra buvę atvejų, kai senjoras jau būna miręs, kol ateina jo eilė. Būna, kad kai organizacija paskambina tartis dėl pirmo vizito, senjorai apsiverkia: „Aš Jūsų skambučio taip ilgai laukiau. Kur Jūs buvot?“

Pagalbą teikiančios organizacijos pajėgumų ir darbuotojų turi, tad galėtų ir norėtų dirbti daugiau, tačiau darbuotojams reikia atlyginimų, kuriems valstybė pinigų neturi. Sakytume Onutės šeimai būtų paprasčiau, jei ji galėtų gyventi senelių namuose. Deja, valstybė ir pastariesiems neskiria žadėtų pinigų – neseniai praūžė žinia, kad valstybė senelių namams vėluoja išmokėti 11 milijonų eurų.

Kur bepasisuksi, visur, kur kalbame apie socialinius reikalus, trūksta pinigų. Facebookas mirguliuoja nuo tėvų prašymų padėti surinkti lėšų jų sergantiems ar negalią turintiems vaikams, nes trūksta pinigų vaistams bei  įvairiai medicininei technika. Ar galite įsivaizduoti, kokį stresą patiria šie tėvai?

Bet pinigų nėra ne tik socialinėms ir sveikatos paslaugoms. Jau tampa rutina, kad vieną dieną prie Seimo ar Vyriausybės protestuoja policininkai, kitą – mokytojai, trečią – ugniagesiai ar Migracijos departamento darbuotojai. Jų atlyginimų nepakanka šeimoms išlaikyti.

Stebuklingos politikų lazdelės 

Politikai apie šias problemas žino. Dabartinis Prezidentas Gitanas Nausėda dar savo rinkiminės kampanijos metu žadėjo gerovės valstybę, bet, tapęs valstybės vadovu, siūlo tik išlaidas, nenurodydamas, iš ko tą gerovę finansuoti. Dabartinė Vyriausybė savo programoje taip pat buvo numačiusi mažinti pajamų nelygybę ir skurdą, deja, savo akimis liudijame, kaip bliūkšta mokesčių reforma, kuri ir turėjo finansuoti šios problemos sprendimą.

Artėjantys 2024 metai – rinkiminiai metai. Mintyse jau girdžiu kandidatų pasisakymus debatuose, kuriuose jie žadės šviesų rytojų, nepasakydami, kaip jis bus finansuojamas, arba atsipirks frazėmis, kad viską finansuosime iš ekonomikos augimo.

Tačiau ekonomikos augimas nėra stebuklinga lazdelė. Lietuvos bendras vidaus produktas (BVP) jau siekia 90 proc. Europos Sąjungos vidurkio, o Vilniaus mieste jį net viršija. Nepaisant ganėtinai gerų ekonomikos rodiklių, Onutė pagalbos nesulaukia. Kodėl? Nes pagaminamas pyragas ir toliau prastai perskirstomas: 2021 m. duomenimis Lietuva perskirstė tik trečdalį (32,3 proc.) nuo BVP, Europos Sąjungos šis vidurkis siekė 41,2 proc.

Menkas pyrago perskirstymas lemia, kad socialinė sritis ir toliau išlieka podukros vietoje: Lietuvoje šiai sričiai skiriame tik du trečdalius to, ką vidutiniškai skiria kitos ES valstybės.

Ką mes investuojame, tą ir turime – lozungai apie gerovės valstybę kasdienei žmonių realybei įtakos nedaro: mūsų žmonės ir toliau patiria vieną didžiausių pajamų nelygybę bei skurdo riziką Europos Sąjungoje. Situacija reikšmingai nesikeičia nuo pat įstojimo į ES – skursta kas penktas Lietuvos gyventojas.

Panaši situacija ir sveikatos sektoriuje. Šie skaičiai jus šokiruos: 2021 m. Lietuva sveikatos apsaugai skyrė 5,9 proc. nuo BVP, kai ES vidurkis buvo 8,1 proc. Dėl nepakankamo sveikatos apsaugos finansavimo Lietuvos gyventojai priversti už sveikatos paslaugas mokėti patys. Štai 2021 m. Lietuvos gyventojų sveikatos priežiūrai iš savo kišenės sumokėta suma sudarė 30,16 proc. visų šalies išlaidų sveikatos priežiūrai. Tai dvigubai tiek, kiek vidutiniškai (14,52 proc.) skiria kitų ES šalių gyventojai.  Atotrūkis milžiniškas.

Ar dar ilgai teks laukti pokyčių?

Nesiimant ryžtingų veiksmų ir neskiriant adekvataus finansavimo, situacija nesikeis. Ji jau nesikeičia daugelį metų. Tam, kad Onutė gautų reikiamų paslaugų, policininkai, ugniagesiai ir mokytojai ne streikuotų, o dirbtų savo darbą, reikia tikros mokesčių reformos. Ekonominiai rodikliai rodo, kad pinigų Lietuvoje tam yra.

Aštuonios skėtinės nevyriausybinės ir profesinės organizacijos, kurios iš viso vienija per 1200 organizacijų, bei mokslininkai kreipėsi į valdžios vadovus ragindami ne tik neatidėti mokesčių reformos, bet imtis ambicingos reformos, kuri atlieptų visų poreikius. Ką mes siūlome?

Nereikalingų lengvatų atsisakymas. Dar 2021 m. Finansų ministerija paskaičiavo, kad dėl egzistuojančių mokestinių lengvatų Lietuvos biudžetas netenka beveik 1 milijardo eurų. Tarptautinės organizacijos tokios kaip Pasaulio bankas bei Europos Komisija lengvatas nurodo kaip itin žalingas. Deja, anksčiau Vyriausybės pasiūlytame pakete pokyčiai šioje srityje beveik neatsispindi.

Visų rūšių pajamų apjungimas. Finansų ministerija skaičiuoja, kad maždaug 16  500 žmonių Lietuvoje gauna daugiau nei 10 000 Eur pajamų per mėnesį. Šie žmonės prie valstybės gerovės turėtų prisidėti labiau. Vyriausybė pasiūlė, kad dideles pajamas gaunantys asmenys (nuo 10 000 eurų ir 30 000 Eur per vieną mėnesį), turėtų mokėti 25 procentus gyventojų pajamų mokesčio. Gaunantiems mėnesines pajamas, kurios viršija 30 000 Eurų, jis kiltų iki 27 procentų.

To negana. Tik priminsiu, kad įprastas gyventojų pajamų mokesčio tarifas, dirbant pagal darbo sutartį,  siekia 20 procentų, o skurde gyvenančių žmonių pajamos siekia 500 eurų ar dar mažiau.

Savo kreipimesi 27 proc. tarifą siūlome taikyti tiems, kurių pajamos siekia 20 000 Eurų per mėnesį. Lyginant su kitų valstybių mokesčių sistemomis, tai – labai nuosaikus minimumas.

Papildomas mokestinis laiptelis. Būtina didinti mokestinį progresyvumą. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija siūlo taikyti mokestinius laiptelius nuo pajamų, kurios siekia maždaug 4000 Eur per mėnesį.

Kokia suma turėtų būti atspirties taškas – tolimesnės diskusijos klausimas. Tačiau jai kelią dažnai užkerta nepagrįsti gąsdinimai – neva progresyvesni mokesčiai yra komunistinis išmislas, o toks apmokestinimas griauna ekonomiką, išvaiko kapitalą ir investicijas. Tačiau tokią poziciją palaikantys asmenys nekalba, kad mokesčių progresyvumas egzistuoja praktiškai visose Vakarų valstybėse. Pavyzdžiui Airijoje, kurią dažnai mėgstame rodyti kaip proveržio valstybę, pajamoms iki 40 000 eurų per metus, taikomas 20 procentų gyventojų pajamų mokesčio tarifas. Tačiau pajamų daliai viršijančiai 40 000 eurų per metus – net 40 procentų tarifas.

Mažesni mokesčiai mažas pajamas gaunantiems žmonėms. Būtina didinti mokesčius tiems, kurie gauna ženkliai didesnes nei vidutines pajamas. O tiems, kurių pajamos nedidelės – mažinti. Vyriausybė siūlo kelti neapmokestinamą pajamų dydį, t.y. kad suma, nuo kurios nemokamas gyventojų pajamų mokestis, kiltų iki minimalios mėnesinės algos. O individualia veikla besiverčiantiems, kurių pajamos per metus nesiekia 15 000 eurų, gyventojų pajamų mokestis taip pat mažėtų, bet atsirastų papildomos socialinio draudimo įmokos, kurios suteiktų daugiau apsaugos, netekus pajamų.

Talentai tik versle ar ir mokyklose bei ligoninėse?

Tam kad mūsų senatvėje neištiktų Onutės lemtis, turime imtis tikros mokesčių reformos. T.y. apmokestinti dideles pajamas ir sumažinti mokesčius tiems, kurių pajamos mažos.

Reaguodamos į progresinių mokesčių pasiūlymus, verslo asociacijos dažnai sako, kad tai užkirs kelią talentų pritraukimui į verslą. Bet paklauskim savęs, ar mūsų visuomenei talentai nėra reikalingi mokyklose, ligoninėse ar policijoje? Ar norime senatvėje laiku sulaukti adekvačios pagalbos ir nelikti užribyje kaip ponia Onutė?

Privalome siųsti aiškią žinią valdantiesiems, kad permainos būtinos.

Komentaras parengtas įgyvendinant projektą „Mano teisės: Kokybiško žmogaus teisių diskurso stiprinimas Lietuvoje“. Projektas yra Aktyvių piliečIų fondo, finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.

Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Komentuoki