Apie vyresnio amžiaus žmonių skurdą Lietuvoje kalbame jau ne pirmus metus, tačiau skaičiai rodo, kad situacija iš esmės nesikeičia ir problema išlieka labai rimta. Tai, kad net 39,2 proc. 65 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų buvo žemiau skurdo rizikos ribos, yra labai aiškus signalas, kad orios senatvės užtikrinti Lietuvoje vis dar nesugebame.
Pagal šį rodiklį Lietuva daugiau nei dukart lenkia ES vidurkį (16,3 proc.), prastesnė situacija tik Latvijoje (41,7 proc.) ir Kroatijoje (39,4 proc.). Mažiausia senjorų skurdo rizika Slovakijoje (5,2 proc.) ir Liuksemburge (6,9 proc.).
Skurdo rizikos rodiklis nėra vien statistika – už jo slypi žmonės, kurie kasdien priversti rinktis, kam skirti kuklias pajamas: maistui, vaistams, būsto išlaikymui ar kitoms būtinoms išlaidoms.
Problema – mažos pajamos
Pagrindinė priežastis, kodėl senjorai patiria skurdo riziką, – mažos pajamos.
Augant bendroms šalies gyventojų pajamoms, skurdo rizikos riba 2025 m. buvo 699 eurai asmeniui. Kadangi ji skaičiuojama naudojant duomenis apie gyventojų 2024 m. pajamas, palyginimui, vidutinė senatvės pensija tuo pat metu buvo 609 eurai. Vadinasi, vidutinė pensija neužtikrino pajamų, siekiančių skurdo rizikos ribą (sudarė 87 proc. jos). Šis atotrūkis rodo, kad socialinio draudimo išmokos nėra adekvačios, o nuolat augančios išlaidos neleidžia vyresnio amžiaus žmonėms gyventi oriai.
Šalpos pensijos – negalios ir senatvės – net nesiekia minimalaus vartojimo poreikių dydžio (MVPD, kuris šiuo metu yra 468 eurai). Šį dydį paprastai galime paaiškinti, kaip minimalią sumą, kuri reikalinga, kad žmogus galėtų išgyventi.
Kodėl tokios mažos pensijos?
Pagrindinė priežastis – dabar į pensiją išeina ta karta, kuri buvo atsidūrusi ties lūžio tašku. Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo didelė bedarbystė, daugelis ilgą laiką neturėjo darbo, mažai sumokėjo socialinio draudimo įmokų, o tai, ką šie žmonės uždirbo sovietmečiu nėra pilnavertiškai užskaitoma.
Kita priežastis, mažesnės moterų pajamos. Tradiciškai jos dažniau dirba mažiau apmokamą darbą. Taip pat moterys dažniau turi karjeros pertraukų dėl vaikų auginimo ar artimųjų priežiūros. Visa tai lemia, kad jos sukaupia mažiau stažo, sumoka mažiau socialinio draudimo įmokų, o išėjusios į pensiją dažniau skursta. Valstybės duomenų agentūros duomenimis, 65 m. ir vyresnių vyrų skurdo rizikos lygis siekė 30,4 proc., o moterų – net 44,1 proc. Taip pat didesnė vienišų pensininkų, dažniau vėlgi moterų, skurdo rizika.
Pensijos auga ne taip greitai kaip dirbančiųjų pajamos ir nespėja su infliacija. Indeksacija taip pat nesprendžia mažiausių pensijų problemos, nes visiems proporcingai kilstelėta pensija nebūtinai reiškia pakankamas pajamas.
Lietuvoje yra nemažai priemonių, skirtų apsaugoti vyresnio amžiaus žmones nuo didžiausio nepritekliaus: pensijų priemokos, šalpos pensijos, vienišo asmens išmoka, šildymo ir kitos kompensacijos. Tačiau tai nereiškia, kad žmogaus poreikiai yra patenkinami. Pavyzdžiui, vienišo asmens išmoka yra tik kiek didesnė nei 40 eurų per mėnesį, todėl vienišam žmogui ji negali iš esmės pakeisti jo finansinės situacijos.
Teritorinis skurdas
Vyresnio amžiaus žmogaus galimybes gyventi oriai lemia ne tik jo pajamų dydis, bet ir tai, kur jis gyvena.
Kaimiškose teritorijose skurdo ir socialinės atskirties rizika yra gerokai didesnė, o vyresnio amžiaus žmonių dalis tarp gyventojų ten taip pat didesnė. Tačiau būtent regionuose pagalbos sistema dažnai yra sunkiau pasiekiama. Trūksta transporto, sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų, specialistų, o atokiose vietovėse net fizinis privažiavimas prie žmogaus gali tapti problema.
Socialinių paslaugų teikėjai pasakoja apie keturių, šešių ar net dešimties mėnesių pagalbos į namus laukimo eiles. Kai kuriose savivaldybėse paslaugų skaičių riboja iš anksto nustatytos kvotos ir finansavimo limitai. Tai reiškia, kad žmogus gali turėti realų poreikį, tačiau pagalbos negaus todėl, kad savivaldybė tam konkrečiu metu nėra numačiusi vietos.
Vyresnio žmogaus atveju kelių mėnesių laukimas nėra neutralus. Jo sveikata gali stipriai pablogėti, jis gali būti hospitalizuotas, patekti į slaugos įstaigą arba tiesiog nebesulaukti paslaugos.
Dalis vyresnio amžiaus žmonių gyvena aplinkoje, kuri pati savaime didina skurdą ir socialinę atskirtį – namuose be elektros ar tinkamo šildymo, su sugriuvusiomis krosnimis, atokiose sodybose. Kai kuriems senjorams socialinis darbuotojas ar individualios priežiūros darbuotojas yra vienintelis žmogus, kurį jie reguliariai sutinka.
2025 m. beveik trys iš dešimties vienišų 65 metų ir vyresnių žmonių Lietuvoje negalėjo pakankamai šildyti savo būsto. Tai rodo, kad vyresnio amžiaus žmonių skurdas yra glaudžiai susijęs ir su būsto kokybe bei energijos kaštais.
Ką turime keisti?
ES kovos su skurdu strategija akcentuoja, kad skurdas – kompleksinė problema, reikalaujanti integruoto požiūrio ir skirtingų institucijų įsitraukimo. Vyresnio amžiaus žmonių skurdo problema Lietuvoje tai puikiai iliustruoja ir siekiant ją spręsti būtina veikti keliomis kryptimis vienu metu.
Pirmiausia būtina užtikrinti adekvačias pajamas. Mažiausios pensijos ir išmokos neturėtų būti mažesnės už minimalaus vartojimo poreikių dydį. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje reikia spręsti ir pačios pensijų sistemos adekvatumo klausimą – kad žmogaus pajamos senatvėje būtų pakankamos ne tik išgyventi, bet ir dalyvauti visuomeniniame gyvenime.
Parama ir valstybės pagalba šiuo metu labai tiksli ir teikiama tik itin sudėtingose situacijose esantiems žmonėms. Vertėtų pakelti kartelę, kad pagalbą galėtų gauti didesnis skaičius žmonių, kol dar neatsidūrė skurde.
ES kovos su skurdu strategija akcentuoja išmokų ir paslaugų prieinamumą bei išmokų nepaėmimo problemą.
Socialinių paslaugų sistema turi būti orientuota ne į tai, kiek žmonių galime aptarnauti pagal iš anksto numatytą biudžetą, o į tai, kiek žmonių realiai reikia pagalbos. Todėl ypač svarbu stiprinti paslaugas regionuose ir atokiose gyvenvietėse.
Negalime tikėtis, kad vienišas, interneto neturintis ar sunkiai judantis senjoras pats nueis į savivaldybę, susiras informaciją ir užpildys dokumentus. Reikalinga aktyvesnė, žmogų pasiekianti sistema, įtraukiant seniūnijas, šeimos gydytojus, bendruomenes, vaistines, NVO ir kitus vietos tinklus, o socialinės, sveikatos ir ilgalaikės priežiūros paslaugos veiktų kartu.
Verta svarstyti plačiau taikyti „vieno langelio“ principą: žmogus neturėtų kiekvieną kartą iš naujo įrodinėti savo situacijos ir pildyti skirtingų prašymų, kad gautų tai, į ką turi teisę.
Mažos pajamos ir prastos būsto sąlygos ypač skaudžiai susijungia senatvėje. Jei žmogus negali susimokėti už šildymą, gyvena nesaugiame, energetiškai neefektyviame būste, neturi galimybės nuvykti pas gydytoją ar apsipirkti, jo socialinė atskirtis tampa daug didesnė. Būtina ne tik kompensuoti šildymą, bet ir investuoti į būsto renovaciją, pritaikymą, energinį efektyvumą. Čia proveržio leidžia tikėtis Socialinio klimato plano priemonės.
Ir, žinoma, turime nepamiršti vienatvės. Reikia ne tik socialinės priežiūros, bet ir bendruomeninių veiklų, savanorystės, pavežėjimo, užimtumo ir kitų galimybių išlaikyti socialinius ryšius.
Mūsų tikslas turėtų būti sukurti tokią socialinės apsaugos sistemą, kurioje žmogaus pajamos, paslaugos, būstas, sveikatos priežiūra ir galimybė išlikti bendruomenės dalimi veiktų kaip viena sistema. Tik tada galėsime kalbėti apie iš tiesų orią senatvę Lietuvoje.
