„Visuomet gėda buvo apie tai kalbėti – nesinorėjo šios temos liesti. Mokyklos laikais labai jausdavau bendraamžių atstūmimą. Jie nuolat pabrėždavo, kad esu iš provincijos ir su paprastais rūbais – tarsi jiems gėda būtų su manim bendrauti“, – tokia savo vaikystės realybe su manimi pasidalijo Eligija. Nepaisant skurdo patirtį gaubiančio gėdinimo ir rodymo pirštais, šilališkė Eligija jau ne vienerius metus dalyvauja skurdo patirtį turinčių žmonių susitikimuose su sprendimų priėmėjais.
„Būna ir tokių?“ – paklausite. Būna. Būna jau ir Lietuvoje
2020 metais viena moterų krizių centro darbuotoja Eligiją pakvietė į skurdą patiriančių žmonių susitikimą su vietos sprendimų priėmėjais. Po šio susitikimo sekė dalyvavimas nacionaliniame skurdo patirtį turinčių žmonių susitikime, o vėliau – ir tarptautiniame susitikime Briuselyje.
Eligija pasijuto matoma, suprato, kad jos nuomonė ir patirtys – svarbios, o ne tik nuolatiniai gėdos jausmo šaltiniai. Dalyvavimas diskusijose, susitikimuose, galimybė kalbėti apie savo patirtį jai tapo lūžio tašku: 2021 metais ji pradėjo socialinio darbo studijas, tam kad padėtų kitiems, turintiems skaudžių gyvenimo patirčių.
Skurdo patirtį turinčių žmonių susitikimo akimirka, NSMOT nuotr.
Kodėl skurdo patirtį turinčių žmonių susitikimai gali ne tik prisidėti prie tokių žmonių kaip Eligija asmeninio gyvenimo transformacijos, bet ir leisti efektyviau kovoti su skurdu savivaldos ar valstybės mastu?
Kunigo pradėta revoliucija
1917 m. Prancūzijoje, migrantų šeimoje gimė Joseph Wresinski. Berniukas augo absoliučiame skurde, tad vėliau tapęs pranciškonų kunigu ir kapeliono pareigoms paskirtas į itin skurdžią Paryžiaus priemiesčio Noisy-le-Grand parapiją, jis pradėjo kovos su skurdu revoliuciją.
Iki tol buvo įprasta į skurstančiuosius žiūrėti kaip į labdaros objektus, neturinčius savo balso bei nedalyvaujančius sprendimų priėmime. Tokia vertikali prieiga ne tik mažino ir vis dar mažina pagalbos efektyvumą, bet ir dažnai iki skaičiukų nužmogina skurdą patiriančius žmones. Ar galima iš tikrųjų spręsti problemą, kai į jos sprendimą neįtraukmai žmonės, kenčiantys nuo problemos? J. Wresinski atsakymas buvo aiškus – ne.
Kunigas manė, kad skurdas yra žmogaus teisių pažeidimas ir siekė, kad skurdą patiriantys žmonės patys taptų savo teisių gynėjais: jis sukūrė naują bendruomenės organizavimo modelį – ne labdara „iš viršaus“, o lygiavertis bendradarbiavimas. Ne už juos, o kartu su jais.
Skurdo patirtį turinčių žmonių susitikimo akimirka, NSMOT nuotr.
Toks modelis remiasi keturiais esminiais principais: pirma – „niekas neturėtų būti paliktas nuošalyje“, politiniai ir socialiniai sprendimai turi apimti visus, ypač tuos, kurie patiria giliausią atskirtį; antra – tiesioginis dalyvavimas, kai sprendimai kuriami kartu su skurdą patiriančiais žmonėmis, o ne už juos; trečia – orumas ir lygybė, kova su skurdą patiriančių žmonių stigmatizacija ir diskriminacija; ketvirta – kultūros ir žinių prieinamumas, kurie laikomi esminėmis priemonėmis prieš skurdą.
Sėkmės istorijų galėtų būti kur kas daugiau
Šiandien J. Wresinski inicijuoto judėjimo sukurtas modelis integruotas į daugelio pažangių valstybių kovos su skurdu politiką. Tokiose valstybėse kaip Portugalija, Belgija, Prancūzija, Norvegija ir kt. skurdą patiriančių žmonių įtraukimas į sprendimų priėmimą – jau įprasta praktika. Valstybės supranta, kad toks įtraukimas – ir valstybės išteklių taupymas: politikai ar ekspertai gali turėti teorinių vizijų, bet skurdą patiriantieji gali parodyti, kas veikia praktikoje ir kas ne. Tai padeda išvengti neefektyvių ar brangių iniciatyvų, kurios nesprendžia esmės.
Skurdo patirtį turinčių žmonių susitikimo akimirka, NSMOT nuotr.
Lietuvoje tokių kaip Eligijos sėkmės istorijų galėtų būti kur kas daugiau, tačiau skurdo patirtį turinčių žmonių įtraukimą į politikos formavimą vis dar galima vadinti fragmentišku, jis remiasi tik nevyriausybinių organizacijų pastangomis, nors politikai ir kiti sprendimų priėmėjai po susitikimų sako, kad jiems jie lygiavertiškai reikalingi.
Kas toliau?
Nuo 2018 m. surengėme 20 skurdą patiriančiųjų ir sprendimų priėmėjų susitikimų, juose dalyvavo per 500 skurdo patirtį turinčių žmonių. Kartu su Eligija bei kitais susitikimuose dalyvavusiais žmonėmis, taip pat ir partnerių organizacijomis parengėme skurdo patirtį turinčių žmonių įtraukimo į socialinės politikos formavimą gaires. Jose pateikėmė praktinių rekomendacijų, kurios padeda sukurti prielaidas skurdą patiriantiems asmenims tapti lygiaverčiais politikos formavimo partneriais, kartu užtikrinant efektyvius ir tvarius sprendimus, atliepiančius tikruosius visuomenės grupių poreikius.
Šios gairės – kvietimas permąstyti socialinės politikos formavimą iš esmės: ne tik apie žmones, bet su žmonėmis.
„Labai linkiu, kad žmonės nebijotų garsiai kalbėti apie savo problemas bei įsitrauktų į nacionalinius susitikimus tam, kad šalyje mažėtų socialinė atskirtis bei skurdas“, – sako Eligija.
Aš linkiu, kad politikai bei kiti sprendimų priėmėjai neišsigąstų skurdo patirtį turinčių žmonių balso ir jis pagaliau taptų girdimas, priimant sprendimus, susijusius su šia didele mūsų visuomenės dalimi.
Projektas įgyvendinamas pagal VšĮ „Atviros Lietuvos fondas“ programą „Verta!“, finansuojamą Europos Sąjungos lėšomis. Gairėse išdėstytos pozicijos atspindi autorių nuomonę ir nebūtinai sutampa su Europos Sąjungos ar EACEA požiūriu.
