Mokykla – viena svarbiausių vietų, kurioje formuojasi žmogaus asmenybė, požiūris ir nuostatos. Čia galima tapti atviru ir empatišku arba priešingai – užsidariusiu ir sugeriančiu stereotipus. Tuo įsitikinusi Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Aurelija Auškalnytė, kartu su kolegėmis švietimo specialistams vedusi mokymus apie negalią ir smurtą. Pasak ekspertės, įtraukus švietimas yra svarbiausias įrankis, leidžiantis mažinti žmonių su negalia atskirtį mūsų visuomenėje ir užtikrinti smurto artimoje aplinkoje prevenciją. Daugiau apie iššūkius ir būdus juos įveikti – pokalbyje su A. Auškalnyte.
Aurelija, ar šalies mokyklose jau yra daug kalbama apie negalią? Jei ne, kas tam trukdo?
Mokyklose dažniau yra kalbama apie specialiuosius ugdymosi poreikius, nei tiesiogiai apie negalią. Į tai įeina ir fizinė, judėjimo negalia, ir autizmo, dėmesio sutrikimai, disleksija… Požiūris į skirtingas negalias turinčius vaikus nėra visiškai vienodas. Ypatingai daug įtampos mokyklose kelia būtent elgesio ir emocijų sutrikimų turintys, autistiški vaikai, ir situacijos, kai elgesys yra toks, kokį mokytojai automatiškai laiko nepriimtinu. Žinoma, tai yra didžiulis iššūkis pedagogams, nes supratimas, kad klasėje gali būti įvairūs vaikai kertasi su mūsų turimu mokyklos įsivaizdavimu, kur svarbiausi – akademiniai pasiekimai.
Tad kas turi įvykti, kad situacija pasikeistų? Reikia iš pamatų keisti savo supratimą, ką mes iš tiesų veikiame mokykloje. Juk tai yra vieta, kur skirtingi vaikai gali atrasti savitus gebėjimus ir džiaugtis bendravimu, tarpusavio rūpesčiu, mokymosi procesu. Turime suprasti, kad tai yra tokios pačios vertybės, kaip ir akademiniai pasiekimai.
Mokymų vedimo patirtis atskleidė, kad ugdymo įstaigos nėra vienodai pasirengusios būti įtraukios – skirtingai kalba apie negalią, išmano ir naudoja įvairias metodikas. Yra mokyklų, jau ne vienus metus dirbančių su įvairiais vaikais ir besidalijančių sėkmės istorijomis. Pedagogai pasakoja, kad iš pradžių nežinojo, kaip dirbti, nerimavo, kaip suvaldys klasę, ar neatsiras patyčių, o vėliau savitų ypatybių turintis vaikas tapo neatskiriama klasės dalimi. Tokios istorijos itin svarbios panašios patirties dar neturinčioms ugdymo įstaigoms.
Kaip keičiasi požiūris į negalią mokyklose? Ar pastebima teigiamų ženklų?
Mano manymu, nuo absoliutaus priešiškumo įtraukiam švietimui ir visai įvairovės sampratai, esame taške, kai tai kelia įtampą, daug klausimų, tačiau jau yra ieškoma sprendimų. Esame supratimo fazėje, kai įsisąmoniname, kad turime judėti link įtraukios aplinkos, keisti savo nuostatas, susipažinti su skirtingais vaikais. Ir nors mums dar trūksta būdų ir įrankių, kaip tai daryti, mes esame nusprendę bandyti ir judėti į priekį.
Kokia forma reikia kalbėti apie negalią mokyklose? Kokie bendruomenės nariai turėtų būti įtraukiami į šiuos pokalbius ir kodėl?
Dirbdamos su ugdymo įstaigomis, jų darbuotojus pakvietėme tyrinėti savo pačių santykį su negalia – tą, kurį atsinešame iš vaikystės. Klausėme jų, kokias patirtis, emocijas jie patyrė susidurdami su negalią turinčiais žmonėmis. Suaugusių žmonių pasakojimuose atsiskleidė labai daug baimės, nejaukumo, susidūrimo su mitais. Kartu tyrinėjome šias patirtis ir supratome, kad jos vis dar daro įtaką. Reflektuodami savo santykį su negalia, į ją galime pažvelgti tarsi kitomis akimis. Šią refleksiją lydi supratimas, kad negalia yra natūrali mūsų visų gyvenimo dalis.
Antras labai svarbus žingsnis – žodyno pokytis. Turime išmokti vartoti jautrų, pagarbų žodyną. Pavyzdžiui, dažnai sakoma: žmonės su negalia ir „normalūs“ arba „sveiki“ žmonės. Ar susimastėte ką tokia frazė reiškia? Turime išmokti kalbėti apie žmones su negalia ir žmones be negalios. O dažnai mums net nereikia minėti negalios – kalbame apie konkrečius žmones ir jų savybes.
Taip pat pastebime, kad didelę mokytojams kylančios įtampos dalį kuria tėvai. Neretai pasitaiko atvejų, kai tėvai kreipiasi į mokytojus prašydami, kad elgesio iššūkių turintys vaikai būtų pašalinti iš klasės. Tad mokytojai jaučiasi tarsi įkalinti baimės neįtikti vieniems ar kitiems. Trūksta mokytojų bei įtraukties klausimų palaikymo iš tėvų pusės. Čia yra kalnas, kurį reikia perkopti po vieną mažą žingsnelį – organizuoti susitikimus bendruomenėje, suteikiant daugiau žinių. Mokyklos turėtų transliuoti labai aiškią nuostatą visai tėvų, mokyklos bendruomenei apie savo požiūrį ir ėjimą įtraukties keliu.
Su kokiais dar sunkumais ir iššūkiais susiduriama kalbant apie negalią mokyklose?
Verta dar kartą išskirti vidines žmonių nuostatas. Mūsų visuomenei sunku priimti žmones su negalia, nes mes užaugome nepratę matyti, nepratę su tuo susidurti, nežinome, kokia yra bendravimo etika. Ne išimtis ir mokytojai – jiems ne visada suteikiama žinių, kaip prie skirtingų vaikų prieiti, kaip juos suprasti. Tad koją vis dar kiša būtent šis įsisenėjusių nuostatų ir žinių trūkumo mišinys.
Kaip įtraukus švietimas gali pakeisti žmonių su negalia kasdienybę?
Svarbu suprasti, kad įtraukus švietimas yra pats reikšmingiausias būdas mažinti žmonių su negalia izoliaciją mūsų visuomenėje. Tai yra pradžių pradžia, pamatas kelyje link visuomenės, kurioje mažėja diskriminacijos ir stigmų. Įtraukus švietimas radikaliai gali pakeisti dabartinę situaciją. Taikant įtraukų švietimą užaugs karta, kurioje matysime mažiau žmonių su negalia izoliacijos, kuri dažnai sukuria sąlygas ir smurtui artimoje aplinkoje. O kartu ir mes gyvensime visuomenėje, kurioje akademiniai pasiekimai ir karjera nėra vienintelės vertybės. Ne mažiau svarbus tampa rūpestis aplinkinių ir savo emocine savijauta, saugios ir tarpusavio parama grįstos aplinkos kūrimas.
