Atidaryti paeišką Grafinis elementas
Atidaryti paiešką Grafinis elementas
Uždaryti paieškos laukelį
X

Paremk Lietuvos žmogaus teisių centro veiklą!

Kasdien siekiame mažinti atotrūkį tarp deklaruojamų vertybių – laisva, vakarietiška, demokratiška, žmogaus teises užtikrinanti Lietuva – ir realybės, kurioje žmonės gyvena šiandien. Dirbame tam, kad užtikrintume žmogaus teises Lietuvoje ir padėtume kiekvienam jaustis oriai būnant savimi.

Reklaminis baneris Reklaminis baneris
Komentaras

Akvilė Giniota. Mums jūs ne-rūpit: kaip būti šalia translyčių?

Akvilė Giniotaitė, asmeninio archyvo nuotr.

Akvilė Giniota, asmeninio archyvo nuotr.

Akvilė Giniota, lytiškumo ugdymo specialistė, „Ne Kopūstų Vaikai“ autorė | 2023 06 12
Komentarų skaičius

1

Mano sūnūs mėgsta rengtis sijonus ir aš to kartais tiesiog nepernešu. Ne todėl, kad berniukuose su sijonais kažkas blogai, o todėl, kad kartais paprasčiausiai noriu, kad mano gyvenimas būtų patogesnis. Kad man nereikėtų nuolat pagauti tų žvilgsnių. Išgirsti tų prislopintų (arba ne) komentarų: čia berniukas ar mergaitė. Kad netektų būti situacijose, kai kažkas mano vaikų arba manęs paklausia: kodėl jie su sijonais? Kad man niekada nereikėtų pamatyti, kaip mano vaiko kūnas pastyra nuo tų klustelėjimų.

Vienas vaikas dažnai manęs klausia, kodėl kiti berniukai nevaikšto su sijonais? Gal bijo? Aš atsakau, kad taip. Dar priduriu sau mintyse, kad dažniausiai tiesiog tėvai neleidžia. Arba leidžia tik namie, bet neleidžia išeiti su sijonais iš namų. Aš labai didžiuojuosi abiem savo vaikais. Vienas drąsiai visiems deklaruoja, kad jam patinka ir sijonai, ir suknelės. O kitas labai aiškiai jaučia ir supranta, kad sijonai berniukams nėra norma, tačiau jo savivertė užtektino tūrio, kad vis tiek su jais drąsiai vaikščiotų.

Vis dėlto aš vis tiek kartais labai norėčiau, kad tų sijonų nebūtų mano vaikų garderobe. Nors ir sijonas tėra viso labo audinys. Kaip ir chalatas, perjuostas rankšluostis ar kiltas. Ir nors norėčiau, kad man nereikėtų turėti reikalų su tomis mikro ir makro situacijomis, kuriose tenka atsidurti –  ginsiu iki paskutiniosios jų norą nešioti sijonus. Nes tai yra TIK drabužiai. Įsivaizduokim, kad koks nors kitas drabužis būtų priskirtas kuriai nors iš lyčių ir viena iš tų lyčių negalėtų jo rengtis, nes neva nenormalu. Na, kad ir kelnės. Oi, palaukit. Tiksliai. Juk prieš 100 metų mes galvojom, kad moterys pasiligojo arba, kad moterys amoralios, kai norėdavo kelnes apsivilkti…

Bet čia tą pradžią rašiau dėl kitos temos. Tai yra intro į temą apie translytiškumą.

Iškart priduodu atspirties tezę: man šiame tekste visiškai nėra svarbu, kas sąlygoja translytiškumą. Gamta ar psichologija. Žinau, kad translytiškumo buvo visada, visur ir tebėra ir visur visada bus. Žmogaus lytis yra netvarkinga. Mes norėtume, kad ją būtų patogu atskirti į dvi nesusisiejančias zonas.  Bet, o tu gyvenime, kaip tu neveiki pagal mūsų įsivaizdavimą, koks tu turėtum būti.

Aš žinau, kad dalis žmonių tiesiog jaučiasi esantys kitos lyties. Jie to nesusigalvoja. Jie tą jaučia kiekviena kūno ląstele. Tai nėra „aš apsisprendžiau ir užsimaniau“ kategorija. Tai yra „taip yra“ kategorija. Joks žmogus sąmoningai nepasirinktų savo kailiu, savo oda patirti atstūmimo, pašaipų, transfobiškų memų jūros ar absoliutaus ignoro.

Tad tą dalyką konstatuoju –  translyčiai žmonės yra. Tai yra faktas. Net jeigu mums nepatinka tas faktas ir mes jo nesuprantame – mūsų nesupratimas negali priversti to fakto išgaruoti. Bet kažko nesuprantant, visada galima rinktis pabandyti suprasti.

Paskutiniu metu girdžiu daug translyčių asmenų reikalų neigimo, naudojantis argumentu, kad translytiškumas yra išpūstas burbulas, nes dalis translyčių nusprendžia atsikeisti lytį atgal. Ir… Taip, tai yra tiesa. Tokių atvejų būna. Ir, taip, radikaloki konservatyvoki žmonės labai jį eksploatuoja. O liberaloki ir žmogaus teisėms prijaučiantys žmonės labai ignoruoja tą faktą.

Kodėl? Iš baimės ir nerimo, kad taip sunkiai kovojama kova už translyčių asmenų teises, pagarbą, orumą ir paprasčiausią priėmimą, kaip vieną iš buvimo žmogumi patirčių – kad ta kova susilpnės.

Vis dėlto tai, kad tas keletas procentas asmenų suvokia, jog jie vis tik nėra translyčiai arba kad vis tik ne tokio gydymo jie norėjo, nurodo ne į translytiškumo kaip fenomeno trapumą ar nepagrįstumą, o į sveikatos paslaugų sistemos spragas ir šiaip – gyvenimo ir lyties jame sudėtingumą.

Rūpinimasis translyčių asmenų poreikiais nėra lengva sritis sveikatos paslaugų sistemoje daugeliu pjūvių. Pavyzdžiui, vis dar gausu tyrimų, kur yra tiriami bendrai žmonės ir jiems yra kuriamas gydymas, vaistai, tačiau į tuos tyrimus labai dažnai įtraukiami vien vyrai, nes jų organizmas yra „neišdarkomas“ ciklo. Moterys neįtraukiamos… Tad moterys yra apleistos tokiuose tyrimuose. Ir tokiais atvejais moterys gauna gydymą, testuotą „ant vyrų“. Bet translyčiai asmenys tokiuose tyrimuose – kaip žmonių kategorija – apskritai bemaž neegzistuoja. Tai yra absoliuti spraga.

Bet grįžkime prie pirminės temos ir sveikatos paslaugų, tiesiogiai susijusių su translytiškumu. Taip, kartais būna netinkamai diagnozuojama. Taip, kartais translyčiai asmenys pasirenka tam tikras procedūras – hormonų terapiją ar chirurgines intervencijas ir vėliau to gailisi. Arba, taip, lytis nenustoja fluktavusi net ir po procedūrų.

Bet taip juk jau būna sveikatos sistemoje. Gydoma visai ne tas, kas ir sukelia kažkokią būseną. Savijautos priežasties ir pasekmės santykis miglotas. Arba pasirenkame gydymą – pvz., akių operaciją ir jos gailimės, nes matome dar prasčiau. Tad kodėl konkrečiai translytiškumo atveju nesėkmingos istorijos pasitelkiamos panikai sėti? Ogi todėl, kad esame transfobai. Todėl, kad net sveikatos paslaugas ir nesėkmingas jų istorijas stigmatizuojame. Matome ir girdime ne apie žmones ir jų istorijas, o apie monstrus ir siaubo istorijas. Arba tokias istorijas tildome tam, kad nepakenktų didesniam tikslui. Kaip šį aspektą tyrinėjantis mokslininkas MacKinnon įvardija: „Negaliu sugalvoti kito pavyzdžio, kur tau nebūtų galima kalbėti apie savo sveikatos apsaugos pasirinkimus jeigu nesi patenkintas jų rezultatu.“

Translytiškumas yra įkrauta tema. O kai translytiškumas pasidaro nevienareikšmiškas, net mokslininkai bijo ją tyrinėti. Viena vertus, bijo, kad bus pasmerkti ir pavadinti radikalais. Kita vertus, bijo, kad tikrieji radikalai arba šiaip tiesiog neišmanantys ir / ar neempatiški žmonės imsis neetiškų sprendimų ir mokslinius duomenis pasitelks atskirčiai didinti bei transfobijai įteisinti įstatymais ir pan.

O tai yra šiurpu.

Tai dabar noriu sugrąžinti sijonus. Man jie tikrai tarpais sukelia nerimo. Mano vaikai išgirsta aibę komentarų. Na, tie komentarai neplūsta kiekvieną dieną kaskadomis. Vis dėlto yra paprasčiausiai per daug net ir ta viena replika. Man, kaip mamai.

Tai dabar pagalvokime, jeigu aš dėl sijonų taip vis pasijaučiu… Kaip tuomet turi jaustis translyčio vaiko tėvai? Kaip turi išgyventi translyčio vaiko mama? Kai šitoje transfobiškų srutų jūroje ji niekaip niekaip negali užstoti savo vaiko? Nes jos tiesiog per mažai? Nes iš saugių namų vis tiek į išorę išeiti reikia. Srutos srūva per visus plyšelius. Socialiniuose tinkluose. Žiniasklaidoje. Seime. Mokykloje. Klasėje.

Visokių translyčių asmenų būna. Vieni sąlyginai ramiai išplaukia per srutų jūrą ir atranda būdų, kaip (beveik) nesusitepti. Kitiems labai sunku joje plaukti. Srutas jie toleruoja prastai. Yra jautrūs ir pažeidžiami. Tokiems asmenims itin svarbus bendruomenės, visuomenės palaikymas ir gebėjimas būti šalia. Tokiems asmenims itin svarbu, kad kažkas – ne tik mama, ne tik tėvai – bandytų suprasti ir kurti palaikančią atmosferą.

Daugybę kartų per mokymus, pasisukus kalbai apie LGBTIQ, esu girdėjusi, kaip mokytojai sako: bet mes viską čia toleruojame, ko jiems dar reikia??? Niekas jiems nieko nesako, nekreipia į juos dėmesio, o jie vis tiek pasišiaušę sėdi! Linkime gera, vis dėlto taip yra daugmaž pasakoma „tegu būna jie tais LGBT – mums nerūpi“. O čia ir yra didžioji drama. „Mums nerūpi“ drama. Tam, kad socioemocinis klimatas gerėtų – mums turi rūpėti. Mes turime išmokti būti su šiomis temomis. Mums turi tapti patogu. Kol nebus patogu būti su įvairove, tol tikrasis priėmimas neįvyks. Tol žmonės nepasijus priimti. Tad mums turi rūpėti, jeigu norime, kad LGBTIQ mokiniai norėtų ateiti į mokyklą, į klasę. Kad norėtų mokytis. Kad norėtų būti su bendruomene. Kad neiškristų nei iš mokyklos, nei iš gyvenimo.

Aišku, esu ir daugybę mokytojų girdėjusi, kuriems rūpi, bet kurie tiesiog neįsivaizduoja, kaip būti. Kaip padėti.

LGBTIQ temos yra mokyklos kasdienybė. Mokyklos koridoriai yra užtvindyti „tu gėjus!“ replikomis ir „tu nenormalus“ atmosfera.

Ką daryti? Mokykloms reikia DAUG kokybiškų mokymų, kad šiose kasdienybės temose būtų paprasčiau naviguoti. Mokyklos, investuokite į tokius mokymus. Pamatysite, kaip atsipirks. Taip daug daugiau mokytojų ir mokinių paprasčiausiai geriau jausis. O kai geriau jausis – ir rezultatai bus geresni. Visų.

Ir grįžtant prie šūdų. Atsiprašau, kad čia taip tuos šūdus prieš nosį padėjau. Bet kai kurie žmonės labai labai stipriai kenčia vien dėl to, kad kažkas nesupranta ir nebando suprasti translytiškumo. Vien dėl to, kad kažkam asmeniškai tai šlykštu, nors tai NIEKAIP asmeniškai jų ir nepaliečia. Vien dėlto, kad kažkas kovoja principinę kovą apibrėžti lytį kuo aiškiau ir padėti ją į kuo aiškesnę kategoriją. Patogią ir vadovėlišką. Ignoruojant į vadovėlius neįtelpančius žmones ir jų istorijas.

Ir paskutinis pastebėjimas – kas bus jeigu mokykloje kalbėsime apie translytiškumą? Žinau, kad nemažai suaugusiųjų nerimauja, kad tai privers jų vaikus ir mokinius kvestionuoti savo lytį. Vis dėlto ne, taip translytiškumas neveikia. Tai nėra sloga. Tai kur kas komplikuotesnis reikalas negu „išgirdo ir patapo“. Žmonės būna translyčiais, nors ir gyvenime nieko apie tai nebūna girdėję, tačiau nuo pačių pirmųjų prisiminimų apie save jautę, kad kažkas „ne taip“. Arba vieną dieną, ilgų realizacijų apie save kelyje, suvokę, kad greičiausiai tas „kažkoks“ jausmas, lydėjęs ilgą laiką, gali būti translytiškumas.

Tad reziumuojant, tegu mums rūpi! Atiduokime savo energiją ne rietenoms, o pastangoms kuo geriau suprasti šią sritį, kad galėtume užtikrinti etikos, empatijos principais ir moksliniais tyrimais grįstą profesionalią pagalbą sveikatos pasirinkimų kelyje.

Susiimkime pagaliau jau.

Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Komentuoki

  1. Edgaras

    Jei esi translytis ir i visuomene eini su reikalavimais tai atsitrenki i siena. Nereikia saves statyti ant pjedestalo, nenoreti jog kiti glostytu tavo savimeile ir nebus problemos. Visi zmones eina i visuomene ir ten mokosi socialiniu niuansu o ne atvirksciai.