Praėjusiais metais sudarytas pirmasis Lietuvos romų sakytinės istorijos archyvas, kuriame Lietuvos romai gimtąja kalba pasakoja apie savo patirtis skirtingais laikotarpiais. Kaip romų bendruomenė atsimena Holokaustą, sovietmetį bei Kirtimų gyvenvietės kaitą? Kodėl svarbu įtvirtinti romų genocido atmintį Lietuvoje nacionalinėje istorijoje ir viešajame diskurse? Pokalbis su antropologe Agneška Avin, viena iš archyvo sudarytojų.
Kaip kilo idėja sukurti romų istorijos archyvą Lietuvos romų dialektu?
Archyvo idėja kilo prieš dvejus metus, kai lapkričio 5 d. buvo minima Tarptautinė romų kalbos diena. Diskusijoje apie romų kalbą ir jos ateitį Lietuvoje prof. Jolanta Zabarskaitė iškėlė problemą – valstybės lygmeniu nesistengiama nagrinėti ir išsaugoti romų kalbą su Lietuvos romų dialektu, į šią veiklą įtraukti Lietuvos mokslininkus. Iki tol romų kalba Lietuvoje dažniausiai buvo tyrinėjama užsienio mokslininkų.
Mūsų archyvas nebuvo pirmas bandymas rinkti informaciją apie romų istoriją Lietuvoje – mokytojas Vytautas Toleikis ir antropologė Aušra Simoniūkštytė yra užrašę prisiminimų lietuvių kalba, bet tai vyko prieš dvidešimt metų. Dabartinis archyvas, kurio parengimą parėmė Tautinių mažumų departamentas, skiriasi tuo, kad jis buvo rengtas romų kalba.
Agnieška Avin, asmeninio archyvo nuotr.
Kaip atrodė archyvo rinkimas? Leidotės į etnografines keliones?
Rinkdami archyvą, siekėme išsaugoti kalbą, ją skaitmenizuoti bei suteikti pašnekovams tokią poziciją, kuri jiems leistų pasakoti savo istoriją gimtąja kalba. Surinkta informacija buvo verčiama iš romų kalbos į lietuvių, šiuo metu yra rengiamas vertimas ir į anglų kalbą.
Išvykome į etnografinę ekspediciją per visą Lietuvą, kur susitikome su skirtingais bendruomenės nariais. Orientavomės į vyriausiąją kartą dėl kalbos grynumo ir dėl istorijų, kurias jie gali papasakoti. Norėjome įrašyti prisiminimus apie Holokaustą, Antrąjį pasaulinį karą, klajoklišką gyvenimo būdą, papročius, tradicijas, kitaip tariant, surinkti ir etnografinį archyvą.
Kartu į ekspedicijas vyko jauni romai, kurie įrašinėjo pokalbius, bendravo, išgirdo savo tautos istorijas apie Antrąjį pasaulinį karą iš pirmų lūpų. Tai buvo svarbus ir aktyvus savo istorijos mokymasis.
Prie archyvo kūrimo komandos prisijungė Kirill Kozhanov, gerai žinomas Baltijos romų dialektų žinovas, taip pat Gopalas Michailovskis, vienas iš Lietuvos romų bendruomenės lyderių, kuris studijuoja Vidurio Europos universitete. Skirtingi mokslininkai rašė apie romų kalbą, romų socialinį bei kultūrinį kontekstą Lietuvoje.
Romų šeima. Vaitkuškio kaimas, Ukmergės raj. 1899 m. Fotografija iš grafo Stanislovos Kazimiero Kosakovskio albumo, saugoma Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje.
Toks archyvas labai aktualus ir jautrus laikui: pavyzdžiui, prieš pusmetį mirė Adelė iš Kybartų. Archyve liko užfiksuotas jos pasakojimas apie sunkumus, patirtus nacistinėje Vokietijoje, į kurią ji buvo išvežta priverstiniams darbams. Taip pat apie tai, kaip jos tėtis gelbėjo romus. Po pokalbio atradome registracijų lapus, kurie rodo, kad Adelės brolis ir žmona grįžo iš stovyklos plytų fabrike, Saksonijoje.
Kokie ryškiausi kultūriniai ir socialiniai dalykai išsiskyrė ruošiant archyvą?
Didžiausia archyvo dalis yra skirta Holokausto atminčiai: žmonės, kurie gimė po karo, dalijosi savo šeimų prisiminimais apie tai, kaip slėpėsi tėvai, kaip buvo žudomi vaikai, kaip buvo stabdomi taborai ir sušaudomi miške. Taip pat atsirado ir herojiškų istorijų – romai buvo ne vien nacių politikos aukos, bet ir stengėsi padėti kitiems. Pavyzdžiui, Marijampolėje romų šeima išgelbėjo žydų mergaitę (masiniai žydų naikinimai Lietuvoje prasidėjo anksčiau nei romų žudynės). Taigi, atsiranda naujų naratyvų, apie kurios anksčiau nebuvo pasakojama viešoje erdvėje.
Taip pat kartojosi temos apie santykį su partizanais, taborų bei moterų užpuolimus. Svarbu kelti diskusiją ir Lietuvos istoriją matyti iš skirtingų pusių, įtraukiant ir kritinius momentus. Tikiu, kad ilgainiui atsiras erdvės ir tam.
Kaip bendruomenė reflektuoja naujesnę istoriją, pavyzdžiui, sovietmetį?
Pasakojimuose pabrėžiamas gyvenimas sovietmečiui. Laikmetis idealizuojamas, prisimenamas kaip laikotarpis, kuriame buvo mažiau diskriminacijos, o bendruomenės kultūrinė ir materialinė padėtis buvo geresnė, palyginus su nepriklausomybės metais bei dabar patiriama diskriminacija bei marginalizacija.
Prisimenama, kaip pasikeitė Vilniaus Kirtimų gyvenvietė 90-aisiais. Dabar ši gyvenvietė yra siejama su narkotikų prekyba ir nusikaltimais, tačiau prekyba atsirado tik nepriklausomybės metais. Tai labai demoralizavo žmones, atnešė daug skaudžių išgyvenimų. Dėl šios priežasties jaučiama didelė nostalgija praeičiai, kurioje bendruomenei buvo saugu. Laikui bėgant bendrystė, pasitikėjimas, ryšys buvo prarasti. Archyvas parodo kitą Kirtimų gyvenvietės istorijos pusę per asmenines istorijas ir išgyvenimus.
Lietuvoje romų ir bendruomenė nedidelė, ir patirianti didelę atskirtį. Kaip aktualizuoti romų istoriją, į procesą įtraukiant pačią bendruomenę?
Romų bendruomenė neturi tiek daug socialinio ir kultūrinio kapitalo – sunku kelti visuomenės daugumos sąmoningumą apie romų istoriją ir Holokaustą, tam reikalingi ir finansiniai resursai. Jei sąmoningumo didinimu užsiimtų vien tik žmogaus srityje dirbančios nevyriausybinės organizacijos ar valstybės institucijos, nutoltume nuo esminio romų judėjimo principo – nieko apie romus be romų.
Akimirka iš romų taboro prie Rėkyvos (Šiaulių apskritis). Šatra išklota didelėmis romių pasiūtomis pūkinėmis pagalvėmis, kurios buvo merginų kraičio dalis. © Peliksas Bugailiškis. Fotografija saugoma Šiaulių „Aušros“ muziejuje.
Romų Holokausto istorijos lauke veikiantys veikėjai turi skirtingą prieigą. Romų bendruomenė mini Romų genocido SAMUDARIPEN dieną, norėdama pagerbti mirusius bendruomenės narius, tęsti bendruomenės atminties palaikymą, stengtis tapti savo istorijos pasakotojais, o ne pasyviais objektais.
Valstybinės institucijos įgyvendina bendresnę Europos Sąjungos politiką – 2015 m. Europos Parlamentas rugpjūčio 2-ąją paskelbė Romų Holokausto atminties diena. Romų genocido pripažinimas europiniu lygmeniu paskatino tą patį padaryti ir daugelį valstybių nacionaliniu lygmeniu. 2019 m. romų bendruomenės bei ją rėmusių aktyvistų pastangų dėka Lietuvos Seimas į Atmintinų dienų įstatymą įtraukė Romų genocido Samudaripen dieną.
Nevyriausybinės žmogaus teisių organizacijos romų Holokausto minėjimą mato iš dviejų perspektyvų: viena vertus, tai žiauriausio neapykantos nusikaltimo – genocido – paminėjimas ir priminimas, kokių pasekmių galime sulaukti neduodami tiek moralinio, tiek ir teisinio atkirčio neapykantai. Kita vertus – romų bendruomenė patiria didelę atskirtį, tad šios dienos minėjimas yra ir priminimas visuomenei mažinti diskriminaciją.
Kuo valstybei reikšmingas romų genocido įamžinimas ir romų istorija?
Pripažinimas eina koja kojon su Lietuvos romų pripažinimu kaip Lietuvos bendrapiliečių. Ilgametis istorijos ignoravimas ir nesidomėjimas romų bendruomene atspindi Lietuvos romų socialinę marginaliziciją, egzotizavimą, romų matymą kaip kitokių: romų vis dar nėra ar beveik nėra nacionalinėje istorijoje ir viešajame diskurse. Norint, kad romų genocidas būtų pripažintas ir įtvirtintas mūsų atmintyje, visų pirma reikia pripažinti romus kaip lygiaverčius visuomenės narius.
Interviu yra projektų „S4Change“, kurį finansuoja Europos Komisija, bei „Be Hate Free: laisvų nuo neapykantos bendruomenių kūrimas Lietuvoje“, kurį bendrai finansuoja Švedijos institutas ir Švedijos ambasada Vilniuje, dalis. Už interviu turinį ir jame išsakomas mintis projektus remiančios institucijos neatsako ir jam įtakos nedaro.
