Komentaras

Apie neapykantos naujakalbę

Mąstome ir esame kalboje. Kalba, kaip kultūrinis ir socialinis faktas, brėžia ir drauge niveliuoja pasaulio ribas, kuria ir naikina tikrovę. Tuo buvo įsitikinęs vokiečių filologas Viktoras Klempereris (1881-1960), Antrojo pasaulinio karo metais rašęs unikalų dienoraštį, vėliau virtusį knyga apie Trečiojo Reicho viešąją kalbą ir mitologiją (LTI – Lingua Tertii Imperii, 1947).

Vokietijoje įvedus rasinius įstatymus ir juos lydinčius draudimus, V. Klempereris neteko profesoriaus darbo Drezdeno universitete, tačiau tęsė filologinius tyrinėjimus ir gilinosi į naują studijų objektą: besiformuojantį nacistinį leksikoną, ilgam deformavusį šalies kalbinius įgūdžius. LTI dienoraštyje mokslininkas aprašo medijų propagandą, fiksuoja begalę kalbinių artefaktų ir barbariškų naujadarų (Artfremd – „svetimas rasei“, t. y. turintis 25 proc. ne arijų kraujo, Rassengenossen ,„rasės bičiuliai“), liudijančių apie organizuotą kolektyvinę neapykantą ir totalitarinės sąmonės įsigalėjimą. Didelį įspūdį palieka V. Klempererio jau pokariu rašytos pastabos, kaip giliai visa ši rasinė terminologija, persmelkta fanatizmo ir naikinimo psichozės, paveikė vokiečių bendrinę kalbą, pasėjo joje sunkiai išraunamus radikalaus nacionalizmo daigus. Nacizmo naujakalbė persmelkė absoliučiai visas gyvenimo ir veiklos sritis, ištrynė ribas tarp viešos ir privačios sferų. Individas virto nuasmenintos masės dalimi, o vienos grupės – rudmarškinių – karinis žargonas įsitvirtino kaip visos tautos vienbalsė ideologija. Esmingai skurdi ir monotoniška smurto kalba, paženklinta sentimentalaus patriotizmo kičo.

„Žodžiai gali būti lyg nedidelės arseno dozės: jei nuryjame jas nežinodami, pirma nepajuntame nieko, tačiau netrukus arseno toksiškas poveikis ima mumyse veikti. Jei ganėtinai ilgą laiką užuot vartoję žodžius herojiškas ir garbingas vartojame žodį fanatiškas, galiausiai įtikime, jog fanatikas – tai garbingas didvyris ir kad didvyriškumas negali egzistuoti be fanatizmo.“

Pasak V. Klempererio, sutriuškinus nacizmą kaip politinę jėgą jo lingvistinis potencialas išgyveno. Nacizmas dingo kaip veiksmas, ne kaip mąstymo būdas, veikiantis ir įvairiopai pasireiškiantis per kalbą. Vis dar juntamas stiprus vientiso tautinės istorijos pasakojimo ir demonstratyvios etninės priklausomybės poreikis, pakurstytas socialinės ir ekonominės frustracijos.

Sugrįžtančio autoritarinio naratyvo simptomus užčiuopė Čilės rašytojas Robertas Bolaño (1953–2003), sudaręs menamą nacistinės literatūros Amerikoje antologiją. Visa į R. Bolaño knygą sugulusi medžiaga (išgalvoti personažai ir nacizmui prijaučiantys autoriai, bibliografinės nuorodos, recenzijos kultūrinėje spaudoje) atrodytų sumanus literatūrinis divertismentas, kurio galėtų pavydėti pats Jorge Luisas Borgesas, jei ne tam tikri žodžių konstruktai ir vaizdiniai, brėžiantys realaus diskriminacinio mentaliteto kontūrus, šiandien atpažįstamus ultra dešiniųjų populistų kalbose bei laikysenoje. Tai pagiežos, paniekos ir atskirties kalba. „Brexito“ kompanija laimėjo dėl atvirų antieuropietiškų ir antimigrantiškų šūkių. „Atgal į Britaniją!“, „Amerika – visų pirma!“, „Pirmiausia italai!“ – primityvaus nacionalizmo apologetai, mėgdžiojantys praeities leksiką, vaizduojasi tėvynės Gelbėtojais, kone išganytojais, ir žarsto rinkėjams lengvų sprendimų iliuzijas. Tačiau pasigilinę į populistinių programų idėjinį turinį apart guminės lazdos ir spygliuotų vielų nerasime nieko.

Informacinių karų ir melo žinių srauto fone neapykantos kalba vis labiau radikalėja ir reiškiasi konkrečiais smurto proveržiais. Šiandien su tuo vis skaudžiau susiduria Vokietija ir Italija, šalys, sukėlusios didžiausią autoritarinio nacionalizmo košmarą. Italijoje antisemitinių ir rasinių išpuolių padaugėjo į valstybės institucijas įžengus dešiniųjų populistams. Šiemet minint tarptautinę Holokausto aukų dieną ksenofobinių išpuolių būta kaip niekada daug: Dovydo žvaigždės ir svastikos ant lageriuose kalėjusių, buvusių partizanų ir žmogaus teisių aktyvistų namų durų, atviros procesijos gimtajame B. Mussolinio mieste Predapijuje, rasistiniai sirgalių chorai futbolo varžybų metu, linkint priešininkams paviešėti dujų kamerose, maikutės su užrašu „Auschwitzland“. Vargu ar tai pavienės ir atsitiktinės moralinės nejautros apraiškos.

Vokietijoje reikalai dar prastesni: vasario 19 d. Hanau mieste įvykdytas kruvinas išpuolis prieš vietos kurdų bendruomenę. Žuvo 11 žmonių. Dauguma turėjo Vokietijos pasus ir dvigubą pilietybę, buvo integruoti ir reguliariai šalyje gyvenantys asmenys. Vienintelė jų „kaltė“ – ne arijiška kilmė. Prieš žudynes užpuolikas, kaip jau įprasta, socialiniuose tinkluose išliejo savo kliedesius apie baltųjų rasei gresiantį nutautėjimą ir paragino naikinti visus svetimšalius be išimties. Kraštutinių dešiniųjų terorizmo išpuolių sąrašas Vokietijoje ilgėja. Vos prieš mėnesį šaudyta į Halės sinagogą ir turkų restorano lankytojus. Praėjus 75 m. nuo Šoa tragedijos žydų bendruomenė tebėra viena pagrindinių rasinės neapykantos kurstytojų taikinių.

Italų semiotikė, Umberto Eco mokinė Valentina Pisanty atkreipia dėmesį į neraminantį paradoksą: nuo tada, kai 2005 m. JTO įsteigė atminties dieną, kurią Europos ir Vakarų pasaulio institucijos kasmet sistemingai mini (plačiai įtraukiant švietimo įstaigas bei kultūrines industrijas), antisemitinių ir rasistinių išpuolių skaičius padidėjo. Italija – ryškus šio paradokso pavyzdys. Jei prieš 15 metų vos 2 proc. italų tvirtino netikintys įvykus Holokaustą, 2019 m. neigėjų skaičius išaugo iki 15,6 proc. Atminties politikos projektas ir jo edukacinė misija, pasak semiotikės, nepasiteisino. Griuvus Berlyno sienai Europa bandė užpildyti didžiųjų utopijų krizės paliktą tuštumą ir per Šoa atmintį sukurti vienijantį europietiškos tapatybės naratyvą. Tačiau nacionalistinių vėjų blaškomose Europos šalyse, kur vis dar šlovinami savi didvyriai ir savos nuoskaudos, rungtyniaujant dėl aukos vaidmens (A. J. Greimas kalbėjo apie „rungtyninį patriotizmą“), bendros atminties ir bendros atsakomybės gairės blanksta.

Problema glūdi ne amnezijoje. Perfrazuojant garsųjį George Santayanos aforizmą, praeitį pakartoti pasmerkti yra ne tie, kurie pamiršo istorijos pamoką, bet tie, kurie jos nesuprato. Vis mažiau analizuojame ir perfiltruojame mus pasiekiančią gausią informaciją, nyksta elementarūs raštingumo įgūdžiai. Mus įpratino prie kalbėjimo skambiais pareiškimais tviterio žinučių pavidalu ir atpratino nuo kritiško, argumentuoto mąstymo. Ar dar gebame įsiklausyti į žodžių turinį ir įžvelgti veiksmų logiką? Įvairūs populizmo naujakalbę propaguojantys politikai iškilmingų minėjimų metu vyksta į Jad Vašemą ar kitas traumos vietas, kur mechaniškai atkartoja „daugiau niekada“ formulę, o grįžę namo ir toliau sėkmingai persekioja mažumas: apsilankymas atminties vietoje pasaulio akyse juos imunizuoja nuo kaltinimų rasizmu. Kas išdrįs apkaltinti rasizmu dešiniųjų lyderį Matteo Salvini, sausio pabaigoje Italijos parlamente surengusį antisemitizmui skirtą konferenciją, į kurią buvo pakviestas Izraelio ambasadorius ir kurios metu italų politikas prisiekė ginsiąs Izraelio valstybę? Nesvarbu, kad kitą dieną jis vėlei audrino virtualias minias užsipuldamas abortą pasidariusias svetimšales, taip platinančias katalikiškoje šalyje necivilizuotą gyvenimo būdą. Kas tai, kognityvinis disonansas? Ar veikiau sąmoningas demokratijos ribų išbandymas: kaip toli pilietinė visuomenė leis jam žengti?

„Autoritariški politikai stengiasi vaizduoti savo varžovus kaip žalingus, nepatriotiškus nusikaltėlius arba teigti, kad šie kelia grėsmę nacionaliniam saugumui arba esamam gyvenimo būdui“, teigia knygos Kaip miršta demokratijos autoriai S. Levitsky ir D. Ziblattas. Kiek prie demokratijos mirties prisidedame mes, aktyvūs kalbos vartotojai? Įdomu, ką apie šiandienos politinę ir medijų naujakalbę rašytų Victoras Klempereris, kokias paraleles, sąsajas ar skirtumus fiksuotų savo dienoraščio puslapiuose.

Tomos Gudelytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai (1)
  1. evil666

    lygiai taip pat ir leftistinis newspeak’as. puikiai isisavinot pamokas tovarisciai.

    2020 03 23 / IP: 193.219.186.130


    Netinkamas komentaras?

Susiję straipsniai