Atidaryti paeišką Grafinis elementas
Atidaryti paiešką Grafinis elementas
Uždaryti paieškos laukelį
X

Paremk mus Contribee!

Kasdien siekiame mažinti atotrūkį tarp deklaruojamų vertybių – laisva, vakarietiška, demokratiška, žmogaus teises užtikrinanti Lietuva – ir realybės, kurioje žmonės gyvena šiandien. Dirbame tam, kad užtikrintume žmogaus teises Lietuvoje ir padėtume kiekvienam jaustis oriai būnant savimi.

Reklaminis baneris Reklaminis baneris
Komentaras

Kristina Rūkaitė. Musulmonus ir arabus laikome blogiu, tai – rasizmas

Kristina Rūkaitė, Bertos Tilmantaitės nuotr.

Kristina Rūkaitė, Bertos Tilmantaitės nuotr.

Kristina Rūkaitė, Lietuvos žmogaus teisių centro tyrimų vadovė | 2023 12 13
Komentarų skaičius

2

Pamenu kaip sociologijos bakalauro Vilniaus universitete studijų laikais turėjau pasirenkamąjį filosofijos istorijos kursą. Dėstydamas Aristotelį, Dekartą ir Kantą, profesorius lygiagrečiai vystė mintį, kad Vakarietiškosios krikščionybės mąstymo principai ir vertybės yra moraliai viršesnės už islamiškąsias. Dar daugiau – dėstytojas subtiliai teigė, kad musulmonai yra savo esybe „blogos“ kultūros nešėjai ir skleidėjai, besiskverbiantys į krikščioniškąjį pasaulį, norintys naikinti europiečių turimą vertybinį lobį.

Tai, kad man ir daugeliui universiteto kolegų buvo ugdoma islamofobija bei rasizmas, supratau tik truputį vėliau. Tuo pačiu supratau, kad panašius vaizdinius ir naratyvus augdami matėme ir vis dar nuolat matome. Islamas, musulmonai ir arabai mums siejasi su ginklais, fanatizmu ir ne tik blogiu, bet ir realia grėsme. Ši sąsaja mums įteigta kaip natūrali – teroristiniai ar panašaus pobūdžio išpuoliai niekada neapsiriboja brutalumo smerkimu ir socialinių sprendimų paieška: mumyse jie maitina jau iš anksčiau pasodintą, visa absoliutinantį nusistatymą prieš „tuos kraštus“, „tą tikėjimą“ ir „tuos žmones“.

Islamofobija yra neatsiejama nuo bendro rasistinių nuostatų fono Lietuvoje. Vienas iš tokių nuostatų gajumo pavyzdžių – 2021 m. prasidėjęs  Aliaksandro Lukašenkos „hibridinis karas“.  Pasienyje su Baltarusija vidury baltos žiemos atstumiami žmonės mums – tik hibridinio karo įrankiai, neturintys žmogiško pavidalo ir skirtingų gyvenimo aplinkybių.

Netgi jei galvojant apie pasienyje susidariusią situaciją sąmoningai ar pasąmoningai vis dar iškyla klausimas „o tai kaip reikėtų juos visus čia priimti?“, pripažinkime sau, kad jis nėra tik apie praktinius dalykus. Juos didele dalimi galime spręsti, kai turime noro. Šitas klausimas talpina tai, ko ir siekė mano studijų kurso profesorius – kad, prisidengdami saugumu ir įsivaizduojamu savų vertybių išlaikymu, praktikuotume tautinio, kultūrinio „tyrumo“ idėją, o ne žmogiškumą.

Po spalio 7 d. teroristinio išpuolio Izraelyje bei po jo sekusio Izraelio atsako Gazoje kilo dar viena neapykantos banga – atviras visokių formų rasizmas ir ypač stipriai pasireiškusi islamofobija. Informacinė erdvė iki šiol rodosi net nebebalansuoja ant neapykantos sklaidos ir rasizmo ribos – tos ribos jau gerokai peržengtos.

Nuo Hamas išpuolio smerkimo ir niekinimo greitai ir visuotinai pereita ne tik prie visos Palestinos žmonių subarbarinimo, bet ir prie islamo, musulmonų, arabų, viso Pietvakarių Azijos regiono prilyginimo terorizmui, žiurkėms ir purvui. „Neduokdie pataikysi į kokį murzių“ – ironiškai rašo Lietuvos žurnalistas, publicistas Liudas Dapkus apie „progresyvios“ žiniasklaidos esą perdėtai akcentuojamas civilių žūtis Gazoje. Lietuvos atstovė Europos Parlamente Aušra Maldeikienė žūstančius palestiniečius ironiškai vadina „mažutėliais kenčiančiais geriečiais“, nelaikydama masinių nekaltų civilių žūčių legitimiomis, nes „visus visų laikų teroristus ir žudikus išugdo civiliai gyventojai“. Daugybė viešų asmenų Lietuvoje pateisina masines civilių žudynes dėl to, kad „jie patys išsirinko Hamas“ ir dėl to esą nusipelnė žūti.

Bet kokiam absoliutinimui, kultūrų suniveliavimui ir „blogio“ kaip kultūrinio, tautinio bruožo priskyrimui vienai ar kitai tautai pateisinimų nėra. Tačiau būtent musulmonams ar arabams žmogiškumo išimčių praktiškai nedarome. Pagalvokime, ar po A. B. Breiviko teroristinio išpuolio Norvegijoje masiškai šlykštėjomės visa Vakarų civilizacija, kurstėme neapykantą visų baltaodžių atžvilgiu? Ar po kone kasdienių šaudymų JAV suabejojame gera baltaodžių prigimtimi ir pradedame ieškoti paslėptos Vakarų civilizacijos intencijos? Ar po Holokausto Europoje nurašėme Vakarų pasaulį kaip gimdantį tik blogį?

Net ir karinių veiksmų kontekstuose negalime pasiduoti visa apimančiam pykčiui, civilių nužmoginimui ir viso regiono stigmatizavimui. Jeigu, ieškant sprendimų sudėtingose situacijose, mums kyla klausimas, kaip atskirti pažeidžiamoje pozicijoje esantį žmogų nuo „pavojingo migranto“, Hamas teroristą nuo palestiniečio, žydą nuo Izraelio politikos, o vietoje elementaraus mėginimo ieškoti žmogiškumu grįstų kriterijų mieliau nušluotume visus juos nuo žemės paviršiaus, mintame tuo pačiu žiaurumu. Dėti pastangas ir atskirti šiuos dalykus yra mūsų pareiga.

Rasizmui pateisinimų nėra.

Pastebėję neapykantos kurstymą tiek islamofobiniais, tiek antisemitiniais pagrindais, būtinai praneškite manoteises.lt/pranesk arba Policijai.

Komentaras parengtas įgyvendinant projektą „Mano teisės: Kokybiško žmogaus teisių diskurso stiprinimas Lietuvoje“. Projektas yra Aktyvių piliečIų fondo, finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.

Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Komentuoki

  1. Ryšard Maceikianec

    Čia kažkiek platesnė tema, bet irgi apie žmoniškumą. Tai rašė vilnietis Juozapas Mackevičius prieš 60 metų. Pasaulis “gamina” vis mažiau laisvų žmonių, kurie nesupranta, kad visų pirma reikia galvuoti apie kito žmogaus laisvės erdvė, ne apie savo.
    Vertimas:
    …Dėl tarptautinių interesų susipynimo seno tipo valstybės suverenitetams nebėra vietos. Jei tauta nori išlikti suvereni, ji turėtų suprasti, kad tokia galimybė egzistuoja tik integraliai integruojantis į laisvąjį pasaulį. …Turime suvokti, kad vyksta didelis perėjimo procesas nuo dabartinio nacionalinių interesų „gynimo“ prie žmogiškųjų interesų „gynimo“. Józefas Mackiewiczius. Provokacijos pergalė, 1962 m
    Originalas:
    …Wobec zazębienia interesów międzynarodowych, nie ma już dziś miejsca na suwerenności państwowe starego typu. Jeżeli jakiś naród chce pozostać suwerennym, winien rozumieć, że taka możliwość istnieje jedynie przez integralne włączenie się do wolnego świata. …Musimy zdać sobie sprawę, że zachodzi wielki proces przejścia od dotychczasowego „adwokatowania” interesom narodowym, do „adwokatowania” interesom ludzkim. Józef Mackiewicz. Zwycięstwo prowokacji, 1962

  2. Jonas Kiselis

    Ačiū, kad nebijote būti nepopuliarūs ir sakyti, kad žmogaus teisės yra universalios ir taikytinos VISŲ tautybių ir kilmės žmonėms.