Atidaryti paeišką Grafinis elementas
Atidaryti paiešką Grafinis elementas
Uždaryti paieškos laukelį
X

Paremk Lietuvos žmogaus teisių centro veiklą!

Kasdien siekiame mažinti atotrūkį tarp deklaruojamų vertybių – laisva, vakarietiška, demokratiška, žmogaus teises užtikrinanti Lietuva – ir realybės, kurioje žmonės gyvena šiandien. Dirbame tam, kad užtikrintume žmogaus teises Lietuvoje ir padėtume kiekvienam jaustis oriai būnant savimi.

Reklaminis baneris Reklaminis baneris
Komentaras

Ar aš išsitrauksiu šiaurietiškas lazdas?

Margarita Jankauskaitė, asmeninio archyvo nuotr.
Margarita Jankauskaitė | 2022 12 15

Po kankinančios paieškos Netflix paskyroje išsirenku serialą. Štai ekrane pasirodo jauna mergina, dieną pradedanti geru pabėgiojimu. Parskriejusi namo ji kupina energijos, kuri pasklinda namuose, vairuojant automobilį, biure…  Jaučiu, kaip kyla irzulys. Na taip, nesu iš tų, kurios laksto. Pastaruoju metu apsisukimai vis lėtesni. Mieliau dalinuosi sofa su katinu, tobulai įvaldžiusiu šimtus atsipalaidavimo pozų. Bet ar mano reakcija į tokį banalų filmo epizodą nėra per stipri?

Triviali kasdienybė – įdomus reiškinys. Ji – tarsi fonas, kurio nepastebime, nors jis būtinas, kad išryškėtų mūsų dėmesį užvaldęs objektas. Šį foną galima suprasti kaip socialinių normų rinkinį. Jo dažnas nemato, neapmąsto, bet tai nereiškia, kad nepatiria.

Dviratininkai, bėgikai, šiaurietiškomis lazdomis apsiginklavę ėjikai mūsų gatvėse, parkuose šiandien ne naujiena. Sporto klubai vilioja prakaitą liejančiųjų vaizdais plačiuose vitrininiuose languose. Žiniasklaidoje apstu patarimų apie subalansuotą mitybą, miegą, dėmesingą įsisąmoninimą. Atrodytų, žengiame teisinga kryptimi – atsigręžiame į vertybes ir integruojame praktikas, padėsiančias tapti sveikesniais (o tai reiškia, geresniais) kūnu ir siela. Ar tikrai?

Apsidairiusi pradedu suprasti, kad fizinis aktyvumas šitame „miške“ nebūtinai yra vertingas pats savaime. Dažniausiai jis nėra traktuojamas kaip priemonė užmegzti ryšį su savo kūnu, išmokstant įsiklausyti į jį ir girdėti, o tuo pačiu patirti bendrystę su kitu mus supančiu gyvu pasauliu. Kapitalistinių vertybių sistemoje fizinis aktyvumas dažnai skatinamas su tikslu disciplinuoti kūną, taigi neprarasti produktyvumo, kuriuo ir apibrėžiama žmogaus (tiksliau – darbo jėgos) vertė. Ko esi verta, jei nesi naši? Jei negebi pasinaudoti gausiomis galimybėmis? Šio didžiojo pasakojimo fone asmeniniai motyvai nublanksta – prigimtinį žmogaus norą turėti darnų santykį su savo kūnu sistema tiesiog nusavina.

Fizinis aktyvumas

Fizinis aktyvumas, asociatyvi nuotr. | Unsplash

Nesupraskite klaidingai. Neturiu nieko prieš sveikatą ir aktyvų senėjimą (o taip, ši tema darosi ir man aktuali). Tik nerimauju, kad kartu su pozityviais pokyčiais imsime garbinti tobulai subalansuotą, nesutrikdomą asmenybę ir visą galintį kūną. Tokiu būdu vardan visagalio herojaus mito nusigręšime nuo realių patirčių.

Mūsų kultūroje kerojantis individualizmas skatina žavėtis vienišu genijumi (menininku, mokslininku, kovotoju, atletu – vyrišką giminę čia vartoju neatsitiktinai). Tačiau iš tiesų daugiausia kūrybiškumo generuojama aplinkose, kur individai tvirtai susieti su palaikančia, imlia bendruomene (kad ir kokia maža). Mums gyvybiškai svarbus kitų priėmimas ir palaikymas. Deja, paklausus, ko reikia svarbiam tikslui pasiekti, dažnas reaguoja labai individualistiškai – turiu labiau pasistengti.

Kaip išgyventi būnant vienišu vilku mus moko nesuskaičiuojama gausybė asmeninio augimo vadovų. Tiesiog kelkis šeštą ryto ir „prisiversk“ rašyti/ bėgti/ medituoti/ mokytis. Tiesiog valdyk savo pyktį, neprarask savitvardos, kad ir kas nutiktų. Dirbk, gamink, atlik daugiau, valgyk ar miegok mažiau. Sąrašas – begalinis. Užsisukus nepakeliamų standartų rate, lengva kristi ir nebegalėti nieko.

Skaitau, gromuliuoju, mėginu įsisąmoninti, kokius standartus kūnui kelia šiuolaikinė visuomenė ir apima de javu. Kažkur visa tai jau matyta. Augau sovietų okupuotoje Lietuvoje, kai ideologija kreipė žvilgsnį į ateitį, kurioje visi kūnai it Žaliąjį tiltą rėminusios skulptūros – kieti, be fizinių trūkumų. Jie simbolizavo esą „pūvantiems Vakarams“ priešingą – tvirtą, sveiką – visuomenę (žmonių su negalia viešose erdvėse nebuvo matyti). Griežti standartai egzistavo ir čia, dažnai persipynę su lyčių stereotipais. Pavyzdžiui, aš buvau dešimčia centimetrų aukštesnė nei statistiškai vidutinė mergaitė (o be to, mergaitės negali būti aukštesnės už berniukus), todėl šokių būrelio durys man užsitrenkė.

Kitų vaikų likimas buvo kur kas sunkesnis. Pamenu, pirmuosius šešerius gyvenimo metus stebėjau berniuką iš gretimo namo su dauno sindromu, kurio sąlytis su pasauliu buvo apribotas žvilgsniu pro langą (kartais mūsų žvilgsniai susitikdavo), nes išėjus į kiemą pasipildavo kiemo vaikų patyčių (kartais akmenų) kruša – nenorminių kūnų draugija buvo nepageidaujama.

Tobulo ateities žmogaus vizija tarnavo ne tik eilinio, sovietinio piliečio ūpo kėlimui. Ji teikė galimybę pateisinti vaikų, pavyzdžiui, gimusių su cerebriniu paralyžiumi, žalojimo praktikas grubiai „tiesinant“ kitokius jų kūnus. Ir leido pasmerkti gyvenimui nugalinančiose institucijose tuos, kurie turi vidurkio nesiekiantį intelektą ar kitų ypatumų. Visuomenė buvo skenuojama ieškant patiriančiųjų psichikos sveikatos sutrikimų – juos siekta kontroliuoti, gydyti arkliškomis medikamentų dozėmis nesirūpinant atsigavimu.

Iki šiol rasime institucijų koridorių ir daugiabučių laiptinių ar net prabangių namų kvartalų priplėkusių nuostatomis, neva dalis žmonių nėra nusipelnę pilnaverčio gyvenimo, tad turi būti atskirti, uždaryti, prievarta taisomi ir gydomi. Kaip šie įsitikinimai rikiuojasi galvose šalia ryžto siekti sveikesnio gyvenimo ir sąmoningumo? Kas verčia žmones skirstyti į „teisingus“ ir „kitokius“? Didžiulė tikimybė, tai – gėda dėl savo pažeidžiamumo.

Kad ir kaip aukštai „mitybos grandinėje“ kiltume, kokią išmanią techniką kurtume, žmogaus trapumas ir priklausomybė nuo kitų išlieka mūsų egzistenciniu pamatu. Tačiau dominavimu grįstas pasaulis verčia slopinti ir slėpti savo pažeidžiamumą. Mes imame juo bodėtis ir norime atsikratyti projektuodami į kitus, esą silpnesnius.

Kokia tokio neigimo kaina? Tuštuma atsiverianti aplink mus. Vis didėjantis bendrystės saitų nykimas. Esame be galo vieniši – savo atskirtyje stebintys yrančius ryšius su aplinka, bendruomene, gamta, prasmingu darbu ir pačiais savimi.

Nesaugumas, su kuriuo susiduriame (karas, socialinės įtampos, ekologinė katastrofa), gali įkalinti neviltyje. Bet gali suteikti ir akstiną radikaliai permąstyti, kaip norime konstruoti pasaulį. Aš diena iš dienos jaukinu savo negalėjimą, ribotumą ir mėginu augti, nes tikrasis pokytis prasideda tada, kai gebi priimti tai, kokia esi iš tikrųjų. Aš esu fundamentaliai trapi egzistencijos akivaizdoje.

Straipsnis parengtas Lygių galimybių plėtros centrui įgyvendinant projektą, finansuojamą Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo Aktyvių piliečių fondo.

Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Komentuoki