„Mes visada girdime apie įvykius iš kažkieno perspektyvos, bet ne visi turi vienodas galimybes pasakoti savo istoriją. Nuolat turime klausti, kieno rankose yra naratyvo kūrimo ir sprendimo galia, o iš kieno ji yra atimta?“, – sako prancūzų garso dokumentikos kūrėja Candice Savoyat.
Birželio 9 d. šeštą kartą vyksiantis audiofestivalis „Banguoja“ bus atidaromas C. Savoyat kūrinio „Nušviesti tamsą“ (orig. „Shine a light on the darkness“) perklausa, po kurios lauks diskusija su pačia autore, atidarymo proga atvykstančia į Lietuvą.
Dokumentikoje sekdama savo šeimos pėdsakais – nuo žydų kilmės močiutės gimtinės Vokietijoje iki paskutine prosenelio stotele tapusios koncentracijos stovyklos Austrijoje, – Candice mezga istorijos dialogą su dabartimi. Pokalbyje su festivalio organizatoriais menininkė pasakoja apie kūrybos užkulisius ir dalijasi mintimis apie neišmoktas Holokausto pamokas bei neapykantą, nepaisančią nei valstybių sienų, nei savo aukų amžiaus ar sukauptų žinių.
Candice Savoyat, asmeninio archyvo nuotrauka
Visos dokumentikos metu naviguojate tarp savo šeimos istorijos ir Europos geopolitinės realybės. Ar leisdamasi į kelionę nujautėte, kad šios dvi kryptys bus tampriai persipynusios tarpusavyje?
Galimybė geriau pažinti savo šaknis man tapo pretekstu imtis šios dokumentikos. Su močiute iš mamos pusės buvau itin artima nuo pat vaikystės. Visada žinojau, kad jos Lenkijoje gimęs tėvas buvo žydas, mama – vokietė. Prieš Antrąjį pasaulinį karą jie pabėgo į Prancūziją, bet tėvas, mano prosenelis, greitai susikūrė naują šeimą ir emigravo į Šveicariją, o močiutė su mama liko dviese gyventi šalyje, kurioje tuo metu vokiečiai nebuvo mėgiami. Mano prosenelis iš tėvo pusės dalyvavo Prancūzijos Pasipriešinimo judėjime ir už tai buvo išvežtas į Mauthauzeno koncentracijos stovyklą, ten ir mirė. Vienaip ar kitaip, visi jie žinojo, ką reiškia dėl savo kilmės ir kovos už laisvę gyventi pavojuje, nuolat būti svetimam, nužmogintam.
Žinant visa tai ir matant, kas pastaruoju metu vyksta Europoje, kaip gausėja kraštutinių dešiniųjų gretos ir kaip elgiamasi su migrantais, manęs neapleido jausmas, kad praeities įvykiai kartojasi. Todėl „Nušviesti tamsą“ visada turėjo būti politiška. Mano šeimos istorija, tuo pačiu ir Antrojo pasaulinio karo istorija, tapo įrankiu nagrinėti dabartį ir inicijuoti pokalbius su sutiktais žmonėmis.
Kūrinyje pabrėžėte, kad jūsų asmens dokumentai dar niekada nebuvo taip nuosekliai tikrinami. Vienas iš pasieniečių jums pasakė, kad privalo atlikti patikrinimus, nes vien iš išvaizdos negali pasakyti, kuris žmogus yra geras, kuris – blogas. Kaip dažnai susidūrėte su prielaidomis apie neva užslėptus žmonių ketinimus?
Kažkoks normalumo, tinkamumo įsivaizdavimas, gėrio ir blogio priešprieša lydėjo visą laiką. Tik vienais atvejais kalbėjau su leidžiančiais sau neniuansuotai nuspręsti, kurie žmonės yra blogi ar pavojingi, kitais – su tais, kurie yra tokiais įvardijami.
Pavyzdžiui, kol Chemnice kalbėjau su Mohamedu, vyru iš Maroko, kažkas iškvietė policiją už poros metrų laiką kartu leidusiai migrantų grupelei. Atvažiavo kelios mašinos, kiekvienam žmogui teko po policininką. Su visais jais buvo elgiamasi kaip su potencialiai keliančiais grėsmę ir vienintelė priežastis, kodėl policija netikrino Mohamedo, buvo ta, kad jis stovėjo su manimi, baltaode moterimi su įrašymo įranga rankose. Į dokumentiką to neįtraukiau, bet, kol Mohamedas gyveno Prancūzijoje, jis užsiėmė aktyvizmu – dalyvavo protestuose už tautinių mažumų, už moterų teises, buvo radęs bendraminčių bendruomenę. Didžiąja dalimi dėl to ir buvo priverstas išvykti iš šalies.
Candice Savoyat nuotrauka
Bet žmogaus teisių aktyvizmas neatrodo kaip blogo linkinčio žmogaus elgesys?
Nes ir nėra, priešingai. Visa tai privertė mane kritiškiau vertinti savo pačios turimas privilegijas. Aš galiu protestuoti, laisvai keliauti, kirsti sienas, įrašinėti dokumentikas, kalbėti su nepažįstamaisiais gatvėse ir kavinėse, bet aš esu jauna baltaodė moteris su europietišku pasu. Jei Mohamedas norėtų daryti tą patį, jam būtų gerokai sudėtingiau.
Norėjau ir klausytojams ištransliuoti žinutę, kad mes visada girdime apie įvykius iš kažkieno perspektyvos, bet ne visi turi vienodas galimybes pasakoti savo istoriją. Nuolat turime klausti, kieno rankose yra naratyvo kūrimo ir sprendimo galia, o iš kieno ji yra atimta?
Ar kuris nors iš kalbintų žmonių jus nustebino?
Tikriausiai labiausiai šokiravo buvusi rusų kalbos mokytoja, vokietė, kuri atvirai reiškė neapykantą Zelenskiui ir vadino jį naciu, demonstravo palankumą Rusijai. Buvo sunku patikėti, kad išsilavinusi moteris gali būti taip stipriai paveikta dezinformacijos.
Vėliau Mauthauzene atsidūriau analogiškoje situacijoje. Lankymasis buvusiose koncentracijos stovyklose yra emociškai sunkus ir slegiantis, todėl natūraliai norisi į kažką atsiremti. Išeidinėdama pradėjau kalbėtis su vienintele kita ten buvusia moterimi. Sužinojau, kad ji yra istorikė iš Izraelio, kad mūsų močiučių vardai – vienodi, kad abi domimės Holokaustu ir turime kitų bendrų interesų. Atrodė, net galėtume būti draugės, bet tada kalba pasisuko apie politiką. Ji dalinosi, kad, kaip ir daugelis izraeliečių, nemėgsta dabartinio ministro pirmininko, kad nori taikos ir Palestinos valstybės pripažinimo. Tačiau tuo pat metu atsakomybę dėl genocido Gazoje ji perkėlė ant palestiniečių pečių, neva jie patys kalti dėl susidariusios situacijos, nes nusprendė valdžią regione atiduoti „Hamas“. Vadinasi, net nepritardama kai kuriems Izraelio sprendimų priėmėjams, galiausiai ji vis tiek palaiko valstybės politikos tikslus ir nesupranta, kodėl Palestinoje susiformavo tokios formos pasipriešinimas.
Ar įrašinėjant visa tai jūsų nepykdė?
Gyvenime esu save apsupusi mąstančiais panašiai kaip aš, bet žinau, kad būtina išgirsti visas puses. Jei nesiklausysime, ką mums sako kraštutinės dešinės pažiūrų žmonės, niekada negalėsime dekonstruoti jų klaidingų įsitikinimų ar ieškoti bendrų sprendimų. Mano strategija buvo surinkti kuo daugiau medžiagos, laikytis kaip galima neutralesnės pozicijos ir leisti pašnekovams kalbėti. Žinoma, turiu savo nuomonę, bet kas aš tokia, kad galėčiau kitiems nurodinėti, ką galvoti? Nenoriu naudoti jų metodų ir tapti cenzore.
Candice Savoyat, asmeninio archyvo nuotrauka
Kaip manote, iš kur apskritai kyla priešiškumas konkrečioms tautoms ar migrantams?
Bandžiau tai suprasti. Galbūt jau norime užmiršti istorijos klaidas ir padarytas skriaudas, galbūt valdžioje pamažu nelieka žmonių, kurie patyrė pačius stipriausius karo padarinius. Tai buvo akis atveriantis tarpsnis, po kurio kardinaliai pasikeitė Europos politikos kryptis ir buvo dedamos didesnės pastangos užkirsti kelią panašiems scenarijams ateityje.
Galbūt kai kuriais atvejais priešiškumą galima paaiškinti aplinkybių nulemtu nežinojimu. Paaugliai, kuriuos sutikau Vokietijos provincijoje, buvo labai neigiamai nusistatę prieš migrantus, bet stereotipiško požiūrio jie tikriausiai mokosi iš savo tėvų ir senelių. Tie žmonės augo po karo sovietams atitekusioje šalies dalyje, visas regionas ir kitos okupuotos šalys buvo beveik izoliuotos nuo likusio pasaulio, todėl įvairovės ir galimybės pažinti paprasčiausiai nebuvo. Bet laikai pasikeitė, pasaulis pasikeitė, ir, nors tie vaikinai apie viską tarsi juokavo, už poros metų jie balsuos rinkimuose, formuos politiką ir jau daug aukštesniu lygmeniu kurs nesaugumą visiems, kurie nors kiek skiriasi nuo jų pačių.
Man įdomu tai, kad iš tiesų mažai žinome apie gyvenime sutinkamus žmones. Iš pažiūros jie gali atrodyti niekuo neišsiskiriantys, galbūt net padaryti įspūdį ar pelnyti palankumą, bet viduje yra pilni neapykantos kitataučiams, kitokios odos spalvos ar kitos religijos žmonėms, ir tai pavojingais padaro būtent juos.
Ką norėtumėte perduoti jūsų dokumentikos klausytojams ir klausytojoms?
Norisi užduoti klausimą, kodėl žinodami istoriją leidome sau vėl prieiti prie taško, kai toleruojame karą ir genocidą? Ką tuomet reiškia Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto aukų atminimas? Kaip toli turėsime nueiti, kad atsikvošėtume šį kartą?
Audiofestivalio „Banguoja“ atidarymas vyks birželio 9 d. 19.00 val. Kirtimų kultūros centre, Vilniuje. Visi festivalio renginiai nemokami. Daugiau informacijos – https://www.banguoja.lt/.
Organizatoriai: Lietuvos žmogaus teisių centras, „Nepatogus kinas“
Rėmėjas: Vilniaus miesto savivaldybė
Draugai: NARA, kultūros kompleksas „SODAS 2123“, Kirtimų kultūros centras, „Palanga Street Radio“, „Retrito smarsas“, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Vilniaus literatų namai, „Lynxmonadas“, „BŪKČIA“ kombučia
Informacinis partneris: LRT RADIJAS. Daugiau garso istorijų klausykite LRT radijo dokumentikoje, o jei norite patys išmokti pasakoti garsu, registruokitės į mentorystės programą „LRT radijo akademija”. Daugiau informacijos – https://radijoakademija.lrt.lt/
