Ar meninės veiklos gali padėti spręsti socialinę atskirtį patiriančių visuomenės grupių problemas? Minėdami Tarptautinę romų kalbos dieną, kviečiame padiskutuoti apie tai, kaip menas kovoja ir keičia nusistovėjusius etninius stereotipus. Diskusijoje dalyvaus Akvilė Magicdust, sukūrusi iliustruotą pasakojimą apie romų istoriją, Apeirono teatro režisierės Eglė Kazickaitė ir Greta Gudelytė, įgyvendinusios socialinio – psichologinio teatro pradmenų principais grįstą keturių dienų teatrinių užsiėmimų programą „Socialinis dialogas“, ir režisierė Akvilė Žilionytė, sukūrusi filmą apie Kirtimuose gyvenančias romes seseris „Diena man ne“. Su diskusijos dalyvėmis kalbėsime apie jų projektus bei meno poveikį dirbant su marginalizuotomis grupėmis.
Gal galėtumėte papasakoti, kaip Jums sekėsi bendrauti ir bendradarbiauti su romų vaikais ir jaunimu?
Akvilė Magicdust: Nebuvo lengva, nes vaikams tik ką grįžus po vasaros į mokyklinį ritmą popamokinėse dirbtuvėse buvo sunku susikaupti. Bet kai ką nuveikti pavyko ir labai džiaugiuosi su jais galėjusi kurti kartu. Jie visi labai skirtingi ir jautrūs vaikai, džiaugiuosi, kad pasidalino dalele savo pasakojimų apie kasdienybę ir tradicijas. Vieno užsiėmimo pabaigoje net parodė romų šokį. Užsiėmimai buvo lygiaverčiai – aš dalinausi savo iliustracijomis, žiniomis ir žaidimais, o jie lygiai taip pat su manim dalinosi savo istorijomis ir pasaulėžiūra.
Apeirono teatras: Bendravimo su romų kilmės vaikais neišskirtume, kaip specifinius poreikius keliančio bendravimo. Tačiau turime pastebėjimų, kuriuose romų vaikai išsiskyrė iš bendraamžių lietuvių vaikų. Visų pirma, specifinis socialinis brandumas, tikėtina išsivystęs iš savitų romų tradicijų ar patiriamo darnumo deficito šeimoje. Vaikai labiau savarankiški, gebantys savimi pasirūpinti. Pagrindinė ir pabrėžtina visų vaikų vertybė yra šeima. Paprastai, kai vaikų paklausi, kas tau gyvenime svarbiausia, susilauki įvairesnių atsakymų, kurie svyruoja nuo atsakymo: Kalėdos iki Laisvė. Visi romų tautybės vaikai į šį klausimą atsakė vienbalsiai – šeima. Taip pat, kas nuliūdino, kad romų tautybės vaikų elgesyje aiškiai atsiskleidžia patiriamų patyčių pasekmės. Vos pradėjus užsiėmimus vaikai patys šmaikščiai, saviironiškai pataria: „daiktus pasidėkite saugiai, nes gali dingti“.
Akvile (iliustratorė – red. pastaba), atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje trūksta rašytinės romų tautosakos, archyvinės medžiagos, vaizduojančios Lietuvos romų gyvenimą ir buitį, pvz. prieš karą, kuomet didžioji dalis romų klajojo, kaip Tau sekėsi atvaizduoti jų istoriją? Iš kur sėmeisi informacijos ir įkvėpimo kuriant komiksą?
Akvilė Magicdust: Kurdama komiksą, rėmiausi vaizdais iš kitų šalių romų bendruomenių gyvenimo, skaičiau straipsnius lietuvių kalba. Taip pat didelis įkvėpimas buvo Tony Gatlif filmai, kuris yra romų kilmės kino režisierius. Lietuvių kalba neseniai buvo parengtos kelios „Nanook” tinklalaidės apie romų genocidą bei apie šiuolaikinius jų iššūkius – tai tikrai prisidėjo prie realesnio įsivaizdavimo apie romus Lietuvoje. Buvo išties įdomu, nes romų istorija yra nevienareikšmė, komplikuota.
Akvile (kino režisierė – red. pastaba), filme “Diena man ne” pasakoji vienos romų šeimos istoriją. Iš tiesų istorija, kurią pasakoji, yra universali – geresnio gyvenimo paieškos, migracijos keliamos problemos bei būties klausimai nesvetimi nei vienai tautai. Filmuojant filmą turbūt teko susidurti ir su daugiau romų bendruomenės narių. Kokiomis nuotaikomis gyvena Lietuvos romai? Kodėl pasirinkai būtent tokią istoriją pasakoti apie romus?
Akvilė Žilionytė: Kirtimų taboras sparčiai mažėja. Romai emigruoja ir svajoja apie geresnį gyvenimą, tačiau labai dažnai iškeliavę svetur nusivilia ir grįžta atgal, panašiai susiklosto ne tik romams. Norėjau kalbėti apie romų tarpasmeninius ryšius ir apie tai, kas mus sieja. Man asmeniškai tai filmas net ne apie romus, o apie šeimą ir mamos meilę, šeimą, kuri visomis išgalėmis stengiasi išspręsti svetimoje šalyje atsidūrusio sūnaus problemas. Romų kultūroje „mamos kultas“ labai svarbus ir reikšmingas, šitą temą norėjau patyrinėti giliau.
Labai dažnai žmonės pamatę filmą „Diena man ne“ sako: „O, šita šeima atrodo kaip eilinė šeima, visai ne kaip čigonai“. Taip yra dėl to, kad žiniasklaidoje dažnai apie romus vis dar kalbama marginalizuojant juos. Kuriant filmą romės klausė: „Nejaugi filmą sukurti taip lengva? Nejaugi mums nereiks šokti ir dainuoti ir pasakoti apie savo gyvenimą? Kam bus įdomu žiūrėti filmą apie mūsų kasdienybę?“ Norėjau duoti balsą patiems romams, norėjau tiesiog būti ir stebėti jų kasdienybę.
Kadras iš filmo „Diena man ne“.
Kaip manonte, ar menas gali padėti kovoti su marginalizacija ir socialine atskirtimi?
Akvilė Magicdust: Turbūt pati meno esmė yra paliesti emociškai, pastūmėti žmones mąstyti ne kasdieniškomis temomis. Tikiuosi, kad sužinant bent truputį daugiau apie kultūrą ar socialinę grupę, kuri atrodė labai paslaptinga ar tolima, galima jausti daugiau empatijos ir tai jau didelis žingsnis į priėmimą ir toleranciją.
Apeirono teatras: Tai, kaip mes suvokiame meną, jau savaime turi marginalizacijos prieskonio. Neretai neakademiniai teatrai vadinami marginalais. Taigi, visų pirma, reikia pabrėžti, kad menininkai praktiškai, ne teoriškai suvokia marginalizacijos problemą. Menas, kuris atsisako socialinių, religinių, politinių dogmų tampa savotiška saugia sala, aplinka, kurioje pagrindiniu aspektu socialinės atskirties grupių ir menininkų sandūroje tampa ne meninės programos, o saugus, tolerantiškas, plačiaregiškas, betarpiškas bendravimas, kuris bent projektų metu užpildo psichologines prarajas, susikuriančias kaip pasekmės bendraujant su netolerantiška visuomenės dalimi.
Apeirono teatro dirbtuvių akimirka, Apeirono teatro nuotr.
Akvilė Žilionytė: Po filmo premjeros „Kino pavasaryje“ gavau žinutę iš merginos, kuri rašė, kad tai pirmas kartas kai ji pamatė Kirtimų romus iš taip arti ir pakeitė savo nuomonę apie juos. Su stereotipais kovoja ne tik filmai ir menas, bet ir kultūros žmonių pasisakymai romų tema. Gaila, viešojoje erdvėje turime labai ne daug meno ir kultūros žmonių, kalbančių apie romus, užtenka vienos rankos pirštų juos suskaičiuoti.
Šiemet liepą pasirodė lietuvių kompiuterinio žaidimo reklama, raginanti žaisti „čigonų tabore“ – šaudyti į romus. Šiuo klausimu nemačiau kultūros ir meno žmonių diskusijų nei facebook‘e, nei spaudoje, labai pasigendu jų pasisakymų. Galime daryti išvadą, kad romų klausimas rūpi tik labai siauram kultūros ir meno žmonių ratui, kalbėdamas apie romus jau pats tampi šiek tiek marginalas.
Diskusija „Integracija per meną: galimybė ar iššūkis?“ įvyks lapkričio 5 d., antradienį, 18 val. Martyno Mažvydo bibliotekos konferencijų salėje (V a.). Diskusiją organizuoja dienos centras „Padėk pritapti“ ir Kirtimų kultūros centras.
Įgyvendinti projektai iš dalies finansuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos kultūros tarybos, Vilniaus miesto savivaldybės, Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
