Dauguma atvejų, kai kviečiama policija, agresija ar įstatymo laužymas nebūna susijęs su tuo metu asmens patiriama psichikos sveikatos būsena. Veikiau – tai sąmoningas elgesys, neatitinkantis pripažintų moralės normų. Pavyzdžiui, reikšmingą dalį policijos iškvietimų sudaro smurto artimoje aplinkoje atvejai, kurie nurodo į ilgalaikį smurtinį elgesį, prievartinę kontrolę.
Vis dėlto policijos pareigūnai ir pareigūnės susiduria ir su tais žmonėmis, kurie patiria sunkias psichikos sveikatos būsenas, galbūt išgyvena psichikos sveikatos krizę. Kai kuriais atvejais tokios būsenos žmonės gali jaustis itin nesaugiai ir reaguoti agresyviai, pavyzdžiui, kai bandoma prie jo ar jos prieiti, fiziškai sulaikyti, ar vien pasirodžius uniformuotiems pareigūnams. Dalis taip besielgiančių žmonių gali turėti psichikos sveikatos sutrikimų, intelekto ar (ir) psichosocialinę negalią. Kiti – galimai patiria sunkią psichikos sveikatos būseną dėl veiksnių, nesusijusių su ilgalaikiais psichikos sveikatos sutrikimais. Taigi policijos pareigūnui svarbi ne diagnozė, o gebėti įvertinti tuo metu asmens patiriamą būseną, mokėti bendrauti su susijaudinusiu ar sudirgusiu, galbūt nesiorientuojančiu aplinkoje žmogumi – siekiant nuraminti ir sumažinti agresijos ar saviagresijos tikimybę.
Ar mūsų policija yra pasirengusi identifikuoti žmones, patiriančius sunkią psichikos sveikatos būseną? Atskirti šias situacijas nuo su psichikos sveikatos krizėmis ar psichikos distreso būsenomis nesusijusios agresijos?
Psichikos sveikatos sutrikimų kriminalizavimo pavojai
Praėjusių metų pabaigoje įvyko itin skaudus įvykis – policijos pareigūnas mirtinai pašovė moterį, turėjusią psichikos sveikatos sutrikimų ir reagavusią agresyviai, kai pareigūnai siekė ją sulaikyti. Įvykis sukėlė didelį atgarsį. Diskusijose keltos ir idėjos, neatitinkančios žmogaus teisių ir nediskriminavimo principų. Pavyzdžiui, pasiūlymas policijai turėti prieigą prie informacijos apie asmens turimas psichiatrines diagnozes ar teisinio neveiksnumo tam tikroje srityje statuso. Galėjo pasirodyti, kad pagalba psichikos sveikatos sunkumų patiriantiems žmonėms ir rūpestis policijos pareigūnais – nesuderinami tikslai, nors išties yra atvirkščiai.
Pasauliniame kontekste žinomas psichikos sveikatos sutrikimų kriminalizavimo reiškinys.[1] Jis apibūdina situaciją, kai psichikos sveikatos sutrikimų turintys žmonės netinkamai ir neproporcingai nukreipiami į baudžiamojo teisingumo sistemą, o ne į pagalbos bei paslaugų teikėjus. Teisėsaugos pareigūnų, kaip pirmųjų reaguojančiųjų į psichikos sveikatos krizes, įsikišimas yra viena iš trijų pagrindinių priežasčių, lemiančių daugiau kaip 85 proc. su policija susijusių mirčių ir jėgos panaudojimo situacijų.[2] Šis šališkumas apima visą baudžiamojo teisingumo sistemą – asmenis su psichikos sveikatos sutrikimais linkstama automatiškai traktuoti kaip nusikaltėlius, jie suimami, apkaltinami ir įkalinami ilgesniam laikui, palyginti su kitais.[3]
2023 m. „Psichikos sveikatos perspektyvų“ atlikto tyrimo[4] metu ginamieji, turintys psichikos sveikatos sutrikimų, atskleidė, kad policijos pareigūnų elgesyje pastebi psichikos sveikatos stigmos poveikį. „Jie [policija – aut. past.] kaip visada. Jie saugosi vien pamatę mane, jau saugosi policija. Pradeda atstumo laikytis, iškart jau saugosi manęs“, – pasakojo tyrimo dalyvis.
Teisėsaugos atstovai – ne tik policijos pareigūnai, bet ir advokatai, prokurorai ir kt. – išties turėtų kreipti dėmesį į žmogaus psichikos sveikatos sutrikimų patirtį ar negalią. Tačiau visai dėl kitų priežasčių. Pirmiausia – kad nesivadovautų psichikos sveikatos stigma. Antra – kad pastebėtų individualius pagalbos poreikius ir tą pagalbą pasiūlytų. Minėtame „Psichikos sveikatos perspektyvų“ tyrime daroma išvada, kad teisėsaugos sistemoje kol kas nėra „pažeidžiamo asmens“ sampratos ir tinkamo procesinių sąlygų pritaikymo. O tai turėtų atsirasti. Juolab, kad nemalonios patirtys, susiduriant su teisėsauga, gali atgrasyti nuo pagalbos kreipimosi. Tyrimai atskleidžia, kad net ir artimieji, žinodami, kad šeimos narys turi psichikos sveikatos sutrikimų, gali vengti kviesti policiją arba kreiptis kitokios pagalbos.[5]
Psichikos sveikatos stigmos spąstai
Psichikos sveikatos sutrikimai – įprasta žmogiška patirtis. Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, bent 1 iš 4 asmenų per gyvenimą patiria psichikos sveikatos sutrikimą. Nepaisant to, 2022 m. LR sveikatos apsaugos ministerijos užsakymu atliktas tyrimas[6] atskleidė, kad Lietuvos gyventojams vis dar sunku pripažinti psichikos sveikatos sunkumus ir ieškoti reikiamos pagalbos. O laiku negauta pagalba lemia sunkesnes būsenas.
Viena iš stigmos apraiškų – klaidingas psichikos sveikatos sutrikimų asocijavimas su pavojingu, neprognozuojamu elgesiu. Nors visuomenė palankiau žvelgia į depresiją ar nerimo sutrikimus, vis dar gajus įsitikinimas, kad derėtų saugotis žmonių, turinčių schizofrenijos diagnozę ar psichosocialinę negalią. Todėl šiame kontekste svarbu pabrėžti, kad nėra objektyvaus pagrindo psichikos sveikatos sutrikimo diagnozių ar teisinio neveiksnumo statuso sieti su asmens pavojingumu.
Kai kurie specialistai teigia, kad žmonės, turintys psichikos sveikatos sutrikimų, gali būti labiau linkę į nusikalstamas veikas tais atvejais, jeigu negauna tinkamos pagalbos. Tačiau daug ryškesnė tendencija – žmonės, turintys psichikos sveikatos sutrikimų, dažniau tampa smurtinių nusikaltimų aukomis. Ekspertams analizuojant nusikaltimus, kuriuos vis dėlto padarė žmonės, turintys rimtų psichikos sveikatos sutrikimų, tyrimų[7] išvados parodė, kad tik 7,5 proc. šių nusikaltimų buvo tiesiogiai susiję su psichikos sveikatos sutrikimų simptomais. Policijos ir psichikos sveikatos sutrikimų turinčių žmonių bendravimo rodikliai atskleidžia statistiškai reikšmingesnį ryšį tarp nusikalstamumo ir tokių problemų kaip skurdas, nedarbas, benamystė, piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis.[8],[9]
Namų darbai policijai
Jungtinių tautų (JT) Žmonių su negalia teisių konvencija ir PSO rekomendacijos[10] suteikia puikias gaires siekiant, kad viešojo sektoriaus institucijos Lietuvoje gerbtų ir saugotų žmogaus teises, mažintų stigmatizaciją ir diskriminaciją. Skatinama drausti naudoti prievartą kaip pirmą intervencijos mechanizmą. Vietoj to, pagalbos tarnybų darbuotojai, reaguojantys į krizę, turėtų padėti deeskaluoti situaciją – sumažinti agresyvaus elgesio pasireiškimo tikimybę nenaudodami prievartinių priemonių – ir pasiūlyti pagalbą. Siekiant užtikrinti pagalbos tęstinumą, skatinama sukurti atitinkamus planus, algoritmus. Teisėsaugai reaguojant tokiu būdu – išliks žmonių pasitikėjimas policija, ateityje bus lengviau gauti pagalbos, kils mažiau įtampos.
Šiuo metu policijos pareigūnams ir kitiems teisėsaugos specialistams itin reikalingi kokybiški mokymai. Tokie mokymai turėtų stiprinti ne tik pareigūnų žinias apie psichikos sveikatą ir psichikos sveikatos sutrikimus, bet ir skatinti atsisakyti stigmatizavimo, stiprinti nuostatas negalios ir žmogaus teisių srityse, išmanyti deeskalavimo principus ir praktinį šio metodo taikymą. Tokius mokymus siūlo ir organizacija „Psichikos sveikatos perspektyvos“.
Be to, mokymai turėtų padėti suprasti, su kokiomis kliūtimis teisingumo sistemoje susiduria asmenys su psichikos sveikatos sutrikimais ar negalia. Dėl nepakankamų mokymų šioje srityje Lietuvai dar 2016 m. JT Žmonių su negalia teisių komitetas išreiškė pastabas, skatindamas teisėsaugą šiais klausimais bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis.[11] Visi policijos pareigūnai turėtų būti specialiai apmokyti kovoti su numanomu šališkumu, stereotipais ir profiliavimu dėl lyties, etninės ar tautinės kilmės ir rasės bei negalios. Tai svarbu todėl, kad nėra realu identifikuoti visus atvejus ir iškvietimus, kuriuose gali prireikti papildomų gebėjimų.
Labai svarbu, kad policija veiktų išvien su psichikos sveikatos paslaugų teikėjais. Ypač padėtų novatoriškos psichikos sveikatos paslaugos, tokios kaip krizių intervencijos komandos[12],[13], gebančios efektyviai vykdyti deeskalaciją. Kita galimybė – savanoriškas registras asmenims, patiriantiems situacijas, kuriose būtina bendrauti su policija. Tokiame registre galėtų būti pateikta informacija apie išankstinius nurodymus dėl reikiamos individualios pagalbos krizių metu, pavyzdžiui, su kuo susisiekti, kas padeda nurimti, į kokią gydymo įstaigą nuvežti ir pan.[14],[15] Taip pat į įstatyminę bazę galima įtraukti papildomas apsaugos priemones. Pavyzdžiui, pareigūnai gali prašyti papildomos informacijos apie asmens sveikatos būklę, kai reikalavimas yra proporcingas rizikai ir būtinas, kad pareigūnai galėtų tinkamai reaguoti į asmens poreikius. Šiuo atveju svarbu apibrėžti kriterijus, kurie užtikrintų proporcingos rizikos įvertinimą.[16]
Taigi turime gaires, kaip teisėsaugai dirbti vengiant psichikos sveikatos sutrikimų kriminalizavimo ir diskriminacijos. Taip pat turime gerąsias praktikas išmanantį nevyriausybinį sektorių Lietuvoje. Galiausiai matome ir policijos interesą rūpintis ne tik visuomenės, bet ir paregūnių ir pareigūnų saugumu – tik tinkamai apmokyti ir žinodami algoritmus policininkai išvengs agresijos eskalavimo ir nepatirs skaudžių sužalojimų patys. Belieka imtis konkrečių žingsnių.
Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Įgalinti – ginamųjų su intelekto ar (ir) psichosocialine negalia įtraukties ir teisės į teisingą teismą užtikrinimas“. Šį projektą finansuoja Europos Sąjunga. Išreikštos nuomonės ir požiūriai yra tik autoriaus (-ių) nuomonė ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos Komisijos požiūrį ir nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei kita finansavimą teikianti institucija negali būti už juos atsakinga.
Naudota literatūra:
[1] Health and Human Rights Journal (2021) First Responders with a Rights-Based Approach to Mental Health Crises, <https://www.hhrjournal.org/2021/10/first-responders-with-a-rights-based-approach-to-mental-health-crises>
[2] Office of the United Nations High Commissioner for Human Rights (2021) Promotion and protection of the human rights and fundamental freedoms of Africans and of people of African descent against excessive use of force and other human rights violations by law enforcement officers, <https://undocs.org/A/HRC/47/53>
[3] N. Ghiasi, Y. Azhar, J. Singh (2023) Psychiatric Illness and Criminality, <hhttps://www.ncbi.nlm.nih.gov/books/NBK537064/>
[4] Ugnė Grigaitė ir Gabrielė Marija Baltrušytė (2023) Ginamųjų su intelekto ar (ir) psichosocialine negalia teisės Lietuvos baudžiamojoje justicijoje, <https://perspektyvos.org/wp-content/uploads/2023/07/LT-Ginamuju-su-negalia-teises-Lietuvos-baudziamojoje-justicijoje.pdf>
[5] Human Rights Watch (2019) Policing and People with Mental Health Conditions, <https://www.hrw.org/news/2019/09/12/policing-and-people-mental-health-conditions>
[6] Neringa Grigutytė, Marija Jakubauskienė ir Karilė Levickaitė (2022) Stigmatizuojančios Lietuvos gyventojų nuostatos psichikos sveikatos srityje, <https://www.hi.lt/uploads/DU/Naujienos_dok/Stigmatizuojanciu_nuostatu_psichikos_
sveikatos_srityje_apklausos_duomenu_analize_(1).pdf>
[7] American Psychological Association (2014) Mental Illness Not Usually Linked to Crime, Research Finds, <https://www.apa.org/news/press/releases/2014/04/mental-illness-crime>
[8] Bernardo Garcia Law, JT specialusis pranešėjas asmenų su negalia teisių klausimais (2023) Statistics About Mental Health And Crime, <https://bernardogarcialaw.com/2016/06/statistics-about-mental-health-and-crime/ >
[9] J. D. Livingston (2016) Contact Between Police and People With Mental Disorders: A Review of Rates, <https://ps.psychiatryonline.org/doi/10.1176/appi.ps.201500312>
[10] World Health Organisation (2023) Mental health, human rights and legislation: guidance and practice, <https://www.who.int/publications/i/item/9789240080737>
[11] JT Žmonių su negalia teisių komitetas (2016) Baigiamosios pastabos dėl pirminės Lietuvos ataskaitos (CRPD/C/LTU/CO/1), <http://www.ndt.lt/jungtiniu-tautu-neigaliuju-teisiu-komiteto-rekomendacijos-lietuvai>
[12] Human Rights Watch (2019) Policing and People with Mental Health Conditions, <https://www.hrw.org/news/2019/09/12/policing-and-people-mental-health-conditions>
[13] Nick Greco (2023) Cops & Mental Illness Calls: Can We Break the Cycle? <https://calibrepress.com/2023/08/cops-mental-illness-calls-can-we-break-the-cycle/>
[14] Brianna Andrews (2023) ‘Special Persons Registry’ aims to improve relations between police and people with special needs, mental illness, <https://www.news4jax.com/news/local/2023/12/27/special-persons-registry-aims-to-improve-relations-between-police-and-people-with-special-needs-mental-illness/>
[15] B. del Pozo, M. T. Compton (2022) Voluntary Registries: Filling the Critical Information Gap in First Response to Mental Health Crises, <https://www.cambridge.org/core/journals/journal-of-law-medicine-and-ethics/article/abs/voluntary-registries-filling-the-critical-information-gap-in-first-response-to-mental-health-crises/D51A64278564D6867678C5CC500F1B5F>
[16] College of Policing, Mental vulnerability and illness (2022) <https://www.college.police.uk/app/mental-health/mental-vulnerability-and-illness>
Komentaras parengtas įgyvendinant projektą „Įgalinti – ginamųjų su intelekto ar (ir) psichosocialine negalia įtraukties ir teisės į teisingą teismą užtikrinimas“. Šį projektą finansuoja Europos Sąjunga. Išreikštos nuomonės ir požiūriai yra tik autoriaus (-ių) nuomonė ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos Komisijos požiūrį ir nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei kita finansavimą teikianti institucija negali būti už juos atsakinga.
