Ar suaugusieji viešoje erdvėje elgiasi etiškai?

Prie mokyklos laukujų durų stoviniuoja grupelė mokinių. Kikena, šnibždasi, kažką tariasi. Tarpdury pasirodo kuklutė mergaitė, nešina kuprine. Ir… pasigirsta juokas, rodomieji rankų pirštai krypsta į rudaplaukės mokinukės pusę, kažkuris šūkteli: ,,Stora, ryža!“ Mergaitė nuleidžia akis, susigūžia ir nepratarusi nė žodžio kiūtina pro piktdžiugiškai kvatojančius bendraamžius.

Tokia situacija šiandienos mokyklose gana dažna, turbūt retas iš mūsų galėtų pasigirti, kad savo gyvenime nesusidūrė su patyčiomis. Tėvai, mokytojai, psichologai griebiasi įvairiausių priemonių šiai problemai spręsti, tačiau patyčių virusas vis plinta. Kodėl? Manau, kad viena iš priežasčių – netinkamas suaugusiųjų pavyzdys. Juk vaikai kuria savo elgesio modelį pagal tą, kurį mato namuose, ir ypač pagal tą, kurį mato viešai. O viešojoje erdvėje tikrai netrūksta to, ką mes šiandien vadiname patyčiomis.

Atkreipčiau dėmesį į komercines televizijas. Daugelį laidų žiūri vaikai, paaugliai. Beveik kiekvienas turi mylimą ,,televizinį veidą“, keliantį begalinį susižavėjimą. Stebi jį – jo elgesį, klausosi kalbos, domisi asmeniniu gyvenimu,  bando iš jų mokytis, kaip bendrauti, o jų elgesį mato kaip sektiną pavyzdį.  Tik ar tikrai sektiną? Keletas pavyzdžių.

 Visai neseniai per TV buvo rodytas muzikinis šou ,,Lietuvos balsas“. Prisiminkime ,,Lietuvos balso“ akląsias perklausas. Tiems, kas nematė, priminsiu taisykles: keturi teisėjai sėdi kėdėse nusisukę nuo scenos. Užlipęs ant scenos atlikėjas padainuoja dainą. Jeigu  dainavimas teisėjui patinka, jis spaudžia mygtuką, atsisuka ir kviečia atlikėją į savo komandą. Jeigu ne – dainininkas nulipa nuo scenos, negavęs galimybės pasilikti projekte.

Vieną savaitgalio vakarą stebėjau šį projektą. Viskas įprasta – ateina atlikėjas, matau iš streso išsiplėtusias dideles jo akis, ant kaktos pastebiu prakaito lašus, o veide įtampa. Pasigirsta pirmieji akordai ir jis pradeda dainuoti. Iš karto įsiklausau ir bandau vertinti. Įdomu, ką vėliau sakys žiuri – juk jie  specialistai. Ir štai nelauktai komisijos narys Deivis nutaiso keistą veido mimiką ir pradeda cypti – šitaip mėgdžioja atlikėją. Po kelių savaičių vėl žiūriu šio projekto tęsinį. Scenarijus kartojamas – tie patys atlikėjai, ta pati baimė, ir staiga netyčia Rūta Ščiogolevaitė paspaudžia mygtuką, kėdė atsisuka į sceną. ,,Nusukit mane atgal, prašau,“ – sako žiuri narė ir nusisuka nuo atlikėjos. Ji tik po kurio laiko pradeda kalbėtis su dainavusia mergina, pabrėždama, kad pati niekada nebūtų nuspaudusi mygtuko ir niekuo gyvu nebūtų suteikusi galimybės atlikėjai toliau dalyvauti projekte. Tai patyčios? Žinoma, taip.  Konkurso dalyviai pažeminami, įskaudinami.

Dar vienas renginys, kurį transliavo viena komercinė televizija, M.A.M.A. arba Muzikos asociacijos Metų apdovanojimai. Šis renginys yra vienas didžiausių Lietuvoje, šiemet  jį stebėjo daugiau nei 850 000 žiūrovų ir esu įsitikinusi, kad nemažai jų – mokyklinio amžiaus. Šiais metais renginį vedė Justė Arlauskaitė ir Justinas Jankevičius, vienas jaunimo ,,dievukų“. Vedėjai renginyje visada yra kaip patiekale tinkami prieskoniai. To tikėjausi ir šį kartą. Teko nusivilti.

Per vakarą buvo tiek pasakyta įžeidžiančių frazių, kad man asmeniškai buvo nesmagu ir gėda, ypač dėl vedėjo brutalumo. Šaipytasi iš Egidijaus Dragūno, kuris, anot J. Jankevičiaus, sulig kiekviena parduota albumo kopija savo žodžiuose praleidžia vis daugiau balsių; teigta, jog Sasha Song sugebėjo susitvarkyti su piratavimo problema, nes „jo kūrinių iš interneto niekas nesisiunčia“; nepraslydo pro akis netgi Andrius Mamontavas, kurio albumas „Degančios akys“ pavadintas „Kraujuojančiomis ausimis“;

Žiūrovai juokėsi, kai J. Jankevičius pranešė „Noriu paminėti vieną atlikėją, kuris šiandien nebuvo nominuotas, tačiau iš tiesų yra fantastinis. Kuris paliko didžiulį įspaudą – noriu, kad mes visi pagerbtumėme Viliaus Tarasovo karjerą jo kūrybos rinkiniu – dabar bus tylos minutė…“.

Taip   elgiamasi viename prestižiškiausių renginių, kuriame turėtų būti pagerbti menininkai. Gaila, kad ,,traukimą per dantį“, užgauliojimą dauguma priima kaip teigiamybę.  Ir kas apmaudžiausia, kad šiuos ,,juokus“ vaikai, paaugliai ir jaunimas skleidžia internete: kuria demotyvacijas, spaudžia ,,patinka“ prie tokių ,,juokelių“ komentarų, bando kartoti, pamėgdžioti klasėje, namuose. O kodėl negalima? Juk per televizorių matė! Tai kodėl tada suaugusieji skundžiasi, piktinasi, kad dabartinės kartos vaikai, jaunuoliai yra sugadinti ( kaip mėgsta sakyti ,,blogi“)? Dėl to, jog nesupranta, kad patys dažnai sėja patyčių sėklas. Jiems reikia reitingų, pelno. Belieka tik mums  patiems neužkibti ant įvairių šou rengėjų ,,siūlomo kabliuko“- juk kuo mažesnis skaičius mūsų žiūrės, kaip renginių vedėjai tyčiojasi iš gabių, talentingų asmenybių, tuo mažiau mums tai rodys.

Lietuvos televizijoje yra muzikinių projektų, kurie vyksta daugelį metų. Po kelerių metų pertraukos į ekranus grįžo ,,Žvaigždžių duetai“. Nusprendžiau šią laidą žiūrėti – galbūt bus naujovių, kurios mane maloniai nustebins ir neleis atsitraukti nuo ekrano. Nustebino. Pavyzdžiui, pasikeitę vedėjai – linksmieji radistai. Daugelio jaunosios kartos atstovų idealai, autoritetai. Nustebino ir jų ,,prikolas“: po Laisvos ir Radžio pasirodymo, radistai panaršę socialiniame tinkle ,,Facebook“ ir radę  Radžio ne itin estetiškos fotosesijos nuotraukas, pradėjo aptarinėti kelnaičių spalvą (pradėjo svarstyti, ar tik jos yra neparudavusios nuo fiziologinių procesų, kurie vyksta organizme). Man nuoširdžiai įdomu, kaip pasijautė Radžis. Kaip manote, o radistams, ar rūpėjo dainininko savijauta?

Ir čia dar ne viskas. Kita tos pačios laidos vedėjų pora – Mantas Stonkus ir Inga Jankauskaitė – stengėsi neatsilikti nuo radistų. Padainavus latvei Samantai Tinai, jos pasirodymą komentuoti pradėjo Rūta Ščiogolevaitė: „Man nepatinka, kad Samanta Tina…“, tačiau čia Inga Jankauskaitė įsiterpė: „…dainuoja geriau už jus?“ Šios laidos vienas iš komisijos narių – Stano – taip pat nevyniojo (kaip ir pats sakė) žodžių į vatą ir žerė tikrai ,,kokybišką ir argumentuotą“ kritiką: „Aš galiu tiesiai šviesiai pasakyt – ugnies buvo taip mažai, kad aš net nesuprantu, ar jie bent vieną kartelį parepetavo, ar išvis dėl to nesiparino, tiesiog išėjo į sceną ir padainavo bet kaip.“ ,,Nesuprantu, kodėl taip daroma. Jų paskutinis pasirodymas ,,Žvaigždžių karų“ tematika buvo toks nuostabus, toks fantastiškas, taip į temą, jame buvo atskleistos visos stipriausios pusės. Man net atrodė, kad ta daina su kiekvienu posmu lėtėja – net ėmiau galvoti, ar jie apsirūkę, ar kas jiems yra,“ – ironizavo Stano. Juokinga? Apmaudu.  O apmaudu todėl, kad jaunimas, stebėdamas tokius ekrano dievaičių poelgius, ne turtėja, bet  dvasiškai skurdėja.

Interneto platybėse taip pat netrūksta patyčių. Tik čia elgiamasi kur kas drąsiau: kuriami ironiški filmukai, be užuolankų rėžiami įžeidinėjimai ir džiaugiamasi, kad juos palaiko visuomenė pagal „patinka“ paspaudimų skaičių. Štai kad ir į socialinį tinklą „Facebook“ po jau minėtų M. A. M. A. apdovanojimų persikėlusi Viliaus Tarasovo ir Justino Jankevičiaus kova. Tikra kova, kurioje svarbiausia, kuo stipriau įžeisti ir pažeminti kitą. Įžeidinėjimai pylėsi kaip iš gausybės rago. Ir  tai tikrai ne vienintelis atvejis, kai žinomi žmonės viešoje erdvėje žemina ir užgaulioja vienas kitą.

Šiuo metu patyčių objektu yra tapusi Monika Šalčiūtė. Daugelis matė video filmuką, kuriame ji sėdi ant lovos, verkia, klykia. Publikuodama šį įrašą mergina parašė: ,,Ir taip kiekvieną naktį“. Yra žinoma, kad mergina ilgai serga depresija. Ji apie savo problemą prakalbo garsiai. Apie depresijos suteiktas kančias kalbėti viešai galima, ar ne? O gal ji tik vaidina savo išgyvenimus? Pripažinkime, mes nežinome, kaip yra iš tikrųjų ir ką ji tiksliai išyvena. Tačiau turime ,,ekstrasensų”, kurie Moniką pažįsta geriau, negu ji pati save. Pasirodė Vaido Baumilos filmuota vaizdo medžiaga: jis sėdi kaip Monika ir rėkia. Ir žinoma, pasipila komentarai – visiems juokinga. Labai labai juokinga, todėl sukuriamas ir kitas vaizdo filmukas, kuriame Monikos klykimo tonas yra pritaikytas prie dainos motyvo. Vėl visi be sąžinės graužaties garsiai kvatoja, spaudžia ,,patinka“. Kažin ar, jei kitą dieną paauglys pamatys verkiančią savo bendraklasę, irgi juoksis?.. Bijau, kad atsakymas gali būti teigiamas.

Labai labai baisu dėl mūsų kartos, kuri mato negatyvių pavyzdžių daugiau negu teigiamų. Baisu, kad tikrų tikriausios patyčios mūsų dabartinės visuomenės toliaruojamos, viešojoje erdvėje mokomasi, kaip skaudžiau įžeisti kitą žmogų. Apmaudu, kad daugelis talentingų žmonių leidžia sau tyčiotis įvairiomis formomis. Deja, apie tai nei mūsų žiniasklaida, nei švietimo sistema, nei įvairios organizacijos, kovojančios su patyčiomis, garsiai nekalba, daugiausia yra susitelkusios ties mokykloje esančiomis problemomis. Tačiau nesinorėtų tikėti, kad visuomenės požiūris į patyčias nesikeis. Vienas iš siūlomų variantų yra nežiūrėti tokių laidų. Jei jos labai vilioja ir žiūrėti vis tiek norisi, galima apie pastebėtas viešas patyčias rašyti straipsnius, mintimis dalintis socialiniuose tinkluose ir pan. Manau, kad svarbiausia, yra netylėti ir parodyti, kad viešojoje erdvėje dažnai suaugusieji elgiasi neetiškai, ir tokiam elgesiui nepritarti.