Per visus metus mokykloje esu gavusi tik tris dvejetus. Trečioje klasėje – už negražiai nupieštą traktorių rudenėlio tema, penktoje – už neatsineštą perskaitytų knygų sąsiuvinį, o septintoje – už kabėjimą ant skersinio, trukusį 0 sekundžių.
Tai, beje, buvo pirmas mano bandymas kaboti ant skersinio – nebuvau ta, kuri kybodavo kieme ant metalinių strypų kilimams daužyti. Taigi, palipau, delnais pajutau nemalonų metalo šaltį ir nušokau. Be to, buvau girdėjusi, kad mergaitėms kabėti nesveika.
Kaip ir daugelio aplink Nepriklausomybės atkūrimą gimusių mergaičių mano fizinio lavinimo pamokos buvo bevertės. Beveik visos ant suolelio, nes mokytojas taip ir neišeidavo iš savo kambariuko. Šiltu sezonu – pasivaikščiojimas iki upės ir atgal. Besikeičiant tvarkoms, kai kuriais metais iš fizinio lavinimo pamokų būdavo rašomi pažymiai. Tada atsirasdavo tie spontaniški patikrinimai, kaip pakabėjimas arba šuolis į tolį, kad būtų galima kažką įrašyti dienyne.
Dauguma mūsų buvo išsirūpinusios gydytojų pažymas, kad negalime sportuoti dėl prastos širdies. Tai ilgainiui padariau ir aš. Berniukai tuo metu tiesiog žaidė krepšinį arba futbolą. Turėjo nors kiek erdvės palakstyti ar sutvirtėti, bent dalis jų.
Norisi tikėti, kad viskas mokyklose pasikeitė. Aš į ją antrą kartą negrįšiu ir savo kailiu nepatikrinsiu. Galiu girdėti tik kitų pasakojimus ir statistiką. Tokie rodikliai kaip patyčių lygis neliudija proveržio – apie penkis kartus daugiau Lietuvos 13-mečių patiria patyčias negu kokioje Ispanijoje ar Olandijoje. Patyčių kultūra atrodo įsitvirtinusi ir sporto pasaulyje.
Lietuvoje fiksuojami atvejai, kai sporto treneriai gąsdina vaikus, pravardžiuoja, taiko fizines bausmes, viešai sveria. Tarptautiniai tyrimai rodo, kad iki pusės mergaičių sporte taiko ekstremalius svorio kontrolės būdus. Pas mus tikslių duomenų nėra, bet aidi istorijos, kai augančios ir bręstančios mergaitės sporte vadinamos karvėmis. Tiesa, didėja ir berniukų dalis, kurie patiria svorio kontrolę, komentarus apie išvaizdą.
Taigi panašu, kad net ir lankantys būrelius vaikai nebūtinai patiria džiaugsmą, natūraliai kylantį sportuojant. Vietoj to, gali mažėti jų pasitikėjimas savimi, kamuoti nerimas. Sportas net gali lemti viso gyvenimo iššūkius tvarkantis mitybą ir savęs vaizdo problemas – mat tarp sportuojančių vaikų dažnesni valgymo sutrikimai.
Socialinėse medijose jau kelintą kartą pro akis sušmėžuoja tėvų žinutė – „kur leisti sportuoti vaikus? Norime, kad jie tiesiog sveikai judėtų ir nebūtų orientuojami į profesionalų sportą“. Už šios žinutės aiškus lūkestis ne tik apie profesionalumą – tėvai nori, kad vaikai nepatirtų kančios.
Galbūt išties didėja supratimas, kad situacija nepriimtina. Neseniai garbingoje Seimo salėje įvyko konferencija, kurioje aptartas vaikų saugumas sporte. Salė drebėjo nuo susirūpinimo, noro kalbėti tiesiai, prapjauti pūlinius, dalintis savo patirtimi.
Iš kitos pusės, net ir deramai iškėlę problemą, rizikuojame ją spręsti tik kosmetiškai. Pavyzdžiui, suorganizuodami vienkartinius mokymus ir tikėdamiesi, kad jie pakeis visą patyčių kultūrą. Arba niekaip neatsisakydami įsitikinimo, kad dideli pasiekimai reikalauja „aukų“, t. y. psichologinės žalos.
Deja, negalime nuspręsti tiesiog likti sporto salėje ant suolelio. Nesportuoti – ne išeitis. Fizinis aktyvumas reikalingas visiems – mergaitėms ir berniukams, skirtingų kūnų ir charakterių. Moksliniai tyrimai tvirtai ir vieningai atskleidžia sporto poveikį visai žmogaus savijautai. Sportas padeda reguliuoti emocijas, mažina nerimą, stiprina atmintį ir dėmesį. Vaikščiojimas, bėgiojimas, jėgos treniruotės ir joga mažina depresiškumą.
Negana to, sugriauti mitai apie tai, koks sportas reikalingas mergaitėms ir moterims. Į šalį traukiasi lengvi rožiniai svareliai ir grakščiai kilnojamos kojos. Vietoj to – mergaitės ir moterys kviečiamos kilnoti svorius. Tai itin svarbu, nes anksčiau ar vėliau menopauzė ateina, o jos metu estrogeno kiekio mažėjimas lemia raumenų masės nykimą, kaulų retėjimą. Taigi reikalingos jėgos treniruotės visą gyvenimą, o po menopauzės – dar ir didesni svoriai rankose. Visas dėmesys raumenynui, o ne lieknam kūnui.
O aš pati negaliu savimi patikėti – jau 8 mėnesius lankau raumenų stiprinimo treniruotes. Aplinkoje, kur jaučiuosi saugi, nevertinama, palaikoma. Be to, žinau, kad kaboti sveika ir mergaitėms. Taigi rašydama šį straipsnį išbandžiau save ant skersinio. Rezultatas – 29 sekundės.
Projektas „GrassRoots” (nr. 101140032) iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis. Tekste išreiškiamas požiūris ar nuomonė yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos Komisijos požiūrį ar nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei Europos Komisija negali būti laikoma už juos atsakinga.
2