Skaitinys

B. Sabatauskaitė: Purvą drabstantys heiteriai – opi problema, bet sprendimų yra

Mano teisės

Birutė Sabatauskaitė, Jono Petronio, VDU nuotr.

daugiaumeiles.lt | 2021 01 25

Tylėti negalima pranešti. Kur dedate kablelį, socialiniame tinkle pamatę komentarą, persmelktą rasizmo, homofobijos, asmens žeminimo dėl neįgalumo ar kitų tapatybės bruožų? Lietuvos žmogaus teisių centro (LŽTC) direktorė Birutė Sabatauskaitė sako, kad įsijausti į pažeidžiamų visuomenės grupių kailį ir deramai reaguoti į neapykantos kurstymą kol kas pavyksta tik daliai mūsų. „Nežinome, kaip tai padaryti, nematome tame prasmės arba blogiausia – patys esame heiteriai. Stoti niekinamųjų pusėn turime išvien.“

Pranešti apie neapykantos komentarus policijai – vienas paprasčiausių būdų kurti saugesnę elektroninę erdvę tiems, kurie joje vis dar smarkiai talžomi. Tuo pačiu jis padėtų auginti patikimą, palaikančią ir rūpestingą visuomenę plačiąja prasme. Nevyriausybinių organizacijų iniciatyva realizuota kampanija „Daugiau meilės“ žaismingai tai primena ir kviečia vadovautis nuostata, kad nuo neapykantos iki meilės internete tėra vienas žingsnis. Jį žengti net tik galime, bet ir privalome kiekvienas.

Suvokia, ką daro, bet išvengia atsakomybės

Paklausta, kodėl daugelis vadinamųjų heiterių Lietuvoje tebesijaučia drąsūs žeminti kitus dėl išankstinėmis nuostatomis paremtų asmens ar jų grupės tapatybės bruožų (amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, negalios, rasės, tautybės, tikėjimo ir kitų), B. Sabatauskaitė atsako, jog daugelis jų žino išvengsiantys atsakomybės.

„Dabar formuojasi toks fenomenas: net suprasdami, jog niekinanti kalba elektroninėje erdvėje yra laikoma neapykantos nusikaltimu, už kuriuos baudžiama kaip ir už bet kokią kitą draudžiamą veiklą, kurstytojai žeminančius pasisakymus labai dažnai rašo sąmoningai. Mat mato, jog teisėsaugos institucijos daugybės tyrimų nepradeda arba nutraukia“, – aiškina ji.

Alternatyva kraštutine priemone šiais atvejais laikomai baudžiamajai atsakomybei galėtų būti šalies institucijų svarstymas reglamentuoti administracinių nuobaudų taikymą. Visgi pašnekovė tiki, kad pirmiausia svarbu pakeisti nuostatas vertinant net pavienius neapykantos kurstymo atvejus, ypač tuos, kurie skatina smurtą: „Pats Europos Žmogaus Teisių Teismas nusistebėjo, kad jei vienas toks komentaras mūsų šalyje nelaikomas neapykantos kurstymu, sunku suvokti, kokie būtų tokiais laikomi.“

Visuomenė stokoja empatijos

Pažeidžiamos visuomenės grupės ir taip susiduria su atskirtimi, atstūmimu, nelaikymu tautos dalimi. B. Sabatauskaitė pateikia pavyzdį, kuomet žydų tautybės asmenys eidami pro sinagogą pamato Antrojo pasaulinio karo metu rašytą užrašą „Judenhaus“ (pažodžiui reiškia „žydnamis“) arba nupieštą svastiką. Tai kelia atitinkamus jausmus, nes per karą senelių ar kitų artimųjų netekusiųjų atmintyje ši tragedija vis dar gyva.

Neapykantos komentarai situaciją paaštrina – žmonės gauna dar aiškesnę žinutę, jog Lietuvoje yra nepageidaujami.

„Teisėsaugos institucijų atstovai, kaip ir visa likusi visuomenė, labai dažnai asmeniškai nepažįsta žydų, musulmonų, romų, LGBT ar kitų bendruomenių asmenų. Tuomet sudėtinga įsivaizduoti, kokių ilgalaikių psichologinių, o kartais ir fizinių pasekmių, įskaitant savižudybių riziką, menkinantys žodžiai gali turėti. Ne tik, kuriam jie skirti, bet ir kitiems konkrečiai grupei priklausantiems žmonėms, kurie komentarą perskaito“, – dėsto pašnekovė.

Daugiau jautrumo ir pastangų, suvokiant, kad pažeidžiamų asmenų vietoje galime atsidurti patys arba neapsaugoti nuo to savo artimųjų, priartintų prie skaudžių patirčių. Taip pat ir to, kokią didelę įtaką nuolatinis nerimas ir nesaugumo jausmas gali turėti žmogaus psichinei sveikatai, kuriai pašlijus nebeįmanoma dirbti ir tiesiog gyventi.

Valstybės vaidmuo – būti tvirtu pažeidžiamųjų užnugariu

Kol teisėsaugos institucijos, Vyriausybė ar tokios atskiros jos dalys kaip Vidaus reikalų ar Teisingumo ministerija neišsakys aiškios pozicijos neapykantos nusikaltimų klausimu, pakirpti ją kurstančių komentatorių sparnus taip pat bus sunku.

Vienas iš galimų sprendimų šiuo klausimu, B. Sabatauskaitės manymu, yra numatyti lėšų tokiems dalykams kaip pranešimo apie atvejį sistemos tobulinimas. Neretai nukentėjusiesiems vis dar trūksta informacijos, kas iš tiesų yra neapykantos kurstymas, ne kiekvienas supranta, kuri frazė jo atžvilgiu yra teisėta, o kuri ne.

„Šią informaciją svarbu perteikti tinkamai, o pavyzdžius, kuomet už vieną ar kitą neapykantos apraišką pritaikoma baudžiamoji atsakomybė, garsinti. Ir, be abejonės, nuolat, prevenciškai bendradarbiauti su pažeidžiamomis grupėmis. Vargu ar vienkartinis pranešimas, deklaruojantis, jog štai mūsų šalyje tikrai nėra vietos neapykantai, ką nors keičia“, – dėsto ji.

Šiuo metu Lietuvoje nėra ir jokių finansavimo programų, orientuotų į paramą neapykantos nusikaltimų aukoms ar žmonėms, patiriantiems diskriminaciją. Net jei ne kiekvienas žeminantis komentaras laikomas nusikalstama veika, tai vis tiek neteisėta ir reglamentuojama mūsų šalies įstatymų, todėl ir visokeriopa pagalba diskriminuojamiesiems turėtų būti savaime suprantama.

Paramą teikiančioms organizacijoms reikia daugiau pajėgų

Vos kelios teisinį ir emocinį palaikymą, nukentėjus nuo neapykantos išpuolio, teikiančios nevyriausybinės organizacijos nepajėgia to daryti nuolat – paprasčiausiai neturi pakankamai lėšų ar žmonių. Taip pat ne visi žino, kad gali kreiptis bent jau į jas.

„Policijai užmezgus daug artimesnį ryšį su pažeidžiamomis grupėmis, pagalba būtų efektyvesnė Svarbu į visus neapykantos kurstymo atvejus žiūrėti kaip į rimtus ir suprasti, kad bet kokia profesionali parama yra reikšminga“, – dėsto B. Sabatauskaitė ir akcentuoja, kad čia svarbus visų susijusių grandžių bendradarbiavimas.

Jei asmuo pateikė skundą policijai dėl šiurkštaus, žeminančio komentaro, gali pakakti vien aiškaus įvardijimo, jog ikiteisminio tyrimo metu apklausose jis turės teisę atsivesti kažką, kas palaikytų bauginančioje ir stresą keliančioje situacijoje.

Į pagalbą turėtų aktyviai įsitraukti ir švietimo sistema: nuo mažų dienų aktyviai ugdyti apie tarpusavio pagarbą bei skirtingų visuomenės grupių sugyvenimą ir įtrauktį, neapleisti neapykantos temų aukštosiose mokyklose.

„Sutelkus jėgas ilgalaikėje perspektyvoje tai duotų vaisių ir interneto heiteriai, tikėtina, nutiltų pabūgę ne kažkokių sankcijų, o pačios visuomenės požiūrio. Ką galime padaryti jau dabar, kad jis keistųsi – socialiniuose tinkluose sureaguoti į tai, kad kažkas kursto neapykantą. Paprotinti, jog drabstyti žodžius, kuriais kėsinamasi į žmogaus tapatybę, tolygu nusikaltimui, ir išreikšti palaikymą asmeniui, kurio atžvilgiu tai buvo daroma“, – tikina B. Sabatauskaitė.

Apie neapykantos kurstymą internete visada praneškite policijai. Paprastą ir aiškią instrukciją, kaip tai padaryti, rasite daugiaumeiles.lt 

Kampanija bendrai finansuojama Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos (2014–2020), Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo, bei Geros valios fondo lėšomis.

Komentuoki