Šiltuoju sezonu paprastai dažniau linksminamės, lankomės kavinėse, restoranuose ir baruose. Gera žinia pramogautojams – įstatymai juos jau saugo nuo seksualinio priekabiavimo, priekabiavimo ir kito nepagarbaus elgesio. Seimui išplėtus apsaugos nuo diskriminacijos reglamentavimą lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė pasakoja, kaip praktiškai įgyvendinti šiuos teisinius pakeitimus.
Birželį įsigaliojo Lygių galimybių įstatymo nuostata, įtvirtinanti vartotojų apsaugą nuo priekabiavimo, seksualinio priekabiavimo ir nurodymo diskriminuoti. Kaip prekių pardavėjai (-os) ir paslaugų teikėjai (-os) turės šią nuostatą įgyvendinti?
Įvairios paslaugas teikiančios įstaigos, įmonės ir organizacijos turės skirti dėmesio darbuotojų supažindinimui, ką reiškia pagarbus elgesys, paaiškinti, kokių veiksmų vengti bendraujant su klientais (-ėmis). Aptarnavimo vietose svarbu atkreipti dėmesį ir sureaguoti, jei prie kažko priekabiaujama, tarkime, dėl tautybės ar amžiaus, kažkas yra niekinamas (-a) dėl seksualinės orientacijos, negalios ir kitų asmens tapatybės požymių. Įstatymo pakeitimai numato ir apsaugą nuo į paslaugos apimtį nepatenkančių prisilietimų. Pavyzdžiui, netinkami prisilietimai masažo, sveikatos apžiūrų metu (žmogus dažniausiai jaučia, kada yra liečiamas (-a) ne taip, kaip reikėtų) galėtų būti laikomi seksualiniu priekabiavimu.
Ar galėtumėte trumpai pristatyti, kaip atpažinti seksualinį priekabiavimą, priekabiavimą dėl asmens tapatybės ir nurodymą diskriminuoti vartotojų teisių srityje?
Žmonės priekabiavimą dažnai supranta tik kaip seksualinį priekabiavimą. Tai kartu skirtingos ir panašios diskriminacijos formos. Panašios tuo, kad jomis žeminamas asmens orumas, skirtingos – savo išraiška.
Elgesys, kuriuo dėl žmogaus amžiaus, tautybės, lyties ir kitų tapatybės požymių siekiama įžeisti arba įžeidžiamas asmens orumas, siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar žeidžianti aplinka, yra laikomas priekabiavimu. Pateiksiu pavyzdį iš darbo praktikos. Vienas žydų tautybės gyventojas pasakojo, kaip atėjęs į turgų – vietą, kurioje įprasta derėtis – turėjo klausytis žeidžiančių priekabių, esą, žydai visada prašo nuolaidų.
Seksualinis priekabiavimas yra užgaulus žodžiu, raštu ar veiksmu išreikštas seksualinio pobūdžio elgesys. Konsultacijų su gyventojais metu esame girdėję įvairiausių istorijų, kai asmenys, yra netinkamai liečiami ir liečiamos, jiems ir joms laidomi seksualizuojantys, išvaizdą vertinantys komentarai, nieko bendro su paslauga ar preke neturinčios replikos apie apatinius, krūtis ir pan. (pavyzdžiui, kavinėse).
Nurodymas diskriminuoti gali būti išreiškiamas ne veiksmu, bet raginimu pažeisti klientų teises. Pavyzdžiui, nurodymas neaptarnauti pakistaniečių, vyresnio amžiaus žmonių ir pan.
Naujos nuostatos įtvirtina, kad nei savininkas (-ė), nei paslaugų teikėja(s) ar prekių pardavėja(s) negali priekabiauti, seksualiai priekabiauti ir nurodyti diskriminuoti vartotojų. O jei klientai (-ės) priekabiauja prie darbuotojų? Ką tokiu atveju daryti?
Darbdaviams ir darbdavėms galioja pareiga kurti saugią darbo aplinką. T. y. užtikrinti, kad darbuotojai ir darbuotojos nepatirtų priekabiavimo, seksualinio priekabiavimo ir kitų diskriminacijos formų. Susidūrę su minėtomis aplinkybėmis darbuotojai ir darbuotojos pirmiausia turėtų informuoti darbdavį (-ę). Jam ar jai nekreipiant dėmesio į tai, kad darbuotojai ir darbuotojos susiduria su tokiu elgesiu, asmenys gali teikti skundą Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai.
Svarbu turėti ir tam tikras vidaus tvarkos taisykles, kurios apima ir priekabiavimo ar seksualinio priekabiavimo prevenciją bei reagavimo į tokius atvejus mechanizmą. Priekabiaujantį (-čią) prie darbuotojų klientą ar klientę, priklausomai nuo elgesio, reikėtų įspėti, jog nebebus aptarnaujami. Prireikus, galima atsisakyti aptarnauti, jei kelia pavojų, elgiasi agresyviai, trikdo viešąją rimtį – iškviesti policiją.
Prevencinės ir apsaugos nuo diskriminacijos priemonės, priklausomai nuo paslaugų pobūdžio, gali skirtis. Jei tai yra naktinio pasilinksminimo vieta, kurioje rizika susidurti su priekabiavimu yra didesnė, galima pagalvoti apie apsaugos darbuotojų samdymą. Kai seksualinis priekabiavimas ar priekabiavimas vyksta čia ir dabar, o darbdavio (-ės) nėra, svarbu iš anksto būti susitarus, kaip darbuotojai (-os) turėtų reaguoti, elgtis, padėti vieni (-os) kitiems (-oms).
Ar naujasis draudimas apima situacijas, kai klientai (-ės), pavyzdžiui, bare, priekabiauja prie kitų klientų (-čių?)
Paslaugų teikėjų vietoje pirmiausia orientuočiausi į prevenciją. Pasaulyje esama daugybės pavyzdžių. Vienas jų – tualetuose iškabinti informaciją, kaip klientai ir klientės turėtų pranešti personalui, kad jaučiasi nesaugiai dėl seksualinio priekabiavimo ar priekabiavimo ir jiems bei joms reikalinga pagalba. Pavyzdžiui, užsisakyti gėrimą, kurio pavadinimas yra slaptas signalas, jog kažkas negerai. Taip pat darbuotojai ir darbuotojos gali tiesiogiai sureaguoti į netinkamą elgesį (žinoma, jei tai yra saugu). Mes visi turime žodžio laisvę, tačiau jei, tarkime, kirpykloje laidomos nepagarbios replikos, darbuotojai (-os) turėtų pasakyti „siekdami (-os) visiems klientams ir klientėms užtikrinti saugią paslaugų gavimo aplinką prašytume tokių komentarų šioje vietoje nenaudoti“.
Pagal Lygių galimybių įstatymą, prekių pardavėjai, gamintojai ar paslaugų teikėjai privalo užtikrinti, jog gaudami paslaugas ar įsigydami prekes vartotojai nepatirtų priekabiavimo, seksualinio priekabiavimo ir nebūtų duodami nurodymai jų diskriminuoti dėl lyties, tautybės, pilietybės bei kitų asmens tapatybės požymių. Taigi, verslininkai (-ės) ir kiti paslaugų teikėjai gali sulaukti teisinės atsakomybės už veiksmų nesiėmimą. Žinoma, paslaugų teikėjai ar prekių pardavėjai iš esmės negali kontroliuoti pačių klientų (-čių) elgesio, tačiau turi turėti tam tikras vidaus tvarkos taisykles. Pavyzdžiui, kaip reaguoti, jei kažkas imtų kitus žmones mušti, mėtyti lėkštes, garsiai keiktis. Taip ir šiuo atveju, jei klientas (-ė) kreipiasi ir prašo apsaugoti nuo kito žmogaus diskriminacinių veiksmų, suprantama, kad reikėtų sureaguoti.
Kaip atskirti priekabiavimą, pavyzdžiui, dėl lyties, tautybės, amžiaus ir kitų asmens tapatybės požymių, nuo neapykantos kalbos?
Baudžiamoji atsakomybė, numatyta už neapykantos kurstymą, taikoma tik išimtiniais atvejais. Šiame kontekste neapykantos kalba yra viešas, žodžiu ar raštu išreikštas tyčiojimasis, niekinimas, neapykantos skatinimas ar diskriminacijos kurstymas dėl asmens tautybės, religijos, negalios ir kitų tapatybės požymių. Jei komentarai šiuos kriterijus atitinka, jie potencialiai galėtų būti laikomi neapykantos kalba. Žinoma, kiekvieną atvejį reikėtų vertinti individualiai. Pagrindinis aspektas – neapykantos kurstymas įvyksta viešoje vietoje (ne visas priekabiavimas, pavyzdžiui, dėl tautybės, amžiaus ir kt., vyksta viešai).
Kai kuriose situacijose riba gali būti itin slidi. Abejojančius gyventojus ir gyventojas visada raginu pasikonsultuoti su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos ekspertais (-ėmis). Jeigu pastebėtume, kad mums pateiktas skundas dėl priekabiavimo peržengia Lygių galimybių įstatymo rėmus, informaciją tikrai perduotume policijai arba prokuratūrai.
Atliekant tyrimus dėl galimos diskriminacijos (priekabiavimas, seksualinis priekabiavimas ir nurodymas diskriminuoti yra diskriminacijos formos), apskųstasis (-oji) turi pateikti įrodymus, kad nusižengimo nepadarė. Nukentėjusysis (-oji) turi nurodyti galimo pažeidimo aplinkybes. Kaip nukentėjusiems (-oms) surinkti informaciją apie galimą lygių galimybių pažeidimą?
Viskas priklauso nuo to, kaip paslauga ar prekė teikiama. Paslaugas gaunant elektroniniu būdu, pavyzdžiui, susirašinėjant per įvairias programėles, svarbu išsaugoti žeminančias žinutes pasidarant ekrano kopijas (angl. print screen‘us).
Įprastai nevaikštome telefonuose įsijungę įrašinėjimo programėlių, todėl užfiksuoti kai kurias situacijas gali būti sudėtinga. Jei situacija tęsiasi (nenustojama mėtyti nepagarbių replikų, klientai liečiami ir pan.) siūlau padaryti garso ar vaizdo įrašą. Žmonės gali įrašinėti, jei pagrįstai mano, kad jų teisės yra pažeidžiamos.
Būtinai siūlyčiau kažkam iškart papasakoti apie įvykį. Be to, asmenys tikrai gali skambinti ir pasikonsultuoti su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos darbuotojais ir darbuotojomis.
Taip pat galima kreiptis į paslaugų teikimo įmonę, jei įmanoma, iškart vietoje – žodžiu ir raštu – surašant, kokiu laiku, kurioje konkrečioje vietoje buvo patirtas lygių galimybių pažeidimas. Elektroniniai laiškai ir įmonių atsakymai taip pat yra vertinga informacija. Jei aplinkui buvo žmonių, mačiusių situaciją, rekomenduoju susirinkti jų kontaktus ir paprašyti, kad, esant reikalui, jie ar jos galėtų paliudyti. Jei priekabiauja darbuotojas ar darbuotoja, reikėtų pasiklausti ir įsidėmėti jo ar jos vardą ir pavardę. Apskritai, siūlyčiau užfiksuoti kuo daugiau detalių ir aplinkybių, tokių kaip įvykio laikas, vieta ir panašiai.
Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „#NoPlace4Hate: Lietuvos institucijų atsako į neapykantos kalbą tobulinimas”. Projektas „NoPlace4Hate“ iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos (2014–2020) lėšomis. Europos Komisija neprisiima atsakomybės už galimą pateiktos informacijos panaudojimą.
