Buvęs ET Žmogaus teisių komisaras Nils Muižnieks: dialogas Stambulo konvencijos tema seniai peržengė racionalių faktų ir argumentų ribas

Buvęs Europos Tarybos Žmogaus teisių komisaras Nils Muižnieks gimė ir užaugo JAV, o į Latviją persikėlė 90 – ųjų pradžioje, kur buvo nustebintas posovietinės realybės. Prisijungęs prie smurto artimoje aplinkoje projekto, suprato, kad laukia sudėtinga kova, nes diskusijos apie smurtą prieš moteris ir lyčių lygybę buvo sutinkamos su milžinišku pasipriešinimu. Šiandien panašią tendenciją matantis Stambulo konvencijos klausimu, N. Muižnieks tai vadina autoritarinės dešinės baubu.

Kokiu tikslu buvo sukurta Stambulo konvencija? Kodėl buvo būtina smurto prieš moteris problemą perkelti į tarptautinių susitarimų ir standartų lygmenį?

Smurtas prieš moteris yra vienas labiausiai paplitusių kasdienių žmogaus teisių pažeidimų  Europoje. Intymaus partnerio smurtas yra viena pagrindinių tyčinio moters kūno sužalojimo, mirties ar negalios priežasčių. Vis dėlto smurtas prieš moteris tik visai neseniai pripažintas svarbia žmogaus teisių darbotvarkės dalimi – Stambulo konvencija šią problemą iškėlė kaip vieną iš valstybių ir tarptautinės bendruomenės prioritetų. Šis tarptautinis dokumentas pateikia praktinių priemonių taikymo planą bei stebėjimo sistemą, leidžiančią užtikrinti, kad šalys prisiima atsakomybę. Taip pat svarbu, kad jis transliuoja aiškią politinę žinutę apie šios problemos rimtumą ir didelį paplitimo mastą.

Stambulo konvencijoje naudojama sąvoka smurtas dėl lyties – daugeliui valstybių naujas apibrėžimas. Kodėl nepakanka apibrėžti smurto artimoje aplinkoje? Kokie pagrindiniai šių sąvokų skirtumai?

Konvencijoje sakoma, kad smurtas prieš moteris dėl lyties – tai smurtas, kuris nukreiptas prieš moterį dėl to, kad ji yra moteris, arba smurtas, kurį neproporcingai dažnai patiria moterys. Kokio tipo smurtas paveikia moteris neproporcingai dažnai? Persekiojimas, seksualinis priekabiavimas, seksualinis smurtas ir išžaginimas bei, kaip apibrėžia konvencija, visi fizinio, seksualinio, psichologinio, ekonominio smurto veiksmai šeimoje ar namų ūkyje arba tarp buvusių ar esamų sutuoktinių, ar partnerių, neatsižvelgiant į tai, ar smurtautojas ir auka gyvena arba gyveno tame pačiame būste. Pirmas žingsnis į efektyvią prevenciją ir kovą prieš tokį smurtą, nesvarbu, ar jis vyksta namie, darbe ar kur nors kitur, yra lyties aspekto pripažinimas ir fakto, kad kai kurios smurto rūšys neproporcingai dažnai paveikia moteris, identifikavimas.

Latviją ir Lietuvą vienija istorijos ir kultūros panašumai, taip pat ir faktas, kad abi valstybės neratifikavo Stambulo konvencijos. Kaip manote, kodėl Latvija neratifikavo šio dokumento?

Devyniasdešimtaisiais vienas mano pirmųjų projektų, kurį įgyvendinau kaip nevyriausybinio sektoriaus aktyvistas Latvijoje, buvo susijęs su smurtu artimoje aplinkoje. Atsimenu, kad tada susidūriau ne tik su problemos neigimu, bet ir klaidingais stereotipais, tvirtinant, kad smurtas šeimoje yra tik tam tikros socioekonominės padėties ar net tautybės problema. Žmonės buvo gan priblokšti problemos masto – faktas, kad didžiojoje dalyje situacijų aukomis tampa moterys, buvo griežtai neigiamas, nepaisant to, kad kiekvienos Europos šalies statistika tai patvirtina.

Pagrindinė priežastis, dėl kurios Stambulo konvencija vis dar nėra ratifikuota Latvijoje – iškraipyta informacija ir propaganda. Dauguma mūsų politikų yra itin socialiai konservatyvūs, todėl patiki melagienomis arba, remdamiesi konspiracijos teorijomis, bando konvencijoje surasti ten neva paslėptą darbotvarkę. Nors dokumentas nieko nesako apie LGBT teises, daugelis mano, kad jis yra ne apie smurtą prieš moteris ir smurtą artimoje aplinkoje, o apie LGBT teises.

Pasipriešinimas Stambulo konvencijos ratifikavimui Rytų ir Vidurio Europoje pasižymi tais pačiais teiginiais prieš. Kai kurie žmogaus teisių aktyvistai situaciją apibūdina kaip moralinę paniką. Kodėl, jūsų nuomone, taip nutiko?

Prieš Stambulo konvencijos atsiradimą moterų teisės buvo marginalizuotas klausimas žmogaus teisių srityje visoje Europoje. Šis dokumentas staiga iškėlė moterų teisių problemą į žmogaus teisių darbotvarkę ir, palietęs jautrią vietą, sulaukė milžiniško pasipriešinimo – taip konvencija tapo savotišku simboliu, kurį oponentai pasirinko pulti. Kai dirbau Europos Tarybos Žmogaus teisių komisaru, pastebėjau, kad po kurio laiko racionali diskusija Stambulo konvencijos tema tapo neįmanoma: neretai kalbėdamas apie konvenciją, kaip apie puikų įrankį kovai prieš smurtą artimoje aplinkoje, sulaukdavau klausimų, kodėl aš propaguoju tos pačios lyties asmenų santuoką. Mano argumentai, kad šis tarptautinis dokumentas nėra apie tos pačios lyties asmenų santuoką, o apie smurtą prieš moteris, buvo beverčiai – dialogas tiesiog nevyko. Šiuo metu tai ideologinė kova, pagrįsta ne faktais, ar tuo, kas parašyta konvencijoje, o konspiracijos teorijomis, nuo realybės atitrūkusiais įtarimais – argumentai ir teisiniai standartai šiuose ginčuose nėra prioritetas. Kitaip tariant, dialogas Stambulo konvencijos tema seniai peržengė racionalių faktų ir argumentų ribas.

Skaitant konvenciją matyti, kad šį dokumentą ratifikavusios valstybės įpareigojamos įvesti įvairių apsaugos priemonių, kurių nacionaliniuose įstatymuose neretai trūksta. Kokios jos? Kaip konvencijos ratifikavimas gali padėti įstatymus taikyti efektyviau? Juk žinome, kad dažnai problema yra ne įstatymų ar teisės aktų trūkumas, bet neefektyvus jų taikymas.

Smurto artimoje aplinkoje atvejais dažnai pats pavojingiausias momentas moteriai yra tada, kai ji bando palikti smurtautoją arba prašo valstybės užtikrinti, kad pavojų keliantis asmuo prie jos nesiartintų. Tokios pagalbos priemonės vadinamos apsaugos orderiais. Jie turėtų būti išduodami teisėjo ar kitos įgaliotos institucijos, o jų vykdymą užtikrintų policija. Tokias priemones įstatymuose ir praktikoje turėti privalu – jos yra orientuotos į smurto prevenciją ir aukos apsaugą nuo tolimesnių išpuolių.

Taip pat Stambulo konvencija draudžia privalomąją mediaciją ir pirmenybę teikia apsaugai: mediacija tokioje galios disbalanso situacijoje, kai vienas asmuo psichologiškai arba fiziškai sužalojo kitą asmenį, yra labai sudėtinga.

Kai šalys ruošiasi ratifikuoti konvenciją, jos peržiūri, ar jų įstatymai ir Stambulo konvencija dera tarpusavyje. Taigi, ratifikavimas gali prisidėti ir prie teisinių reformų. Dažnai dalyvaujančios šalys jau prieš tai turi tinkamas teisines nuostatas, bet jos retai pritaikomos – tai byloja galimą policijos ir kitų pareigūnų sąmoningumo ar apmokymo stygių. Šalys – narės yra tarptautinės konvencijos stebimos, gauna ekspertų konsultacijas, kaip šį dokumentą įgalinti praktikoje ir turi galimybę sistemiškai lyginti savo bei kitų šalių metodus.

Galiausiai, dažnai anti-moterų teisių idėjomis motyvuoti asmenys arba grupės bando apkaltinti Stambulo konvenciją ir apsaugos orderius šeimos ardymu. Noriu aiškiai pabrėžti, kad vienintelis žmogus, kurį reikia kaltinti dėl šeimos ardymo, yra smurtautojas, o ne auka, ieškanti saugumo ir priemonių, reikalingų apsaugoti save ir vaikus nuo didesnės žalos.

Nemažai Stambulo konvenciją ratifikavusių valstybių turi prastą žmogaus teisių reputaciją, pavyzdžiui, Lenkija arba Rumunija.  Ar manote, kad Stambulo konvencija turi pakankamai galios sąlygoti žymų pokytį žmogaus teisių prasme sudėtingesniuose kontekstuose?

Žinoma, Stambulo konvencijos ratifikavimas nėra garantija, kad konkrečios šalies žmogaus teisių apsauga neregresuos. Tačiau visos Europos šalys – net pasižyminčios ilgalaikėmis demokratinėmis tradicijomis ir galingų moterų judėjimų istorija – dar turi daug ką nuveikti dėl to, kad užkirstų kelią smurtui prieš moteris ir artimoje aplinkoje. Pavyzdžiui, labai nedaug Europos šalių pertvarkė pasenusius seksualinės prievartos įstatymus taip, kad seksas be sutikimo būtų laikomas prievarta. Konvencija yra naudinga teisinė ir politinė sistema bei atskaitos taškas diskusijose tarp valstybių; etalonas, kurio atžvilgiu galima įvertinti progresą ir trūkumus. Jei nuoširdžiai siekiama tokio etalono įgyvendinimo, šis dokumentas gali lemti didelį pokytį praktikoje: konvencija kviečia kovoti su pateisinančiais ir smurtą palaikančiais lyčių stereotipais, kelti bendrą sąmoningumo lygį bei atitinkamai apmokyti specialistus, suteikti galią ir apsaugą nukentėjusioms moterims, pagerinti jų prieigą prie teisinės sistemos ir įsteigti atgrasančias bausmes nusikaltėliams.

Su oficialiu Stambulo konvencijos vertimu susipažinti galima ČIA.