Į persekiojimą Lietuvoje žvelgiama pro pirštus, tarsi tokia psichologinio smurto forma nėra nei pakankamai rimta, nei dažna ar kelianti pavojaus. Nieko nuostabaus – Seimo stalčiuose jau kurį laiką dūla Baudžiamojo kodekso pataisos, kurios kriminalizuotų tokias veikas. Psichologė, Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro direktorė dr. Dalia Puidokienė sako, persekiojimas daro didelę žalą žmogaus psichinei sveikata. Kasdien dirbanti su moterimis, patyrusiomis smurtą artimoje aplinkoje, D. Puidokienė tvirtina, kad laikas traukti pataisas iš stalčiaus ir pradėti bausti persekiotojus.
Kas yra persekiojimas? Kodėl persekiojimo problema tokia svarbi smurto prieš moteris kontekste?
Persekiojimas yra socialinis ir psichologinis smurtas – pasikartojantys, nepageidaujami žmogaus veiksmai kito žmogaus atžvilgiu, kurie jam kelia nerimą, sumišimą, įtampą ir bejėgiškumą. Persekiojimas pasireiškia įvairiomis formomis: skambučiais, žinutėmis, laukimu prie darbo, sekimu automobiliu ir t.t. – nukentėjusiųjų patirtys yra labai įvairios. Svarbu pabrėžti, kad tai yra intensyvūs veiksmai, tai – ne vienas ar du nepageidaujami skambučiai. Kartais persekiojamo žmogaus telefonas skamba visą dieną, persekiotojas pasirodo darbo šventėje, kas vakarą laukia kieme grįžtant ir t.t.
Persekiojimas itin dažnai pasireiškia smurto prieš moteris kontekste. Ypač moterims bandant nutraukti smurtinius santykius.
Oficialios statistikos apie persekiojimo paplitimą nėra. Bandydami užčiuopti problemos mastą, 2019 m. Specializuotos kompleksinės pagalbos centrai (tokie centrai teikia pagalbą žmonėms, nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje visoje Lietuvoje – aut. past.) atliko pas juos patenkančių smurto atvejų analizę. Apibendrinus gautus duomenis paaiškėjo, kad persekiojimo atvejai sudarė apie 10 proc. visų per ketvirtį gautų pranešimų.
Lietuvoje yra 16 specializuotos pagalbos centrų, tačiau paaiškėjo, kad nebuvo nė vieno centro, kuris nebūtų susidūręs su persekiojimo atvejais. 2014 m. ES mastu atliktas tyrimas parodė, kad su persekiojimu per savo gyvenimą susidūrė kas penkta moteris.
Nors praktika rodo, kad tai yra didelė problema, tačiau visuomenėje apie persekiojimą kalbame mažai, teisinėje bazėje toks terminas iki šiol neegzistuoja, todėl kartais net ir specialistams sunku nustatyti, ar tam tikrus veiksmus, elgesį galima laikyti persekiojimu.
Kokią psichologinę ir emocinę žalą patiria persekiojamas asmuo? Kokius liekamuosius reiškinius išgyvena nukentėjusysis?
Toks žmogus išgyvena depresinę būseną, padidintą nerimą, hiperbudrumą, nemigą, bejėgiškumo, gėdos, nesaugumo ar kaltės jausmą, nuovargį bei stresą. Kenčiantys nuo tokio smurto neretai griebiasi alkoholio, raminamųjų vaistų. Kartais kaip vienintelę išeitį mato savižudybę. Kalbant apie profesinę veiklą, žmogui, išgyvenančiam stresą ir įtampą, labai sunku susikaupti, tokie pojūčiai daro įtaką ir socialiniams bei asmeniniams santykiams. Pavyzdžiui, moteriai, patyrusiai smurtą ir persekiojimą, įtampą kelia bet kurio vyro artumas, pasidaro sudėtinga pasitikėti kitais žmonėmis, užmegzti naujus kontaktus – atrodo, kad kiekvienas naujai sutiktas žmogus yra potencialus smurtautojas.
Kodėl smurto artimoje aplinkoje aukos, susidūrusios su persekiojimu, vengia ieškoti pagalbos?
Bet koks psichologinis smurtas daro didelę įtaką žmogaus gyvenimui, psichinei būklei. Nukentėjusieji nesikreipia pagalbos, nes psichologinio smurto patyrimas keičia žmogaus savivertę, sąmonę. Pavyzdžiui, Judith Lewis Herman šiuos vidinius procesus aiškina potrauminiu streso sindromu. Pastebima, kad jį patyrę žmonės patiria reikšmingus pokyčius emocijų reguliavimo, sąmonės, savęs ir smurtautojo suvokimo, santykių su kitais žmonėmis ir prasmės sistemų srityse.
Šie pokyčiai įvyksta žmogui atsidūrus ilgalaikio sisteminio smurto situacijoje, o persekiojimas toks ir yra. Nesikreipimui įtakos turi įvairios emocijos – kaltė, gėda, bejėgiškumo jausmas, o sąmonės pokyčiai trukdo suvokti, kad situacija yra žalinga. Dažna situacija, kai moteris perdėtą dėmesį, kontroliavimą laiko meilės išraiška, nors tai jai kelia neigiamus jausmus. Sąmonės susiaurėjimas, tunelinis mąstymas ar gynybinių mechanizmų pasitelkimas (neigimas, perkėlimas, fantazija) kuria sunkumus problemą identifikuojant ir auka pagalbos kreiptis nesiryžta. Smurtas dažnai reiškia galią ir kontrolę, nesvarbu ar jis būtų psichologinis, ar fizinis: smurtą, persekiojimą patiriantis žmogus dažnai jaučiasi bejėgis, trūksta jėgų situaciją keisti.
Gėda ir baimė taip pat yra itin paveikūs jausmai, kurie tarsi blokuoja gebėjimą į situaciją pažvelgti objektyviai. Smurtautojas irgi suvokiamas kitaip, idealizuojamas, nesąmoningai stengiamasi išskirti teigiamas jo savybes.
Su kokiomis teisinėmis problemomis susiduria persekiojamos moterys Lietuvoje? Ar įmanoma įrodyti tokį nusikaltimą?
Pirmiausia, priešingai nei daugelyje kitų Europos Sąjungos valstybių, Lietuvoje persekiojimas nėra kriminalizuotas iki šiol. Kitaip tariant, neturime įstatymų, kurie gintų persekiojimo aukas ir baustų smurtautojus. Tai numatančios Baudžiamojo kodekso pataisos dūla Seimo stalčiuose.
Todėl įrodyti tokį psichologinį smurtą yra labai sunku: nors ikiteisminis tyrimas ir būna pradedamas, dažniausiai jis nutraukiamas, nes esą pritrūksta objektyvių argumentų, įrodymų. Taip nukentėjęs asmuo lieka nesulaukęs pagalbos, apsaugos – tam tiesiog nepakanka esamų teisinių instrumentų.
Stambulo konvencija įpareigoja šalis, kurios ratifikuoja šį dokumentą, kriminalizuoti ir persekiojimą. Kiek šios konvencijos ratifikavimas padėtų apginti persekiojamus žmones, ypač smurtinius santykius bandančias nutraukti moteris?
Naivu būtų tikėti, kad konvencijos ratifikavimas visiškai panaikintų smurtą. Tačiau Stambulo konvencijos pagalbą šioje srityje matau dviem aspektais. Pirmiausia, mes įsipareigotume tarptautinei bendruomenei išspręsti teisinio reguliavimo spragas ir priimti reikalingas pataisas. Bet taip pat Stambulo konvencija įpareigoja šalis – nares imtis visuomenės švietimo ir keisti normas, dėl kurių apskritai turime tokius reiškinius kaip smurtą artimoje aplinkoje bei smurtą prieš moteris. Ratifikavimas padėtų mums keisti visuomenės sąmonę, padėtų žmonėms suvokti, kad smurtas yra nepateisinamas nusikaltimas, o smurtautojas privalo prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
