Civilinės sąjungos įstatymo (CSĮ) svarstymas, regis, vėl bus atidėtas. Anot liberalo Eugenijaus Gentvilo, tą lėmė artėjantys savivaldos rinkimai: „artėjantys savivaldos rinkimai šiek tiek keičia skaičius.“ Kitaip tariant – dabar žmogaus teisėms nėra geras laikas.
LGBTQ žmonėms tokia retorika yra puikiai pažįstama ir todėl nestebinanti. Frazė „dar ne laikas“ jau pora dešimtmečių buvo atsakomybės nusimetimo strategija tarp politikų, kurie laviruoja tarp populiarumo ir tuo pačiu demonstruoja palaikymą LGBTQ teisėms. Jie nori, kad už juos balsuotų progresyvūs rinkėjai, tačiau jie bijo prisiimti politinę riziką už konkrečius sprendimus.
Šią retoriką buvo puikiai įvaldžiusi D. Grybauskaitė, kuri bene dvi kadencijas siūlė laukti, kol tam pribręs laikas – visuomenė nepasiruošusi. „Dar ne laikas“ strategija taip pat mėgsta ir tokie anti-LGBTQ politikai kaip Agnė Širinskienė, kuriai tinkamesnis laikas svarstyti šiuos klausimus būtų po pandemijos ar karo Ukrainoje.
Natūraliai kyla klausimas: jeigu per pora dešimtmečių nesuradome „tinkamo laiko“, kada jis bus? Ir – dar svarbiau – ką daro LGBTQ palaikančios partijos, kad tinkamas laikas subręstų greičiau? Deja, reikia konstatuoti, kad visuomenės paruošimo darbas vis dar yra permetamas ant visuomenės, ypač pačių LGBTQ žmonių pečių.
Kontraversiškiems politikoje sprendimams „gero laiko“ nebus niekada. Gentvilą ir konservatorius neramina artėjantys savivaldos rinkimai, tačiau kas eis po jų? Prezidento, Seimo, Europos Parlamento rinkimai taip pat įjungs rinkiminės kampanijos režimą. Tad ir po savivaldos rinkimų bus labai lengva nusikratyti CSĮ svarstymo atsakomybės: reikia ruoštis Seimo rinkimams, nekelti bangų, kad kitoje kadencijoje šį įstatymą priimtume.
Vietoje įstatymo svarstymo atidėliojimo dėl „negero laiko“, politikai, kurie deklaruoja palaikymą LGBTQ bendruomenei, turėtų savęs paklausti: ar padariau viską, kad CSĮ būtų priimtas per pirmus dvejus mano kadencijos metus? T.y., per laikotarpį, kuomet tam laikas, esą, buvo patogesnis.
Atsakymas į šį klausimą, deja, yra nuviliantis. 4 iš 13 Liberalų sąjūdžio narių – daugiau nei 30% – vis dar balsuotų prieš CSĮ įstatymą, nors tai yra vienas iš jų rinkiminių pažadų. Per dvejus šios Seimo kadencijos metus partiją nepadarė jokio vidinio progreso užtikrinant, kad 2022 metais žmogaus teisių iniciatyvoms atsirastų keli lemiami balsai. E. Gentvilas galėtų kalbėti nuoširdžiau: laikas yra netinkamas ne dėl savivaldos rinkimų, o dėl jų vidinės lyderystės trūkumo savo partijoje. Vietoje to, šis politikas ciniškai permeta atsakomybę visuomenei, konservatoriams ir net Laisvės partijai sakydamas, kad „kad Laisvės partija labai jautriai žiūri į šių projektų sėkmę ar nesėkmę“, nors partnerystė yra jų pačių pažadas.
Galima būtų pusiau rimtai pajuokauti, kad Liberalų sąjūdžiui dabar yra „ne laikas“ dalyvauti savivaldos rinkimuose: šie neįrodė esantys nei liberalūs, nei efektyvūs politikai.
Situacija kiek kitokia su Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionimis demokratais, kurie neturėjo CSĮ savo programoje. Nepaisant to, partijos laikysena nuvilia daugelį LGBTQ žmonių, kurie balsavo už šią partija todėl, kad dalis jos vadovybės, įskaitant G. Landsbergį, pasisakė už LGBTQ lygybę ir vakarietiškus žmogaus teisių principus. Jeigu savivaldos rinkimai privertė „už“ balsuojančius TS-LKD narius susvyruoti, tai taip pat indikuoja lyderių nenorą, o gal nemokėjimą įtikinti kolegų partijos viduje, kad LGBTQ žmonės nusipelnė bent kažkokios kompromisinės lygybės.
Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) kontekstas, atrodo, yra dar kitoks. Nors šie žadėjo pasisakyti už LGBTQ žmonių lygybę prieš rinkimus, net 5 socialdemokratai balsavo prieš partnerystės įstatymą 2021 metais. Ar partijos pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė sugebėjo įtikinti savo bičiulius laikytis savo programos? O galbūt esamos valdžios nesėkmės LSDP yra svarbiau nei LGBTQ asmenų teisinė padėtis?
Žinoma, visos šios partijos – įskaitant ir Laisvės partiją – galėtų sakyti, kad viskas nėra taip paprasta. Įtikinti savo bendrapartiečius palaikyti žmogaus teises gali būti sudėtinga, ypač jeigu jie yra vienmandatininkai. Tačiau LGBTQ žmonės patys puikiai supranta šiuos iššūkius, nes juos mes sprendėme ištisus dešimtmečius. Politika visada bus sudėtinga, tačiau tai yra Seimo narių darbas.
Mes, LGBTQ žmonės, nematome rezultato, arba bent jau viešai demonstruotų pastangų įtikinant ir visuomenę, ir savo kolegas. O matyti tai mes nusipelnėme. Būtent LGBTQ žmonės nuo pat nepriklausomybės dirbo darbą už šiuos politikus, kad jiems atlikti savo pareigą būtų paprasčiau.
Kai mums sakydavo, kad visuomenė nesupranta mūsų problemų, mes, aukodami savo laisvą laiką, rengdavome seminarus, pokalbius, išstatydavome savo asmeninius gyvenimus televizijoje tam, kad visuomenė pasiruoštų. Kai atėjo laikas rengti įstatymo projektus, LGBTQ žmonės buvo pasirengę atsisakyti kertinių lygybės reikalavimų tam, kad pro-LGBTQ politikams būtų lengviau įtikinti kitus Seimo narius.
Taip partnerystės įstatymas virto į kompromisinį CSĮ. Kompromisinį mūsų gyvenimų ir teisių, o ne šių politikų sąskaita. Išgirdę drausminimus, kad politikoje viskas „nėra taip paprasta,“ norime juoktis: taip, mes tai žinome, nes būtent eiliniai LGBTQ piliečiai ir aktyvistai turi didžiausią įdirbį šioje srityje.
Mūsų darbo rezultatai yra labai aiškiai matomi. Visuomenės nuostatos pasikeitė. Naujausia apklausa rodo, kad daugiau lietuvių pritaria nei nepritaria tos pačios lyties civilinių sąjungų įteisinimui. Būtent todėl Seime vis dažniau renkami pro-LGBTQ politikai ir partijos, galintys atviriau išreikšti palaikymą LGBTQ teisėms. Jeigu partijos skina LGBTQ žmonių darbo vaisius, jos su jais turi sąžiningiau atsiskaityti.
Politikai, siūlantys atidėti CSĮ įstatymo svarstymą dažniausiai klausia: ar norite CSĮ svarstyti dabar, ir pralaimėti? Žinoma, kad ne. Tačiau iš tiesų turėtų būti keliamas kitas klausimas: kodėl, po tiek pastangų ir praleisto laiko, CSĮ Seime vis dar toks trapus? Ir ką paaukojote jūs, politikai, stiprindami šio įstatymo palaikymą?
Komentaras yra projektų „Žmogus žmogui žmogus“, kuris yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis, bei „Be Hate Free: laisvų nuo neapykantos bendruomenių kūrimas Lietuvoje“, kurį bendrai finansuoja Švedijos institutas ir Švedijos ambasada Vilniuje, dalis. Už komentaro turinį ir jame išsakomas mintis atsako tik jo autorius.
