Šiemet Tarptautinė darbo diena ypatinga tuo, kad švenčiama 125 kartą. Kasmet nuo 1889 metų minimos Tarptautinės darbo dienos metu siekiama atkreipti dėmesį į darbuotojų teises visame pasaulyje. Lietuvos žmogaus teisių centras kasmet rengia ir teikia ataskaitas Europos tinklui prieš rasizmą (European Network Against Racism, ENAR) apie situaciją šalyje. Naujausioje ataskaitoje už 2012 – 2013 m., dėmesys yra telkiamas į diskriminacijos ir rasizmo dėl etninės kilmės ar tikėjimo apraiškas būtent darbo rinkoje.
Lietuvos įstatymai, pirmiausia Konstitucija, užtikrina lygias teises visiems gyventojams, nepaisant lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, tačiau darbo rinkoje pasitaiko atvejų, kai asmuo nukenčia dėl savo etninės kilmės ar tikėjimo. Ataskaitoje pažymima, kad šio reiškinio apimtis dažnai lieka nepastebėta, nežinoma ir neužfiksuota, ypač oficialiuose duomenų šaltiniuose. Dėl šios priežasties yra sudėtinga analizuoti situaciją bei siūlyti problemos sprendimo būdus. Net tais atvejais, kai prieinami išsamūs oficialūs duomenys, nevyriausybinės organizacijos lieka nepakeičiamu alternatyvios informacijos, tiesioginiai gaunamos iš asmenų bei bendruomenių, kasdien susiduriančių su diskriminacija, šaltiniu.
Ataskaitoje nagrinėjamos diskriminacijos ir rasizmo apraiškos pasitelkiant žmogaus teisių ekspertų, akademikų bei praktikuojančių teisininkų komentarais, straipsniais ir tyrimais. Deja, oficialių tyrimų apie diskriminacijos sampratą visuomenėje atlikta nėra. Ataskaitoje taip pat buvo pastebėta, kad būtina atlikti daugiau rasizmo bei diskriminacijos atvejų įdarbinant imigrantus, etninių mažumų atstovus bei moteris, tyrimų, kadangi oficialių duomenų arba nėra, arba jie yra pasenę, o vadovaujantis profesinių sąjungų atstovų komentarais, migrantai dažnai pakliūna į nepalankią situaciją dėl savo laikino statuso šalyje. Tokiais žmonėmis lengva manipuliuoti. Dažniausiai minimi iš kaimyninių šalių kviečiami dirbti tolimųjų reisų vairuotojai, kuriems atlyginimai mokami nereguliariai arba kartais išvis nesumokami, o asmuo, pasibaigus vizai, bijo kreiptis pagalbos.
Etninių mažumų diskriminaciją, vadovaujantis ekspertų išvadomis, taip pat lemia bereikalinga sąlyga turėti tam tikrus lietuvių kalbos įgūdžius, pilietybę, vadovavimasis nepalankiais stereotipais bei kiti veiksniai.
Visuomenė. Lietuvos visuomenė yra gana vientisa, t.y. migrantai ir pabėgėliai, prieglobsčio prašytojai sudaro mažiau nei 1% darbo rinkos, tautinės mažumos – apie 15.9% darbo rinkos dalyvių. Diskriminacijos darbo santykiuose tautybės ar pilietybės pagrindu žmonės nelaiko rimta problema. To priežastis slypi tame, jog visuomenė nesupranta, kas yra diskriminacija, bei nesitiki, kad jos aukomis gali tapti patys.
„Dažniausiai paaiškėja, jog tie, kurie supranta diskriminacijos problemiškumą, yra patys asmeniškai nukentėję nuo diskriminacijos”, teigia Lygių galimybių plėtros centro ekspertė bei Etninių tyrimų instituto mokslininkė dr. Vilana Pilinkaitė Sotirovič. Mykolo Romerio universiteto dėstytoja Jolanta Samuolytė teigia, kad asmenys, nepatyrę diskriminacijos patys, paprastai apie problemą yra girdėję tik iš žiniasklaidos. Prie diskriminacijos sampratos ugdymo prisideda ir nevyriausybinės organizacijos bei mokslininkai, rengiantys diskusijas bei aprašantys probleminius klausimus.
Valdžia. Diskriminacija niekada nebuvo svarbiausias politinių diskusijų klausimas. Toks politinės valios trūkumas lemia lėtą informacijos srautą. Politinėms iniciatyvoms turi būti pritarta Seimo balsavimu, o ši procedūra yra ilga. Socialinių reikalų ir darbo ministerija bei Kultūros ministerija yra pagrindinės institucijos, sprendžiančios tautinių mažumų bei nediskriminavimo klausimus, tačiau nei viena iš jų nededa pakankamai pastangų, kad kova su diskriminacija darbo santykiuose būtų veiksminga. Bendra situacija bei žiniasklaida atspindi valdžios institucijų poziciją, taip nulemiant ir viešąją nuomonę. Valdžios institucijos arba nepastebi tautinių mažumų problemų, arba jas ignoruoja, kadangi jos neturi tokio atstovų Seime skaičiaus, kurio pakaktų norint į politinę darbotvarkę įtraukti jiems rūpimus klausimus.
Lietuvos žmogaus teisių centras skatina valstybės institucijas siekti nuodugnios diskusijos su pilietine visuomene bei nevyriausybinėmis organizacijomis prieš priimant sprendimus, liečiančius pažeidžiamas visuomenės grupes bei efektyviai skirstyti lėšas jų įgyvendinimui.
2013 m. priimti svarbūs Lygių galimybių įstatymo pakeitimai, jog valstybės bei savivaldybių institucijos yra įpareigojamos savo strateginio planavimo ir plėtros dokumentuose numatyti priemones lygioms galimybėms užtikrinti. Įstatymas įsigalios šių metų spalio 1 d.
Ataskaitoje pastebima, kad diskriminacijos skundų tyrimo procesas ne visada veiksmingas, nes asmenys negali įvardyti nei to, kad yra diskriminuojami, nei institucijų, į kurias tokiu atveju turėtų kreiptis pirmiausiai. Lygių galimybių kontrolieriui pateikiamų skundų skaičius išlieka nedidelis: tikėtina, jog asmenys nėra pakankamai informuoti, netiki galimybe pakeisti savo situaciją, arba bijo sulaukti atsakomųjų veiksmų iš savo darbdavių. Lygių galimybių kontrolierius privalo imtis priemonių asmenims, kenčiantiems diskriminaciją, ginti bei padėti jiems teikiant skundus. Lietuvos žmogaus teisių centras savo ataskaitoje Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos įstatymą siūlo papildyti nuostatomis, suteikiančiomis Tarnybai galią teikti pagalbą diskriminaciją patiriantiems asmenims bei atstovauti šiems asmenims teisme.
Teismus pasiekia labai mažas bylų dėl diskriminacijos rasės, etninės grupės, tautybės, religijos, tikėjimo ar įsitikinimų pagrindais skaičius. Tai rodo arba asmenų nepasitikėjimą teisinės apsaugos efektyvumu ir informacijos bei teisinės pagalbos trūkumą.
Nacionalinėje antidiskriminacinėje programoje priemonių kovai su diskriminacija darbo rinkoje nenumatyta. Taip pat priimtame Romų integracijos į Lietuvos visuomenę 2012-2014 metų veiklos plane numatytos priemonės, skirtos skatinti romų įtraukimą į darbo rinką, yra nepakankamos, neatsižvelgiama į romų situacijos sudėtingumą. Abi programos buvo priimtos neįtraukiant visuomenės atstovų. Kitos valdžios institucijų strategijos, skirtos kovai su rasizmu bei diskriminacija, nebuvo tinkamai vykdomos dėl lėšų bei politinės valios trūkumo.
Nepaisant visko, valdžios institucijos vis labiau stengiasi įtraukti visuomenines organizacijas į kovą su diskriminacija. Nevyriausybinės organizacijos bendradarbiauja tarpusavyje bei su valdžios institucijomis, siekdamos užmegzti dialogą su institucijomis bei organizuodamos viešas akcijas. Apibendrinus ekspertų išvadas matyti, jog per pastarąjį dešimtmetį situacija pagerėjo: priimti reikalingi įstatymai, Lietuvos teisinė sistema suderinta su ES teisės aktais, profesinių sąjungų veikla tapo veiksmingesnė, o religinės bendruomenės nebėra tokios izoliuotos kaip anksčiau ir gali viešinti problemas, su kuriomis susiduria. Vis daugiau žmonių prabyla apie diskriminaciją. Nevyriausybinės organizacijos tapo pagrindinėmis kovotojomis su nelygybe, skatindamos pažeidžiamų visuomenės grupių atstovavimą.
Ataskaitos tikslas yra prisidėti prie švietimo, pateikti kovos su rasizmu bei diskriminacija Lietuvoje ekspertų bei aktyvistų įžvalgas, ir tuo būdu prisidėti prie politikos kūrimo. Ataskaita grindžiama duomenimis, gautais analizuojant nacionalinius įstatymus, jų atitiktį tarptautiniams bei ES standartams, įvairius strateginius dokumentus, programas, ataskaitas bei – svarbiausia – pokalbius su mokslininkais, nevyriausybinių organizacijų, profesinių sąjungų bei darbdavių atstovais.
