„2012 metais Europos sąjungos Pagrindinių teisių agentūra paskelbė, kad apie 12 % apklaustų Europos sąjungoje moterų nurodė, kad jos iki 15 metų amžiaus buvo patyrusios suaugusio asmens seksualinę prievartą. Tai sudaro apie 21 milijoną Europos Sąjungoje gyvenančių moterų. Tai vaikai,“ – atskleidžia psichoterapeutė ir viena iš Nacionalinio informacijos apie seksualinį smurtą centro NISSC įkūrėjų Dr. Dalia Puidokienė. „O apie 80 % patyrusiųjų niekur nesikreipė – jokios pagalbos, į jokias institucijas. Žmonės tyli ir nešiojasi viską savyje“. Psichoterapeutė cituoja ir 2022 metų mokslininkų darbo rezultatus. Tuo metu išsiaiškinta, kad viena iš 4 moterų ir maždaug vienas iš 26 vyrų yra patyrę išžaginimą ar išprievartavimą. Priekabiavimą viešoje erdvėje patyrė viena iš 3 moterų ir vienas iš 9 vyrų. Keturi iš dešimties pirmą kartą buvo prievartauti, kai buvo nepilnamečiai.
Dalia Puidokienė, Egidijaus Jankausko./ nara.lt nuotr.
Lietuvoje seksualinio smurto problema jau sprendžiama nacionaliniu mastu. Daugiau kaip metus veikia Nacionalinis informacijos apie seksualinį smurtą centras. Puslapyje Prabilk.lt lankytojai gali ne tik rasti informaciją, ką daryti išgyvenus seksualinį smurtą (neseniai ar prieš daug metų), bet ir gauti konsultaciją telefonu, pokalbio lange ar elektroniniu paštu. Tačiau kreiptis pagalbos nukentėję vis dar nesiryžta. „Tai niekada nėra tavo kaltė“, – sako specialistė, jau du dešimtmečius su kolegomis dirbanti tam, kad smurto aplink būtų mažiau, o kokybiškos pagalbos nukentėjusiems bei nusikaltėlių atsakomybės – daugiau.
„Jau 1997 metais dr. Giedrės Purvaneckienės atliktas pirmas reprezentatyvus tyrimas atskleidė, kad apie 50 % Lietuvos gyventojų yra patyrę bet kokios rūšies prievartą. Ir tai tik pirminiai tyrimai!,“ – pasakoja dr. Dalia Puidokienė. „Vėlesni tyrimai patvirtino dar didesnius skaičius. Pas mus prievartos yra labai daug ir mes visi tą matom. Visi tai žinom, bet kaip tie stručiai kišam galvas į smėlį ir sakom, kad problemos nėra. Problema yra, ir ji labai didelė“.
Tikime mitais, teisiname nusikaltėlius
Apie patirtą seksualinį smurtą praneša ir pagalbos kreipiasi tik kas penktas žmogus. Daugiausiai tai – moterys, tačiau seksualinį smurtą patiria ir berniukai bei vyrai. Daugiausia žmonių prievartaujama šeimose – tai daro dėdės, broliai, pusbroliai, sutuoktiniai, partneriai, šeimos draugai. Priekabiautojai ir prievartautojai aukų ieško ir pasilinksminimo vietose, mokymo įstaigose, darbovietėse, gatvėse, internete. Kasdien prasilenkiame su žmonėmis, kurie kenčia dėl tokios patirties. Nusikaltimui ar kito žmogaus skaudinimui pasiryžęs piktavalis žmogus žino, kad patyrę seksualinį smurtą bijo apie tai kalbėti – jiems gėda, jie jaučia kaltę, kad galbūt galėjo išvengti smurto, kitaip apsirengti, labiau pasipriešinti. Mūsų pačių klaidingi įsitikinimai neleidžia mums suprasti, kas yra seksualinis smurtas, ką jaučia nukentėję bei kaip jiems padėti.
Seksualinis smurtas, asociatyvi nuotr, Pexels
Vienas labiausiai paplitusių melagingų ir žalojančių įsitikinimų apie seksualinį smurtą – kad nukentėjusi „pati norėjo“, kad „nebuvo taip jau blogai, jei nesipriešino“ prievartautojui ar priekabiautojui. Taip manantieji įsitikinę, kad jei užpuoliko veidas nenusėtas įdrėskimų žymėmis, o nukentėjusioji nerėkia – vadinasi, seksualinis aktas vyksta abipusiu sutikimu. Tačiau tai nė iš tolo negali būti tiesa. Kad tai suprastume, turime žinoti, kaip stresinėje situacijoje veikia mūsų organizmas, gelbėdamas gyvybę.
„Mums, kaip ir gyvūnams, stresinėse situacijose būdingos trys reakcijos – sustingimas, puolimas arba bėgimas. Kaip žmogus sureaguos, priklauso nuo jo asmeninių savybių“, – pasakoja psichologė dr. Dalia Puidokienė. Specialistė atskleidžia, kad tokiais momentais kaip prievartavimas egzistencine prasme žmogus jaučia susiduriantis su mirties akistata. Tai stipraus streso situacija, didžiulis pavojus. Kai peržengiamos žmogaus saugumo ribos, jis negali pasirinkti, kaip reaguos jo organizmas. „Jeigu žmogus bėgo – tai puiku. Bet jeigu jisai sustingo, aplinkiniams kyla daug klausimų. Bet tai nėra sustingimas, tai reakcija į stresinę situaciją. Tai jokiu būdu nėra žmogaus sutikimas [seksualiniams santykiams]. Tame „sutikime“ nebuvo mano laisvo pasirinkimo. Aš nerodžiau ženklų, kad sutinku. Galų gale ar aš turėjau galimybę jį laisvai atšaukti, pasitraukti? Ne, aš tiesiog sustingau ir negalėjau nieko kitaip padaryti. Žmonės dažnai taip ir sako: mane tiesiog „surakino“, negalėjau pajudėti, negalėjau nieko su savimi padaryti,“ – nukentėjusiųjų patirtis nusako psichoterapeutė.
Parke saugiau, nei namie
Kitas labai klaidinantis mitas – kad prievartauja ir priekabiauja atsitiktinai sutikti nepažįstami piktavaliai. Dr. Dalia Puidokienė: „Didžiąja dalimi prievarta yra patiriama iš pažįstamų žmonių, iš artimos aplinkos. Tai šeimos nariai, draugai, giminaičiai ir panašiai. Mano praktikoje iš besikreipusių žmonių artimoje aplinkoje seksualinį smurtą patyrė kokie 95 % žmonių. Tai labai svarbus seksualiniam smurtui būdingas ypatumas – tam, kuris turi tikslą prievartauti, reikia prisijaukinti, rasti priėjimą prie kito žmogaus. Todėl dažniausi prievartautojai – tėvai, vaikai, seneliai, broliai, pusbroliai, patėviai, sutuoktiniai ar partneriai“.
Trečiasis neteisingas, bet, deja, labai dažnas įsitikinimas, kurią specialistai griežtai vadina tiesiog nesąmone – kad prievarta įvyko „netyčia“. Po padaryto nusikaltimo – išprievartavimo, priekabiavimo, persekiojimo – smurtautojai dažnai aiškina, kad taip jiems tiesiog gavosi ir kad iš tiesų jie nenorėjo padaryti nieko bloga. Galbūt buvo pavartoję alkoholio, pavargę po dienos darbų ar susierzinę – todėl išprievartavo ar priekabiavo. Aplinkiniai tokiais pasiteisinimais vis dar lengvai patiki ir smurtautojui atleidžia. Daktarė Dalia Puidokienė prisiminė, kad toks nusikaltėlio teisinimas buvo ypač ryškus pradėjus veikti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje Orderiui, kuris įpareigojo smurtautoją išsikraustyti iš namų, kuriuose gyvena jo aukos. Kilo ypač daug klausimų, kurgi smurtautojas turėtų gyventi, kaipgi jam padėti. Ilgus metus šio žmogaus smurtą kentėjusios aukos – žmonos, draugės ir vaikai – liko antrame plane.
„Kaip visi puolė vargšą gelbėti, nes, na, jam irgi reikia pagalbos. O juk tai nusikaltimą darantis asmuo. Būtent smurtinį nusikaltimą darantis asmuo,“ – pasakoja daktarė. Ji pabrėžia, kad labai svarbu suprasti, kad toks žmogus nusikaltimą daro sąmoningai suvokdamas ir turėdamas konkretų tikslą – įskaudinti, pažeminti, sužaloti. Alkoholis, narkotikai ar kitos apsvaigimą sukeliančios medžiagos ar bloga dienos nuotaika negali sukurti žmoguje polinkio smurtauti, išprievartauti, jei žmogus tokio noro neturėjo anksčiau. Tai neįmanoma. Nusikaltimas – sąmoningas žmogaus pasirinkimas. „Jis viduje turi poreikį taip elgtis. Kodėl – tai jau kitas klausimas. Didelis klausimas“. Dr. Puidokienė prisimena tyrimą, kurio metu buvo analizuojami moteris prostitucijoje perkantys ir išnaudojantys vyrai. „Visos išvados vedė į tų vyrų santykius su jų mamom. Taip, jie irgi yra žmonės, kuriems reikalinga pagalba. Bet tai niekaip nesumažina nukentėjusio žmogaus kančios ir skausmo. Todėl nusikaltelis turi pilnai atsakyti už savo padarytą nusikaltimą ir už tą tikslą, kuriuo vedinas jis tai darė.“ – pabrėžia specialistė.
Seksualinis smurtas artimoje aplinkoje, asociatyvi nuotr., Pexels
„Išprovokavo“
Daug žmonių vis dar klaidingai įsitikinę, kad seksualinį smurtą išprovokuoja pati auka – savo elgesiu, apranga, šokiu ar net garsiu juoku. 2017 metų pabaigoje Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atlikta apklausa parodė, kad šiuo mitu vis dar tiki kas antras apklaustasis! Tačiau mokslininkai tokį įsitikinimą įvardija paprastai – tai dar viena nesąmonė. Daktarė Dalia Puidokienė ragina kuo ryžtingiau ir greičiau atsikratyti šio žalingo įsitikinimo. „Jeigu galima „išprovokuoti“ seksualinį smurtą, tuomet galima išprovokuoti bet kurį nusikaltimą – ne laiku ir ne vietoj pasirodei, netinkamai apsirengei, kažką ne taip pasake ar padarei – ir kaltė jau tavo“, – atskleidžia šio įsitikinimo absurdiškumą specialistė. Dirbantieji su smurtu prisimena ir internete pasirodantį memą, pajuokiantį tokį įsitikinimą labai paprastu pavyzdžiu. Remiantis šiuo įsitikinimu išeitų, kad prabangus namas ar automobilis gali „provokuoti“ vagis ir įsilaužėlius, o labai gyvas, aktyvus žmogus – žmogžudžius.
„Žinoma, kad taip nėra. Už nusikaltimą yra atsakingas tik tas asmuo, kuris nusikaltimą padarė. Kalta ne ta, kuri užsidėjo trumpą sijoną ar nieko neįtardama nuėjo pasivaikščioti. Tai visiška nesąmonė,“ – komentuoja specialistė. „Tokiu būdu nusikaltimą padaręs asmuo bando išvengti atsakomybės ir permeta kaltę ir atsakomybę kitam asmeniui – būtent nukentėjusiam. Ir, deja, labai apmaudu, kai matai, kad ir teisėsauga šias situacijas vertina panašiai. Prisiminkime Jurbarko atvejį (2023 kovą Jurbarko politikės sūnus Mantas Icikevičius nuteistas už tai, kad dešimtokų mokslo metų pabaigos vakarėlyje žiauriai sumušė, prievartavo ir kėsinosi išžaginti 16 metų merginą. Kovos menų sportininkas mušdamas merginą sulaužė žandikaulį dvejose vietose, išmušė dantis. Psichologinę ir fizinę žalą mergina gydėsi dar ilgai. Teismo nuosprendžiu M.Icikevičiui paskirta lygtinė bausmė, – aut. past.). Kiek kaltinimų komentaruose susilaukė ta mergina! Ko ten važiavo, ji pati kalta ir panašiai. Tačiau už nusikaltimą vienareikšmiškai atsakingas tik nusikaltimą padaręs asmuo,“ – pasakoja dr. Dalia Puidokienė.
Kuo skaudesnė situacija, tuo labiau „kalta“ auka
Išgyvenusiųjų išprievartavimą ar nukentėjusiųjų nuo kitokio seksualinio smurto vis dar klausiama, ką jos dėvėjo, kiek alkoholio išgėrė, kaip gynėsi. Tai – stipriai veikianti aukų kaltinimo kultūra, kuri gaji ir Lietuvoje. „Net ir esant labai aiškiems smurtautojų kaltės įrodymams, smurto aukos jaučiasi priverstos pateisinti savo veiksmus,“ – britų dienraščiui „The Guardian“ rašo žurnalistė ir knygų apie smurtą autorė Maia Szalavitz.
Aukų kaltinimo mechanizmą atskleidė Floridos Atlanto universiteto mokslininkas socialinis psichologas Melvinas Lerneris dar 1960 metais atliktais eksperimentais. Jo bandymų metu žmonių buvo paprašyta stebėti, kaip atrodo „mokymasis per bausmę“. Kai „besimokančioji“ – iš tikrųjų aktorė – pateikdavo neteisingą atsakymą, ji gaudavo skausmingą elektros šoko smūgį. Po to stebėtojų buvo prašoma apibūdinti, ką jie mano apie auką, kiek simpatiška ar moraliai vertinga ji jiems atrodo.
Viena moterų grupė, kuri ką tik matė, kaip auka buvo pakartotinai krečiama elektrošoku, buvo linkusi ją menkinti ir niekinti. Tačiau kita grupė, kuriai prieš prašant apibūdinti auką buvo pasakyta, kad ji rimtai nenukentėjo, aukos nekaltino.
Lerneris paaiškino, ką rodo šie rezultatai. Kai stebėtojas mato, kaip kenčia nekalti žmonės, o situacija neišsprendžiama ir neteisinga jų atžvilgiu, dūžta jo pasaulio suvokimas. Žmonės nori manyti, jog pasaulis – teisinga vieta, kurioje geriems žmonėms nutinka geri dalykai, o blogieji yra baudžiami už savo blogumą. Tačiau taip nėra, o blogi dalykai – ligos, nusikaltimai, skurdas – gali nutikti bet kam. Norėdami sumažinti šio nusivylimo pasauliu keliamą grėsmę ir skausmą, eksperimento dalyviai ima save apgaudinėti ir kaltinti auką – tarsi ji nusipelnė savo likimo ir yra pati kalta dėl jai keliamo skausmo. Tokiu būdu žmonės susigrąžina tikėjimą, kad pasaulis yra visiems teisinga vieta.
Keletas tolesnių Lernerio eksperimento pakartojimų parodė, kad kuo „nekaltesnė“ auka, tuo labiau ji būdavo stebinčiųjų nuvertinama ir niekinama. Vėliau šias idėjas patvirtino ir kitų autorių atlikti tyrimai, susiję su įvairiomis viktimizacijos rūšimis, įskaitant skurdą. Eksperimentų rezultatai rodo, kad žmonės renkasi kaltinti aukas, kad nuramintų savo pačių baimę suvokę, kad nelaimė gali nutikti bet kam ir kad niekas nuo jos nėra apsaugotas.
Dr. Dalia Puidokienė pabrėžia, kad dėl visuomenėje paplitusio aukos kaltinimo moterys ima kaltinti save ir pačios – „kodėl ėjau?”, „kodėl nepamačiau?“, „kodėl sustingau ir nesipriešinau?“ „Jeigu mes kalam prie gėdos stulpo moterį, kuri išgėrusi nuėjo į kavinę arba apsirengė per trumpą sijoną, tai faktas, kad mes labai palaikysim jos gėdos jausmą. Tuomet ir jinai jaus tą gėdą, sakys: na va, gal aš čia tokia pasileidusi, nereikėjo man ten eiti, nereikėjo gerti. O štai sudalyvavau – ir turiu pasekmes. Galėjau būti budresnė,“ – įgarsina daktarė nukentėjusiųjų dažnai išsakomas mintis. Čia svarbu prisiminti, kad už suplanuotą ir padarytą nusikaltimą – prievartą, priekabiavimą – visada atsakingas tik tai padaręs asmuo ir jei jis to padaryti nenorėtų, jo nepastumėtų nei trumpas sijonas, nei moteris apsvaigimas.
Seksualinis smurtas, asociatyvi nuotr., Pexels
Pažeidžiamumas
Išgyvenęs bet kokią prievartą, taip pat ir seksualinį smurtą žmogus tampa pažeidžiamas. Todėl nusikaltelis gali lengviau primesti kaltę nukentėjusiajai bei kitus įtikinti, kad ji „norėjo“ ar yra „pati kalta, nes provokavo“. Nukentėjusioji turi įdėti daug psichologinių jėgų, kad atsilaikytų prieš šią manipuliaciją teisme, policijos nuovadoje ar visuomenės akyse. Tai vadinama pažeidžiamumu, o išgyventos prievartos ir smurto poveikis žmogui – labai stiprus ir ilgalaikis.
Daktarė pasakoja, kad išgyventą prievartą dažnai lydi kompleksinis potrauminio streso sutrikimas. Keičiasi aukos suvokimas apie smurtautoją (ji gali imti jį teisinti, mėginti suprasti), emocijų reguliavimas, savęs suvokimas, santykių kūrimas (gali vis rinktis smurtaujančius partnerius) ir gyvenimo prasmė. Teismo proceso metu nukentėjęs žmogus gali painiotis, keisti parodymus, staiga atsisakyti bendradarbiauti su teisėsauga, persigalvoti ir sakyti, kad nieko nenutiko. Tai ir yra pažeidžiamumas. Dr. Dalia Puidokienė: „JAV psichologų asociacija kompleksinį potrauminio streso sutrikimą yra įtraukusi į ligų klasifikatorių. Mūsų teisėsaugos pareigūnams, teismo praktikoje taip pat reikėtų pradėti vertinti šį sutrikimą kaip rimtą argumentą,“ – pasakoja Dr. Puidokienė ir priduria labai išraiškingą faktą: prostitucijoje atsidūrusios moterys kažkur 95proc. atvejų yra patyrusios seksualinę prievartą vaikystėje. Tą rodo daugelis tyrimų.
Specialistė ragina keisti ir požiūrį į prostituciją. Psichoterapeutė pabrėžia, kad tai nėra „seksualinės paslaugos“, tai – sistemiškas seksualinis smurtas, seksualinė prievarta prieš pažeidžiamas moteris. Prievarta stebima ir artimoje aplinkoje, nes didžioji dauguma moterų vis dar galvoja, kad jos privalo tenkinti savo vyrus, nes „jos yra žmonos, jų tokia pareiga“. Tiesa yra paprasta – jei lytiniai santykiai vyksta kažkuriai pusei nenorint – tai seksualinis smurtas ir taškas. O tokioms situacijoms kartojantis pažeidžiamumas gilėja.
„Tas, kuris daro nusikaltimą, jis pasinaudoja šituo žmogaus pažeidžiamu. Pažeidžiamas žmogus galbūt nepajėgia greitai ir operatyviai sureaguoti, apsisaugoti. Galbūt jis sustingsta tam, kad gautų sau laiko apsisaugoti. Bet tas, kuris turi tikslą pasinaudoti žmogumi, tuo metu ima ir pasinaudoja. Seksualinė prievarta yra labai sunkus nusikaltimas žmogaus laisvei, orumui, autonomijai, individualumui. Didžiulis nusikaltimas“, – kalba Dr. Dalia Puidokienė.
Kaip padeda NISSC
Lietuvoje veikiantis Nacionalinis informacijos apie seksualinį smurtą centras NISSC padeda nukentėjusiems nuo įvairaus seksualinio smurto – prievartos, priekabiavimo, internetinio persekiojimo ir seksualinio smurto elektroninėje erdvėje, smurto artimoje aplinkoje. Nukentėjusiesiems teikiama informacija, pagalba ir palaikymas. Centro tikslas – mokyti į seksualinio smurto problemą žvelgti daug plačiau. „Daugelį metų mes atpažindavome tik fizinį smurtą. Dabar daugiau kalbam ir apie kitas smurto rūšis, pavyzdžiui, psichologinį smurtą. Seksualinis smurtas vis dar, galima sakyti, užribyje,“ – pasakoja viena centro įkūrėjų ir centro vadovė dr. Dalia Puidokienė. Nevyriausybinių organizacijų „Moterų informacijos centras“, Moterų teisių asociacija MOTA, Ribologija, Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro dėka darbas su šia problema pasiekė valstybinį lygmenį ir gavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansavimą. Įkurtas metodinis centras, kuris koordinuoja šitos problemos sprendimą.
Specialistės siekia, kad pagalba ir konsultacijos būtų teikiamos ir tiems, kurie su seksualiniu smurtu susiduria savo darbe ir kurie labai dar dažnai jaučiasi pasimetę, nežinantys, ką daryti. „Kadangi tyrimų apie seksualinį smurtą nedaug, padarėme apžvalgą ir parengėme metodinę medžiagą specialistams. Taip pat parengėme algoritmą, kaip teikti pagalbą nukentėjus nuo smurto artimoje aplinkoje ir algoritmą, kaip teikti pagalbą nukentėjus už artimos aplinkos ribų. Siekėme, kad metodinis centras teiktų pagalbą plačiąja prasme,“ – pasakoja daktarė.
Seksualinis smurtas, asociatyvi alliancesforafrica.org iliustracija.
Noriu sukurti, bet griaunu
Dauguma besikreipiančių į NISSC seksualinę prievartą patyrė anksčiau, kartais – net prieš kelis dešimtmečius. Dr. Dalia Puidokienė atskleidžia: mes pasmerkti bendravimui, o patirta prievarta ir smurtas suardo pasitikėjimą kitais žmonėmis. „Patirtas seksualinis smurtas gali suardyti moters gebėjimą apskritai turėti seksualinius santykius. Sunaikinamas potraukis. Tenka iš moterų girdėti, kaip vyrai jas vadina frigidiškomis, „netinkamomis“, nes jos nenori mylėtis. O jinai nenori santykių dėl to, kad jai kažkokie momentai, tam tikras vyro elgesys primena prievartos elementus“.
Smurtą išgyvenusiems pagalbą teikianti psichologė sako, kad prisiminimai apie smurtinius įvykius lieka ir žmogaus kūne – mes prisimenam per uoslę, pojūčius, per matymą ir girdėjimą. Ir menkiausias garsas gali pažadinti mūsų trauminę patirtį, kurią kažkada patyrėme. Moteris atsiduria didžiulėje dilemoje – ji nori santykių, pradeda juos kurti – ir pati gali suardyti, sugriauti. Moteris jaučia savotišką dvilypumą, kuriame gyventi labai sunku, norisi vėl save sujungti į vienį. Veikia ir kiti įvairių mechanizmai, taip pat ir Stokholmo sindromas. Prievartos metu netekusi savo galios moteris mėgina tą galią atgauti sugriaudama naujus santykius. „Kažkada su manim sugriovė, dabar aš sugriaunu, sąmoningai to nesuvokdama, taip elgdamasi nesąmoningai.“
Išgyvenę smurtą bando vėl eiti į santykius, ieško partnerių, bet, atrodytų, jiems niekas netinka, jie niekaip nesuranda tinkamo partnerio. Tačiau tokiu būdu išgyvenę smurtą bando atstatyti, spręsti tai, kas viduje šios baisios patirties buvo sugriauta. „To žmogaus viduje viskas taip persipynę ir individualu, kad [terapijos metu] atpainioti, bent daugmaž sudėlioti į savo vietas nėra paprasta. Pačiai moteriai prireikia labai daug pastangų, kad ji galėtų bent daugmaž suprasti, kas su ja vyksta,“ – atskleidžia daktarė sudėtingą sveikimo mechanizmą.
Padėti gali ne visi
„Seksualinė prievarta – tai baisi patirtis. Ir toks žmogus nuolatos ieško kito, kuris suteiktų, patenkintų tą saugumo, tiesos, autonomijos poreikį. Terapeutas ar pagalbą teikiantis žmogus gali tapti tuo toks žmogus, kuris po truputėlį padeda atstatyti tą vienį. Aišku, tai užima labai daug laiko. Ir be specialisto tikriausiai išgyti nepavyks. Dažniausiai dėl to žmonės ir nešiojasi šią patirtį patys sau vieni. Išgyti reikalingas kitas,“ – Dr. Dalia Puidokienė ragina nenuleisti rankų, o specialistą rinktis itin atidžiai. „Specialistas yra kitas kitas, kaip veidrodis, kuris atspindi tą sunkumą, kurį žmogus nešiojasi. Bet jis turi mokėti tinkamai atspindėti. Dėl to jis ir yra specialistas, jis mokosi, gilinasi. Reikalingas į būtent į traumą orientuotas požiūris. Ne bet koks specialistas galėtų dirbti su šiais žmonėmis. Yra buvę, kad specialistai dar labiau pakenkia. Girdėjau tokių atvejų, kai toks „specialistas“ nukentėjusį žmogų prievartos problemos spręsti nukreipė pas seksologą! Kas gi čia per specialistas, jeigu šitaip elgiasi?“, – stebisi psichoterapeutė.
Traumos pamiršti tikriausiai niekada nepavyks. Tačiau kreipusis pagalbos galima pasiekti to, kad trauma nedarys tokio stipraus poveikio nukentėjusiojo gyvenimui. „Seksualinės prievartos traumai išgyventi prireikia vėl sugrįžti į tuos prisiminimus. Čia ir reikalingas žmogus, specialistas, kuris užduotų tinkamus klausimus tinkamoj vietoj, sureaguotų, parodytų, iškeltų problemą, padėtų išbūti kartu labai sudėtingu metu“. Su seksualinio smurto trauma galima dirbti įvairioje terapijoje – kognityvinėje, egzistencinėje, o traumos gilumas ir daromas poveikis labai individualus, jis priklauso nuo kiekvieno žmogaus patirties, asmenybės.
Seksualinis priekabiavimas, asociatyvi nuotr., Pexels
Dirbant jautriai ir profesionaliai galima pasiekti tikrai gerų rezultatų ir labai pagerinti žmogaus gyvenimo kokybę. „Trauma tampa nebe tokia skausmingas, žmogus apie ją gali kalbėti. Ji jau nebedaro tokio poveikio, kokį darė iki tol.
Prabilti labai svarbu! Prabilti ir nesinešioti pačiam vienam to nešulio, kurį uždeda būtent seksualinis smurtas“, – drąsina dr. Puidokienė.
Nukentėjai nuo seksualinio smurto? Nemokama ir konfidenciali pagalba teikiama telefonu +370 661 69 990 arba internetu puslapyje www.prabilk.lt darbo dienomis nuo 14:00 val. – 17:00 val. Kreipiantis nedarbo metu, atsakoma kitą darbo dieną.
