Viešųjų paslaugų, pavyzdžiui švietimo ar socialinių paslaugų privatizavimas Lietuvoje vyksta 30 metų, bet dažnai kelia prieštaringas diskusijas. Šios diskusijos vėl aštrėja prieš rinkimus. Ar gali ne valstybės kontroliuojami teikėjai užtikrinti paslaugų kokybę, prieinamumą ir kaip tai suderinti su verslo interesu gauti pelną? Apskritai, reikia ar nereikia viešąsias paslaugas atiduoti į privačias rankas? Tokios organizacijos gali išnykti, jos renkasi patogius klientus – tokius ir panašius argumentus galima išgirsti ne tik iš vietos politikų, bet ir nacionaliniu lygiu.
2020 metais 18-osios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje buvo numatytas viešųjų paslaugų teikimo perdavimo nevyriausybiniam (toliau – NVO) ir (ar) privačiam sektoriui prioritetas. Nacionaliniame pažangos plane nurodoma, kad iki 2030 metų net 30 proc. viešųjų paslaugų būtų perkama iš nevyriausybinių ar bendruomeninių organizacijų. Tuo siekiama ne tik efektyvinti paslaugų teikimą, bet įtraukti pilietinę visuomenę ir bendruomenes į aktyvesnį dalyvavimą visuomenės gyvenime. Šis procesas juda gana lėtai.
Daugeliui žmonių, o ir ekspertų, žodis „privatus“ ar „verslas“ asocijuojasi su siekiu gauti pelną, socialinės atskirties didėjimu ir paslaugų nepasiekiamumu mažesnes pajamas turintiems gyventojams (čia prisideda ir garsios šeimos garsios privačios mokyklos), o kartais ir su nekokybe. Vis dėlto, verta pažvelgti į šį reiškinį iš kitos perspektyvos ir apsvarstyti, kokiais privalumais pasižymi privačios bei NVO teikiamos viešosios paslaugos ir kokių kartais nepagrįstų mitų girdime apie NVO organizacijas ar (ypač) socialinius verslus.
Lankstumas
Vienas iš pagrindinių nevalstybinių ar savivaldybių teikiamų viešųjų paslaugų privalumų yra lankstumas. Įvairių netikėtų krizių atveju (nuo krizės Baltarusijos pasienyje ar pandemijos iki karo Ukrainoje) būtent nevyriausybinės organizacijos susimobilizavo teikti skubią pagalbą, organizuoti akcijas, pirkti dronus ir t.t.
Tačiau tuo pačiu tai skatina kalbas, kad tokios organizacijos pačios pasirenka su kuo dirbti, renkasi „patogius“ klientus ir pan. Pavyzdžiui, dažnai girdime, kad privačios mokyklos renkasi tik gabius vaikus. Dėl to dažnai kritikuojama privačių mokyklų ir dotacijų joms sistema (pasikartosiu – tapo įprasta, kad privačios mokyklos asocijuojamos su vienos garsios pavardės savininke ir jos verslu, tarsi kitų privačių mokyklų nėra). Tačiau nevalstybinės mokyklos nebūtinai yra pelną generuojantys verslai. Pavyzdžiui, Valdorfo mokyklos, kurios Lietuvoje veikia daugiau jau 30 metų, suteikia unikalią galimybę vaikams mokytis alternatyvioje ugdymo sistemoje. Šios mokyklos orientuojasi į individualius vaikų poreikius, ypatingą dėmesį skirdamos tiems, kurie susiduria su įvairiais socialiniais ar psichologiniais iššūkiais. 2023 m. atlikto tyrimo duomenimis, Valdorfo mokyklose vaikai ženkliai rečiau patiria patyčias ir jaučia palaikymą bei pagalbą iš mokytojų.
Žinoma, privatus mokslas dažnai yra brangesnis, todėl gali būti nepasiekiamas visoms šeimoms. Šią problemą iš dalies sprendžia valstybės skiriamas mokinio krepšelis, kurio pagalba dengiamos ugdymo išlaidos ir padeda mažinti mokesčio už mokslą naštą tėvams. Neneigsiu, kad mokestis už mokslą priklauso nuo mokyklos steigėjų vertybinių nuostatų, kartais siekia vos 300 Eur per mėnesį, o kartaisi per 1000 Eur. Tačiau mokyklų steigėjų pelnus galima reglamentuoti, nors vos keli procentai ne valstybinių mokyklų yra UAB, dauguma jų viešosios įstaigos, t.y. jos yra pelno nesiekiančios nevyriausybinės organizacijos. Panašių mažų ir ypatingas ugdymo ar pagalbos sistemas siūlančių mokyklų, socialinių centrų, bendruomenės mokyklų suaugusiems, terapinių ūkių ir pan. Lietuvoje daugėja. Ir ne paslaptis, kad tokios organizacijos randasi iš poreikio kurti tvaresnes bendruomenes ir daryti poveikį aplinkai, kuri mus supa.
Efektyvumas ir inovacijos
Tyrimai rodo, kad ne švietimo ir socialinių paslaugų srityje privatūs teikėjai gali pasiūlyti lankstesnes ir kokybiškesnes paslaugas. UNESCO tyrimas atskleidžia, kad privačios švietimo įstaigos dažnai diegia inovatyvias mokymo metodikas ir valdymo praktikas, kurios pagerina mokinių pasiekimus ir užtikrina didesnį lankstumą.
Poreikis socialinėms paslaugoms nuolat auga ir auga staigiai. Nuo 2015 iki 2023 metų socialinių paslaugų poreikis išaugo apie 30–40%. (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ataskaita). Skurdo rizikos lygis 2022 m. šalyje siekė 20,9 proc. 4 ir, palyginti su 2021 m., padidėjo 0,9 procentiniu punktu (Skurdo mažinimo organizacijų tinklo duomenys). Pasaulio banko atliktas tyrimas nustatė, kad perdavus viešųjų paslaugų teikimą nevyriausybinėms ar socialinio verslo organizacijoms, jų kokybė ir prieinamumas dažnai pagerėja.
Nevyriausybinės organizacijos jau tampa lygiaverčiu veikėju socialinių paslaugų rinkoje (nors dažnai abejojama jų veiklos kokybe, o švietime jų vis dar bijoma), tačiau socialinis verslas vis dar skamba įtariai. Kaip čia atiduoti pažeidžiamų grupių globą verslininkams? Tačiau dažniausiai pasaulyje socialinio verslo pelnas yra ribojamas: visą arba dalį reinvestuojant atgal į paslaugas. Tokiu būdu tokios organizacijos pasižymi efektyvumu ir inovacine aplinka. Geras pavyzdys yra socialinio verslo organizacija „Senjoro“, kuri siūlo įvairias socialines paslaugas vyresnio amžiaus asmenims. Dabar galite mane apkaltinti pataikavimu liberalių nuostatų skaitytojams iš Vilniaus ir Kauno, kurie nieko nemato toliau savo burbulo. Tačiau ta pati „Senjoro“ jau parduoda savo paslaugas net 25 savivaldybėse. Senjoro inicijuotos socialinės akcijos kaip „Patirčių mėnuo“, greitieji pasimatymai, Senjorų festivalis, iš esmės keičia požiūrį į senatvę.
McKinsey & Company tyrimas apie sveikatos priežiūros sektorių (2021) parodė, kaip privatūs sveikatos priežiūros teikėjai dažniau investuoja į skaitmenines technologijas ir optimizuoja procesus, siekdami gerinti paslaugų kokybę ir mažinti išlaidas. Jau minėta „Senjoro“ komanda sukūrė mobiliąja programėlę, kurios pagalba daug greičiau ir efektyviau valdo klientų duomenis, jų poreikius, suteiktas paslaugas ir tuo pačiu vertina klientų pasitenkinimą, o dalis savivaldybių, pamačiusios šios programėlės naudą, ją perka ir diegia savo centruose.
Regionų plėtra
Europos Komisija nurodo, kad socialiniai verslai dažnai būna inovatyvūs ir prisideda prie vietos ekonomikos vystymo, kurdami naujus darbo vietų modelius, ypač atsižvelgiant į skaitmenines ir žaliąsias transformacijas. Tačiau dar vienas dažnas mitas, kad socialiniai verslai veikia tik Vilniuje ir Kaune ir yra madingas papildymas miestiečių kavai su avižų pienu. Realybėje socialiniai verslai ir NVO Lietuvoje yra mažos arba labai mažos (1-5 darbuotojai) organizacijos, dažnai veikia vietos lygmeniu, todėl jie gali geriau suprasti ir reaguoti į konkrečių bendruomenių poreikius. Dar vienas pavyzdys, Šakiuose veikiantis socialinis verslas „Namai visiems“ – ne tik teikia pagalbos maistu, rūbais, bet ir pagalbos į namus ir kitas socialines paslaugas ir tapo tam tikru bendruomenės telkimo centru Šakiuose. Kauno Dainavos mainų birža taip pat gimė iš kelių aktyvių bendruomenės mamų poreikių ir kantrybės. Arba Mažeikiuose įsikūrusios socialinės amatų dirbtuvėlės „Darbinyčia“, kur gimsta nauji gaminiai iš antrinių žaliavų. Šie socialiniai verslai ne tik teikia paslaugas, bet ir aktyviai dalyvauja vietos bendruomenių gyvenime, stiprindami socialinius ryšius ir skatindami bendruomenių atsparumą.
Kokybė
Na ir galiausiai, vienas dažniausių mitų kalbant apie nevalstybinius paslaugų tekėjus – jų paslaugų kokybė. Teigiama, kad šioms organizacijoms sunku pritraukti darbuotojus, darbuotojai nuolat keičiasi, jų kompetencija nėra pakankama. Čia dviračio išradinėti nereikia. Kokybės užtikrinimo sistemos, orientuotos į žmogaus teisių apsaugą ir individualizuotą jų priežiūrą, yra seniai taikomos socialinių paslaugų srityje Europoje, pvz: EQUASS (European Quality in Social Services sistema, SA 8000 standartas, EFQM (European Foundation for Quality Management), nacionalinės sistemos Airijoje, Vokietijoje, Estijoje. Lietuvoje, remiantis geriausia užsienio šalių patirtimi ir moksliniais tyrimais, 2020 metai buvo sukurtas NVO socialinių paslaugų kokybės standartas NOKAS, kurio kūrimą ir diegimą inicijavo Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas ir įgyvendino konsultacijų įmonė „Innovate“. Šis standartas – pirmas bandymas Lietuvoje sistemiškai užtikrinti NVO paslaugų kokybę ne per rizikų vertinimą ar neatitikčių šalinimą (tą pakankamai dažnai daro įvairios prižiūrinčios institucijos), bet siekiant auginti organizacijas, jas stiprinti, konsultuoti ir diegti inovatyvias užsienio praktikas. Galiausiai, 2023 metais pradėtas įgyvendinti nacionalinių socialinių paslaugų kokybės reikalavimų rengimo projektas, kurio metu bus sukurta nauja kokybės užtikrinimo sistema, kuri ilgainiui taps privaloma visiems socialinių paslaugų teikėjams.
Taigi, būdų užtikrinti paslaugų kokybę ir jų teikėjų skaidrumą tikrai yra. Yra ir būdų riboti privačių teikėjų pelnus. Europos Komisija skatina valstybes nares bendradarbiauti su socialinio verslo subjektais ir NVO kuriant ir įgyvendinant aktyvias darbo rinkos politikos priemones bei prisidėti prie socialinės ir ekonominės įtraukties. Šį rugsėjį Seime vykęs Socialinių inovacijų ir socialinio verslo forumas galėjo pasidžiaugti ne vienu pranešėju iš Europos komisijos. Tačiau kai šią temą nuleidžiame į kasdienį gyvenimą, neretai susiduriame su įvairiais mitais ir nuostatomis. Nesinori, kad artėjant rinkimas vėl būtų žongliruojama garsiomis pavardėmis ir būtų metamas šešėlis ant visų nevyriausybinių ar privačių paslaugų teikėjų, vėl metai iš metų, rinkimai po rinkimų, abejojama jų kokybe.
