Kiek Lietuvoje paplitęs smurtas artimoje aplinkoje, kai nukentėjusios – moterys su negalia? Statistinių duomenų šia tema yra itin nedaug, tačiau Lietuvos negalios organizacijų forumo (LNF) Moterų su negalia komiteto narių Kornelijos Krutulytės ir Simonos Aginskaitės teigimu, problema Lietuvoje yra ypač aktuali, tačiau, deja, beveik nematoma.
Moterys su negalia – didesnėje rizikoje
Europos Parlamento rezoliucijoje dėl moterų su negalia padėties pabrėžiama, kad moterys su negalia susiduria su 2–5 kartus didesne rizika patirti smurtą nei moterys be negalios. Socialinė izoliacija, paslaugų trūkumas, neprieinama fizinė ir skaitmeninė aplinka sukuria palankesnę terpę šių moterų išnaudojimui ir piktnaudžiavimui pažeidžiamesne jų padėtimi.
LNF Moterų su negalia komiteto pirmininkė, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto doktorantė K. Krutulytė atkreipia dėmesį, kad moterims su įvairia negalia sunkiau kreiptis pagalbos, palikti nesaugią aplinką. Jų poreikiai gali būti itin specifiški, į kuriuos atsižvelgti reikia papildomų pastangų.
„Įsivaizduokime moterį, judančia vežimėliu – jai turi būti suteiktos galimybės išeiti iš pastato ir patekti ten, kur ji gali gauti pagalbą. Jei moteris turi klausos negalią, jai reikia informacijos lietuvių gestų kalba, taip pat – vertėjo. Moterims su regos negalia svarbu, kad informacija internete būtų perskaitoma jų naudojama programine įranga. Moterims su intelekto negalia būtina informacija lengvai suprantama kalba“ , – skirtingus moterų su negalia poreikius įvardija ji.
Kornelija Krutulytė, asmeninio archyvo nuotr.
K. Krutulytės teigimu, moterų su intelekto negalia saugumo užtikrinimui gali reikėti ir papildomų teisinių procedūrų. „Jei moteris yra neveiksni tam tikroje srityje, ji turi globėją. Jis gali būti smurtautojas. Ką tokiu atveju daryti? Kreiptis į teismą, kad jis būtų pakeistas? Tai gali užtrukti ilgą laiko tarpą“, – sako ji akcentuodama kai kurių smurtinių situacijų sudėtingumą.
Stipri moterų su negalia priklausomybė nuo artimųjų, S. Aginskaitės įsitikinimu, taip pat gali turėti įtakos didesnei smurto rizikai. „Valstybės paslaugų užtikrinant moterų su negalia savarankiškumą labai trūksta, todėl atsiranda daug didesnės galimybės kontroliuoti auką. Tik trečdalis žmonių su negalia dirba, nedirbančių išmokos yra nedidelės, todėl finansinė priklausomybė apriboja moteris nuo savarankiško gyvenimo“, – teigia ekspertė.
Tyrimas, kurio bendraautorė yra ir S. Aginskaitė, parodė, kad pusė iš 105 apklaustų smurtą artimoje aplinkoje patyrusių moterų su negalia nukentėjo nuo sutuoktinio, partnerio ar sugyventinio, apie 27 proc. – nuo kitų šeimos narių. „Beveik trečdaliu atvejų smurtautojai yra tėvai, mamos, broliai, sesės ar vaikai. Žinoma, nuo šeimos narių nukentėti gali ir moteris be negalios, bet, manau, ši dalis tikrai daug didesnė tarp moterų su negalia. Taip yra būtent dėl priklausomybės“, – apibendrina ji. Anot ekspertės, vieni šeimoje smurtauja dėl to, kad žmones su negalia laiko menkesniais, kiti – fiziškai ir psichologiškai pervargę nuo nuolatinio rūpinimosi ir atokvėpio stokos.
Situaciją gerintų švietimas
Pašnekovių teigimu, žmonių su negalia ir jų artimųjų bendruomenėje smurto artimoje aplinkoje klausimai pradėti gvildenti palyginus neseniai, o kai kurios smurto formos vis dar laikomos tabu tema.
„Labai dažnai moterys, ypač su intelekto negalia, susiduria su seksualiniu smurtu. Kai tai reiškia? Jos lytiškai išnaudojamos, tampa prekybos žmonėmis aukomis ir panašiai. Tėvai ir globėjai nedrįsta kalbėti apie seksualinius dalykus, intymumą, todėl moterys su negalia dažnai nežino, kas yra seksualinis smurtas“, – sako K. Krutulytė.
Ekspertės įsitikinimu, lytinis ir kitoks moterų su intelekto negalia švietimas galėtų būti efektyvi priemonė mažinti smurto prieš moteris su negalia latentiškumą. „Švietimas suteiktų instrumentus, kaip atpažinti seksualinį ar psichologinį smurtą. Jeigu mes nuo pat mokyklos aiškinsime, kas tai yra, didės tikimybė, kad moteris, patekusi į sudėtingą situaciją, žinos, kad taip neturi būti ir drąsiau kreipsis pagalbos“, – pastebi K. Krutulytė.
Kaip padėti?
„Kai moteris praneša apie smurtą, tai yra ypač jautrus momentas. Jei sistema nesuteiks normalios pagalbos, kvietimas pranešti apie patiriamą smurtą taps kvietimu į didelį pavojų“, – sako S. Aginskaitė.
Jau minėtame tyrime dalyvavusios moterys teigė, kad, kai kreipėsi pagalbos, jos gavo psichologines ir teisines konsultacijas. Pašnekovių nuomone, šios paslaugos svarbios, tačiau ne iki galo patenkina smurtą patyrusių moterų su negalia poreikius.
„Konsultacijos yra pradžia, tačiau moterys turi lūkestį, jog bus vedamos per visą procesą. Pavyzdžiui, bus palydimos į institucijas. Sprendimas galėtų būti asmeninio asistento funkcijų praplėtimas. Taip pat naudinga pagalba būtų finansinės nepriklausomybės užtikrinimas ar iškeldinimas į saugų būstą, jei auka gyvena smurtautojui (-ai) priklausančioje vietoje“, – svarsto S. Aginskaitė. Pasak jos, paslaugos turėtų būti orientuojamos į savarankiškumo užtikrinimą.
Simona Aginskaitė, Bertos Tilmantaitės nuotr.
Moterų su intelekto negalia įtrauktis į visuomeninį gyvenimą, S. Aginskaitės teigimu, turėtų būti laikoma visuomeniniu interesu. „Vaikas negali neiti į mokyklą ar darželį. Tam tikrais atvejais, pradėjus socialinės rizikos šeimos atvejo vadybą, paskiriamas būtinas ikimokyklinis ugdymas – tam, kad vaikas išeitų iš namų. Toks supratimas turėtų būti ir kalbant apie žmones su intelekto negalia. Žinoma, įsiklausant į jų poreikius, pasitelkiant joms suprantamus komunikacijos būdus, išsiaiškinant, ar žmogus iš tiesų nori nuolat būti namuose, ar tiesiog neturi kito pasirinkimo. Įsivaizduokime, jeigu žmogus su negalia eitų į dienos centrą, greičiausiai ten būtų organizuojami mokymai, veiklos, kad ir apie tą patį smurtą. Būtų galimybė stebėti, ar žmogumi rūpinamasi šeimoje. Jei, visgi, pasirenkama likti namuose, reikėtų tokias šeimas periodiškai aplankyti, įvertinti ar nepasikeitęs pagalbos paslaugų poreikis“, – sako ekspertė.
Savivaldybės, spręsdamos smurto artimoje aplinkoje prieš moteris su negalia problemą, galėtų prisidėti užtikrindamos, kad socialinės paslaugos būtų teikiamos kaip galima lanksčiau. Taip pat svarbu investuoti į policijos pareigūnų ir socialinių darbuotojų kompetencijos atpažinti smurtą kėlimą.
„Teko atsidurti situacijoje, kuomet moteris su psichosocialine negalia kalbėjo apie tai, kad patyrė mamos psichologinį smurtą. Tačiau ja elementariai nebuvo tikima. Taip atsitinka dažnai, kai savo patirtimi dalijasi moterys su intelekto ar psichosocialine negalia. Tokiais atvejais vis tiek turime patikrinti, o ne stigmatizuoti moteris sakydami, jog jos pačios išprovokavo arba, kad tai susiję su liga“, – teigia K. Krutulytė.
Parengta įgyvendinant projektą „Matomos: dėmesys smurtui prieš moteris su negalia“. Projektas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos. Požiūris, pateikiama turinyje, atspindi autorių poziciją ir nebūtinai sutampa su Europos Sąjungos ir Europos Komisijos nuomone. Nei Europos Sąjunga, nei Europos Komisija neprisiima atsakomybės už išreikštą poziciją.
