Lygių galimybių plėtros centro ekspertės Aurelija Auškalnytė ir Margarita Jankauskaitė naujame leidinyje apžvelgė, kaip apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje sistemoje atsižvelgiama į moterų su negalia poreikius. Pasak jų, dėmesio kliūčių šalinimui stinga, o ir pats apsaugos mechanizmas nėra iki galo išbaigtas.
Riziką didinantys veiksniai
Dėl sistemiškų kliūčių ir apribojimų moterys su negalia atsiduria didesnėje rizikoje patirti smurtą artimoje aplinkoje. Eksperčių teigimu, tą lemia kelios priežastys. Viena jų – fizinė ir socialinė šių moterų izoliacija, kurianti galios disbalansą.
Moterims sunkiau kreiptis pagalbos, nes tiek jų gyvenamoji aplinka, tiek specializuotos pagalbos centrų infrastruktūra gali būti neprieinama. „Mes, kaip visuomenė, nepritaikyta aplinka ir savo nuostatomis stumiame šiuos žmones į atskirtį. Ypač tai aktualu kalbant apie moteris su psichosocialine negalia. Yra didelė rizika, kad jei jos ir pradės pasakoti, jog patiria smurtą, jomis nebus patikima“, – sako M. Jankauskaitė.
Margarita Jankauskaitė, Lygių galimybių plėtros centro nuotr.
Kalbėdama apie apribojimus, A. Auškalnytė duoda tokį pavyzdį: „Įsivaizduokime, kad moteris, patirianti psichikos sveikatos sutrikimą (galbūt depresiją, schizofreniją – diagnozės nėra svarbiausia), paskambina policijai pranešti, jog prieš ją smurtauja partneris. Kliūtimi tampa nuostatos – ne tik neigiamos požiūris į žmones su psichosocialine negalia, bet ir apskritai – psichikos sveikatos stigma. Ar tikrai visais atvejais policija reaguos taip pat rimtai?“ Šios įžvalgos nėra hipotetinės. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos šiemet inicijuotas tyrimas parodė, kad 4 iš 10 Lietuvos gyventojų visiškai arba iš dalies sutinka, kad kaltindamos vyrus dėl smurto moterys su psichosocialine negalia yra linkusios „sutirštinti spalvas“.
Pasak ekspertės, kliūtimis, didinančiomis pavojų atsidurti smurtinėse situacijose, yra ir mažesnės moterų galimybės įgyti kokybišką išsilavinimą, savarankiškai judėti ar ekonominių resursų stoka. „Kaip matome, visi šie veiksniai susiję su mažesne autonomija. Institucijose gyvenančios moterys su negalia patiria daugiau smurto. Specifiškai visgi norisi atkreipti dėmesį į tai, kad moterys su intelekto negalia patiria išskirtinai daug lytinės prievartos“, – priduria A. Auškalnytė.
Riziką patirti smurtą didina ir kompleksinių paslaugų stoka. „Labai svarbu nepamiršti, kad paslaugos yra reikalingos ir tiems žmonėms, kurie ilgą laiką slaugo asmenis su negalia. Šeimose esama daug pervargimo, dėl kurio kyla įtampa, galinti privesti ir prie smurto. Artimieji taip pat turi gauti psichologinį palaikymą, visiems turi būti prieinamos atokvėpio, dienos centrų ir kitokios paslaugos. Jų užtikrinimas gali iš esmės pagerinti žmonių su negalia gyvenimą“, – teigia M. Jankauskaitė.
Ne taip lengva pastebėti
Smurtas prieš partneres ar sutuoktines kartais gali atrodyti kaip rūpestis ar dėmesio rodymas. Kai smurtaujama prieš moteris su negalia, tokią kontrolę atpažinti gali būti gana sudėtinga. Ypač, kai moterims išties gali reikėti daugiau pagalbos.
„Kai moteris turi tam tikrų specifinių pagalbos poreikių, pavyzdžiui, juda vežimėliu ir gyvena nepritaikytame bute, jie gali atsidurti manipuliacijų lauke. Arba akla moteris, dėl to paties nepritaikymo, negali surasti reikalingos informacijos. Tokiais atvejais gali atrodyti, kad štai partneris rūpinasi, sutvarko kažką už ją, o smurtautojo kontrolė taip paslepiama nuo aplinkinių akių“, – sako A. Auškalnytė.
Jai pritaria ir M. Jankauskaitė. Jos teigimu, smurtautojo tikslas – kontroliuoti ir izoliuoti asmenį. „Tariamą dėmesį smurtautojas gali rodyti ir nešiodamas gėles, pasiimdamas iš darbo, tūkstantį kartų per dieną skambindamas sužinoti, kaip moteris laikosi… Išoriškai tai atrodo kaip dėmesys ir pagalba, bet, de facto, tai yra kontrolė. Kai moteris yra su negalia, iš tikrųjų didėja rizika supainioti, kur yra nuoširdi pagalba, o kur – smurto apraiškos. Moterims iš tiesų gali reikėti pagalbos kažkur vykstant, susigaudant, kai institucijose reikia eiti iš vieno kabineto į kitą, ir panašiai“, – įžvalgomis dalijasi ekspertė.
Nenoras moteriai suteikti savarankiškumo ir sudaryti sąlygų ieškoti pagalbos – viena smurto pusė. Kitais smurtinio elgesio pavyzdžiais gali būti sąmoningos manipuliacijos vaistais (per didelės jų dozės), mobilumo priemonių patraukimas ar nesuteikimas, nuolatinis kartojimas, kokia moteris „nenormali“, „kvaila“ ar „nesusigaudanti“.
Sistemos trūkumai
Paklaustos, ar Lietuvos kovos su smurtu prieš moteris mechanizmas atsižvelgia į negalios aspektą, abi pašnekovės vienareikšmiškai atsako, kad ne. Anot jų, tai lemia ne žmonių, teikiančių pakalbą, nenoras ar problemos nematymas, bet sisteminės kliūtys instituciniu lygmeniu.
A. Auškalnytės teigimu, ne iki galo sutvarkytas ir bendrasis pagalbos mechanizmas. „Koordinuoto tarpinstitucinio atsako į smurtą artimoje aplinkoje algoritmai veikia tik keliose savivaldybėse – Ukmergės r., Alytaus m. ir Jonavos r. Su kolegėmis aktyviai dalyvavome kuriant šiuos algoritmus. Siekėme sukviesti institucijas prie vieno stalo, padėti atrasi bendrus tikslus ir tarpusavyje susitarti. Pavyko. Taigi, kitas žingsnis – sistemingai kalbėti ir apie negalią. Tai pradėjome daryti šiemet“, – pasakoja ekspertė.
Aurelija Auškalnytė, Lygių galimybių plėtros centro nuotr.
„Aiškiai pastebėjome, kad įvairios specialistės ir specialistai rūpinasi moterų su negalia situacija, mato įvairias sistemines spragas, bet dažnai yra priversti ignoruoti problemas dėl to, kad nežino, kaip padėti geriau. Kokios tos spragos? Visų pirma, dalis atvejų yra visiškai nepastebimi, nes moterys su negalia labai izoliuotos. Teikiant pagalbą ar vykdant prevenciją dažnai nė neatsižvelgiama į negalią, tarsi iš gero noro, stengiamasi traktuoti visus vienodai. Tačiau taip nepastebimos kliūtys. Ypač sudėtingi atvejai, kai smurtauja globėjas. Opus ir jau minėtas vietų, kur galėtų apsigyventi moteris su negalia, trūkumas – įprastos krizių centrų patalpos nėra pritaikytos visiems. Dalis moterų su negalia dėl skaudžių patirčių ir galimybių stokos patiria dar daugiau sunkumų palikti smurtaujantį partnerį. Joms gali reikėti daugiau palydėjimo“, – pagrindines problemas įvardija A. Auškalnytė.
Kaip pozityvų pavyzdį ji pateikia Jungtinėje Karalystėje taikoma modelį, kai į koordinuoto atsako mechanizmą stipriai įtraukiamos sveikatos priežiūros įstaigos. A. Auškalnytės teigimu, šeimos gydytojai ar gydytojos, įtarę smurtą, sveikatos kortelėje subtiliai pažymi, jog moteris galimai patiria prievartą. Kito vizito metu jie ir jos toliau aiškinasi situaciją, siūlo pagalbą – skiria dėmesio siekdami išsiaiškinti konkrečius poreikius.
M. Jankauskaitė mano, kad sistemines kliūtis išspręsti padėtų pačių moterų su negalia įtraukimas į visus sprendimų ieškojimo ir priėmimo lygmenis. „Tai yra žmogaus teisėmis grįstas požiūris. Suburkime darbo grupę, įtraukime žmones, kurie tikrai žino, kaip yra iš tiesų – moterys su negalia pačios pasakys, kokie mechanizmai suveikia, o kokie – ne“, – pabrėžia ekspertė.
Apibendrindama ji sako, kad Lietuva, kaip visuomenė, yra subrendusi pati susikurti efektyvią apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje sistemą, kurioje moterų su negalia patirtys ir poreikiai būtų matomi. Svarbiausia, M. Jankauskaitės teigimu, išplėtoti kompleksinių paslaugų tinklą, pritaikytą prie realių žmonių su negalia ir jų artimųjų poreikių.
Plačiau šia tema bus kalbama Nacionaliniame žmogaus teisių forume, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos organizuojamoje diskusijoje „Smurtas dėl lyties. Ar Lietuva pasiruošusi padėti moterims su negalia?“. Diskusija, kurioje savo įžvalgomis dalysis A. Auškalnytė ir kitos(-i) ekspertės(-ai), vyks gruodžio 9 d., penktadienį, 15.30 val. Tiesioginę transliaciją bus galima stebėti portale lrt.lt.
Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Matomos: dėmesys smurtui prieš moteris su negalia“. Projektas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos Piliečių, lygybės, teisių ir vertybių programos 2021 m. lėšomis (sutarties su Europos Komisija Nr. 101049158 – SEEN). Europos Komisija neprisiima atsakomybės už galimą pateiktos informacijos panaudojimą.
