Esmeralda Kuliešytė. Reprodukcinė sveikata ir visuomenės poreikiai Lietuvoje

Jeigu politikams, sveikatos strategams iš tikrųjų būtų rūpėjusi reprodukcinė sveikata, ji tikriausiai seniai būtų buvusi ant jų darbo stalo, ir, kaip ir kitos sveikatos sritys, lygiomis teisėmis būtų buvusi įtraukta ir į sveikatos gerinimo programas bei strategijas, ir į veiksmų planus. Lietuvos moterys būtų atsikvėpusios ir pajutusios, kad joms kur kas lengviau gauti reprodukcinės sveikatos paslaugas, kad gerbiamas jų orumas ir privatumas, jų asmenybė, kad niekas jų nesmerkia dėl reprodukcinio pasirinkimo.

Dabar moterys smerkiamos, jei pasirenka nėštumo nutraukimą. Joms kuriamos įvairios kliūtys, kad negalėtų nutraukti nėštumo, jos atkalbinėjamos nuo nėštumo nutraukimo, tam pajungiamas psichologinis smurtas, gąsdinant mitais, esą dėl nėštumo nutraukimo atsiras nevaisingumas, vėžys, iširs šeima, pakriks psichinė sveikata. Aiškinama, kad moters pareiga – būti motina. Kai kurios moterys neatlaiko spaudimo ir nutaria nešioti nėštumą iki galo. Kitos pasilieka prie sprendimo nutraukti nėštumą, bet tada ir medikai, atlikę operaciją, ir moterys vadinamos žudikėmis, ir neapykantos laužas dega ilgai.

Nėštumo nutraukimas Lietuvoje yra mokamas. Valstybinėje įstaigoje nėštumo nutraukimo operacija kainuoja nuo 140 Eur, tuo tarpu privačiose sveikatos priežiūros įstaigose už operaciją gali tekti pakloti ir 800 Eur. Kažkodėl valstybė yra nutarusi, kad apmokestindama nėštumo nutraukimo paslaugą ji gali uždirbti iš moterų vargo, kančių ir skausmo, kad iš nėštumo nutraukimo ji gali padengti kažkokias varganas savo išlaidas.

Sveikatos priežiūros įstaiga iš moters paima tą mokestį be jokios sąžinės graužaties. Bet ar gali būti valstybei didesnė gėda kaip pelnytis iš moters nelaimės, nevykusio reprodukcinio pasirinkimo, iš nepavydėtinos situacijos ir nesusigaudymo? Nes tik menkai apsišvietusi, negavusi informacijos apie kontracepciją nei iš tėvų, nei iš mokytojų mokykloje, nei iš gydytojų, negalinti įpirkti kontracepcijos priemonių, patyrusi lytinę prievartą moteris dažniausiai renkasi nėštumo nutraukimą.

Daug yra įsitikinusių, kad moteris turi mokėti už nėštumo nutraukimą, nes ją reikia bausti už tai! Nutraukusios nėštumą moterys, jų akimis, vertos net mirties. Kaip kitaip paaiškinti institucinį smurtą Lenkijos ligoninėse, kai ten yra mirusių nėščiųjų dėl sunkių, su gyvybe nesuderinamų nėštumo komplikacijų, kai joms nebuvo atliktas nėštumo nutraukimas.

Remiantis Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), autoritetingų akušerijos ginekologijos specialistų organizacijomis, nėštumas turėtų būti nutraukiamas, kai dėl nėštumo yra pavojus moters sveikatai ir gyvybei. Bet Lenkijos vienos iš partijų politikai, Bažnyčia, net Konstitucinio teismo teisėjai savo laiku nutarė, kad moters gyvybės skubėti gelbėti nereikia, kad verta gelbėti vaisių, neturintį jokių galimybių savarankiškai, be moters, išgyventi.

Moterys Lietuvoje moka už nėštumo nutraukimo paslaugą ir todėl, kad sveikatos specialistai, Sveikatos apsaugos ministerija nepasipriešina prieš moterų teises veikiančioms organizacijoms ir asmenims, kurių tikslas sukurti kuo daugiau barjerų moterims, kad jos negalėtų pasinaudoti nėštumo nutraukimo paslauga, nepaisant to, kad ji yra legali šalyje. Religiniai fundamentalistai daugelyje šalių siekia uždrausti nėštumo nutraukimą, su jais susijusios organizacijos įveda paslaugos laukimo periodą, būtinybę atlikti bereikalingus tyrimus ir kitas kliūtis.

Nėštumo nutraukimo paslauga sveikatos draudimu apdraustai moteriai pilnai valstybės kompensuojama Belgijoje, Prancūzijoje, Danijoje, Suomijoje, Nyderlanduose, o kitose šalyse ji kompensuojama iš dalies. Akivaizdu, kad mūsų šalies politikai ir strategai nemato moters reprodukcinio poreikio, todėl Lietuvos moterys negerbiamos ir finansiškai išnaudojamos.

Ar surinkusi nėštumo nutraukimo mokestį valstybė įgyvendina moteriai palankias reprodukcinės sveikatos paslaugas, pavyzdžiui, kompensuoja kontracepcijos priemones? Ne. Lietuvos sveikatos strategai neįžiūri gerai žinomo vakariečiams ryšio tarp kontracepcijos kompensavimo moterims ir nėštumo nutraukimų skaičiaus. Moterims iki 25 metų visos moterų kontracepcijos priemonės yra kompensuojamos 100 proc. Belgijoje. Estijoje valstybė kompensuoja receptines kontraceptines priemones. Nyderlanduose moterims iki 18 metų kontracepcijos priemonės yra kompensuojamos pagrindinio draudimo lėšomis. Moterims nuo 18 iki 21 metų kontraceptinės priemonės taip pat yra kompensuojamos, tačiau reikia susimokėti teisės aktuose nustatytą minimalų asmeninį įnašą.

Prancūzijoje sveikatos draudimo lėšomis yra kompensuojama dalis kontracepcijos priemonių, kompensacijos lygis taip pat priklauso nuo moters amžiaus. Kontracepcijos priemonės Suomijoje yra mokamos tik vyresnėms nei 25 metų moterims. Kontracepcijos priemonės, įtrauktos į kompensuojamų vaistų sąrašą, pavyzdžiui, kontraceptinės tabletės arba ilgai veikiantys hormoniniai preparatai yra nemokami iki 20 metų amžiaus Švedijoje. Receptinės kontracepcijos priemonės yra apmokamos privalomojo sveikatos draudimo lėšomis moterims iki 22 metų amžiaus Vokietijoje.

Ar moterys Lietuvoje gali pasirinkti visus įmanomus kontracepcijos būdus ir priemones? Ne, nes rinkoje nėra kontraceptinės diafragmos, tinkančios toms moterims, kurioms netinka hormoninės kontracepcijos priemonės, nes neįteisinta moterų ir vyrų savanoriška chirurginė sterilizacija šeimos planavimo tikslu, o visame pasaulyje šis metodas vienas populiariausių tarp vyresnių porų, jau turinčių norimą vaikų skaičių.

Ar paaugliai, jaunos moterys gali lengvai rasti informacijos apie kontracepciją iš autoritetą turinčio šaltinio, valstybinio tinklapio? Ne, Lietuvoje nėra nė vieno solidaus valstybinio tinklapio, kuris teiktų mokslu grįstą informaciją apie kontraceptines priemones, jų veikimą ir naudojimą, patikimumą. O tokie tinklapiai lengvai prieinami Liuksemburge, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Skandinavijos ir kitose šalyse, kur rūpinamasi gyventojų lytine ir reprodukcine sveikata.

Ar mokykloje jaunimas gauna pagrindinę informaciją apie lytinę reprodukcinę sveikatą? Tikrai ne, nes pradėtoje įgyvendinti Gyvenimo įgūdžių programoje (GĮP) reprodukcinės sveikatos mokymui tenka nežinomas minučių skaičius per metus. Nėra valstybinės programos, kuria remiantis būtų rengiami mokytojai dėstyti GĮP reprodukcinės sveikatos temas. Tad tėvai neturėtų turėti iliuzijų, kad mokykloje kas nors už juos paaugliui paaiškins, kaip apsisaugoti nuo neplanuoto nėštumo ir lytiškai plintančių infekcijų (LPI).

Dar daugiau, GĮP reprodukcinės sveikatos mokymas, galimai norint išlaikyti PSO sukritikuotą lytinės abstinencijos mokymą, numato kalbėti tik apie nėštumą ir gimdymą, kai paaugliai prašo žinių, kaip išvengti neplanuoto nėštumo, aborto.

Jei investicijų į reprodukcinės sveikatos mokymą nėra, nebus ir rezultatų, nesumažės paauglių nėštumų ir užsikrėtusių LPI paauglių. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2022 m. duomenimis, per 60 proc. užsikrėtusių LPI nesinaudojo prezervatyvu, o tarp užsikrėtusių sifiliu moksleiviai ir studentai sudarė 11 proc., gonorėja – 3 proc., chlamidioze – 10 proc. Negydoma chlamidiozė dažnai sukelia nevaisingumą.

Nors vaistinis nėštumo nutraukimas įteisintas nuo 2023 m., paslauga vis dar sunkiai prieinama moterims. Vaistinio nėštumo nutraukimo paslaugos medikai nutarė neteikti pusėje Vilniaus m. poliklinikų. Priežastis – medikų religiniai įsitikinimai ir nuostatos. Nėštumo nutraukimo paslaugą Vilniuje atsisakė teikti visi septyni gydytojai ginekologai Karoliniškių poliklinikoje, gydytojai Lazdynų poliklinikoje, Naujosios Vilnios poliklinikoje. Panevėžyje vaistinį nėštumo nutraukimą teikia tik viena gydytoja ginekologė.

Atsisakymas teikti nėštumo nutraukimo paslaugą Lietuvoje nereglamentuotas, nėra numatyta, kaip tokiu atveju paslauga turėtų būti užtikrinta pacientei. Už sveikatos paslaugų teikimą sveikatos priežiūros įstaigose atsakinga Sveikatos apsaugos ministerija ir miesto savivaldybė. Kyla klausimas, kodėl šių institucijų vadovams ir politikams situacija neatrodo taisytina, kodėl leidžiama diskriminuoti moteris, neteikti joms būtinos sveikatos priežiūros paslaugos.

Lietuvoje per daugiau nei 30 metų nepriimtas Reprodukcinės sveikatos įstatymas, nesukurta visuomenės reprodukcinės sveikatos stiprinimo strategija, nevykdoma nė viena šeimos planavimo, visuomenės lytinio švietimo programa. Lytinė reprodukcinė sveikata nėra tarp Lietuvos sveikatos prioritetų, nors 1994 m. Kaire 180 šalių vyriausybės, tarp jų ir Lietuvos, yra pasirašiusios Veiksmų programą ir nutarusios, kad lytinė reprodukcinė sveikata yra jų prioritetas. Prioritetinei sričiai paprastai yra skiriamas reikalingas finansavimas, įgyvendinamos reprodukcinės sveikatos stiprinimo programos, kompensuojamos, subsidijuojamos moterims reikalingiausios reprodukcinės sveikatos paslaugos.

Vakarų šalių sveikatos strategai paskaičiavo, kad valstybei apsimoka investuoti į visuomenės lytinę reprodukcinę sveikatą, kad investuotas 1 Eur atneša 5 Eur investicinę grąžą, ir dėl to visuomenės reprodukcinė sveikata, jos rodikliai gerėja, gerėja ir bendroji sveikata. Racionaliau naudojami sveikatos ir žmogiškieji ištekliai, mažėja išlaidos gydymui, susirgimų diagnostikai, kitoms sveikatos priežiūros paslaugoms.

Kokia reprodukcinės sveikatos politika įgyvendinama Lietuvoje, jei išvardytos moterų reprodukcinės sveikatos problemos nesprendžiamos 30 metų? Jungtinės Tautos perspėjo šalių narių vyriausybes, kad lyčių lygybė negalima be lytinės reprodukcinės sveikatos ir teisių įgyvendinimo. Lietuvos gerovė be pagarbos moteriai taip pat negalima.

Seime teikiamu Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektu siekiama išspręsti paminėtas problemas ir padėti moterims bei vyrams išsaugoti savo reprodukcinę sveikatą, įgyvendinti jų reprodukcines teises ir poreikius.